Nuo A iki Ž /arba Z/ - du valdovai, vienas archetipas

O juk visi monarchai yra vienodi. Juk visiškai nesvarbu - kokios jų žmogiškos esybės. Ar stori, ar ploni, ar intelektualūs, ar visiški kvailiai ir bepročiai, ar stori ir smirdantys, ar ploni ar riaugėjantys raugintais kopūstais...

Absoliučiai visi valdovai yra tik simboliai. Tą dar užantspaudavo šlovingosios Vilniaus jėzuitų akademijos profesorius Olizarovius, Gdanske 1651 metais išleistame savo veikale "Apie politinę žmonių sąjungą" pastebėjęs, jog "gamta vieną karalių, t.y. protą padarė karalių karaliumi; visas kūno dalis valdo širdis. Tarp kitų gyvų būtybių taip pat galima pastebėti tokią vienvaldystę. Keturkojams viešpatauja liūtas, tarp paukščių pirmasis - erelis, gervės į ilgesnius skrydžius nesileidžia be vado ir elniai turi vieną, paskui kurį seka, vienas ir bičių karalius - kol jis gyvas, jos visos vieningos, vienas bandos vadas, vienas kaimenės valdytojas; visa ai skelbia, jog valstybei reikia, kad būtų vienas karalius kaip galva, su kuria kūno dalys negali ginčytis kaip nors nepakenkdamos sveikatai" [Aronas Aleksandras Olizarovijus, Apie politinę žmonių sąjungą, vertė Julija Sarcevičienė, Vilnius: Aidai, 2003, p. 543]. Vienu žodžiu, Aronas Aleksandras čia irgi tiesiog rėžte įrėžė, jog monarchas yra daugiau valdžios idėja nei gyvas žmogus.

Tas puikiai atsispindi ir anuometinėje bei vėlesnėje epochose (kalbame apie XVII ir XVIII šimtmečius, kurie mūsuose, tegul ir Respublikoje, buvo ir karalių, tegul daugiau ir teorinio - ir tai dar kartą patvirtina teiginį, egzistavimo metais - dar iki tos konkrečios datos, kuomet karaliai staiga tapo nebereikalingais ir jų galvos ėmė kristi kaip kokie kopūstai po aštriu derliaus nuėmėjo, vardu Giljotina, peiliu. 

Galop, būtina pastebėti, jog ši idėja - monarcho kaip tam tikros valdžios ikonos funkcija ir esmė, susiformavo net ne Baroke, o Renesanse. Nesiremiant didžiaisiais ano meto autoritetais (nuo Dantės ar Petrarcos iki visų kitų, jau vėlesnių, rašiusių apie monarchijos primatą), reikia prisiminti, jog dar vienas iš Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikusių humanistų - Augustinas Rotundas savo "Lenko pasikalbėjime su lietuviu" (1565 m.) įvairiais rakursais ir skirtingomis perspektyvomis nupiešė idealaus valdovo - paveldimo monarcho portretą. Tai ir pastebėjimas, jog "karaliaus niekas nevaldo - vien Dievas ir įstatymas" (p. 167), ir "valstybei naudingas valdovas privalo turėti šiuos bruožus: dievobaimingumą, gerumą, dorą, išmintį bei meilę pavaldiniams ir valstybei" (p. 178), be to - "mes, /lietuviai/ savą, mūsuose gimusį valdovą turime. <...> Mums valdovas gimsta" (p. 183) /čia reikėtų pridurti - it kokia Dievo ir Gamtos duotybė, tik deja - gana greitai, mirus Žygimantui Augustui, su trumpu vazišku pratęsimu tai baigėsi - V.P./ [Augustinas Rotundas, "Lenko pasikalbėjimas su lietuviu", vertė Birutė Mikalonienė, Šešioliktojo amžiaus raštija, Vilnius: Pradai, 2000]. 

Pereinant prie vaizdų ir įvaizdžių, reikia pastebėti, jog Valdovo kaip tam tikro (ir ne jokio tam tikro, o tikrai tikro) stereotipą ikonografiškai XVI amžiaus pabaigoje suformulavo du istoriografiniai konkurentai - Motiejus Stryjkovskis ir Aleksandras Gvaninis (Stryjkowski + Guagnini). Du LDK kariai, du istorijos pirmeiviai, santykius susigadinę falsifikacijos bylomis ir bylinėjimais. (Priminsiu, jog Motiejus buvo apkaltinęs Aleksandrą - savo karinį viršininką algininkavimo Vitebsko tvirtovėje laikais, nurašius jo rengtą "Kroniką" ir pagal ją parengus savą "Deskripciją"). Nesigilinant - kas atsirado anksčiau - višta ar kiaušinis, verta atkreipti dėmesį, kad abu šie autoriai savo tekstams vartodavo ir tas pačias klišes. Jos gana paprastos (o kartu nepaprastos) - vaizdavusios įvairius skirtingų epochų Lenkijos ir Lietuvos valdovus. Esmė slypi tame, kad per daug nesukant galvos - kaip atrodė realusis Vytautas ar koks Boleslovas Drąsusis, tiek vieno, tiek kito pavaizdavimui buvo vartojamos tos pačios klišės. Ši sąvoka - KLIŠĖ - vartotina ir tiesiogine (turint omenyje medžio klišes ksilografijoms), ir perkeltine (kalbant apie mąstymo ir matymo sterotipus) prasmėmis.

Trys monarchai - Lenkijos karalius Kazimieras Didysis, Lietuvos ir Rusios karalius (kaip pats save titulavo) Gediminas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis iš 1578 metų Guagninio Sarmatiae Europae Descriptio. Valdovai stovi majestotine poza (gaila, kad šiais atvejais apsiribota pusiafigūriais portretais ir nematome reglamentuotos kojų padėties - pražergtos pečių linijoje, tartum darant kokį nors rytmetinės mankštos pratimą). Dešinė ranka iškilmingai įremta į šoną (poza, demonstruojanti jėgą bei pasitikėjimą), kairė tvirtai laiko kariaujančio monarcho atributą - kalaviją.

 Tiesiog egzistuojant Monarcho idėjai, nebuvo taip ir svarbu - koks tas Vytautas realiai atrodė, daug aktualiau - kad jis iš tiesų egzistavo kaip valdovas ir jo valdžia realiai veikė.

Tad štai tokios pamokos buvo gerai išmoktos ir žinotos dar ir aštuonioliktajame šimtmetyje. Prancūzijoje tuo laiku jau siautėjo enciklopedistai, labai dar netiesiogiai padėję sprogmenų po Monarcho idėjos pamatais, Lietuvoje ir Lenkijoje lygiai taip pat siautėjo (tik ne taip intelektualiai) anarchija, Familijos nariai ir visa tai už virvučių tampę rusai. Tačiau valdovo statusas dar buvo tvirtas, dailus ir idealus - tartum atėjęs iš renesansinių ir barokinių vadovėlių bei traktatų.

Geriausias to pavyzdys - du meno kūriniai Vilniaus mieste.

Vienas iš jų - iš Šv. Dvasios bažnyčios - 

Trumpai galima priminti, kad dar gotikos laikais statytoji dominikonų bažnyčia degė ir degdavo vos ne kas keletą metų. Tiek kokiame XVII, tiek XVIII amžiuose. Matyt, tai lėmė ir toji priežastis, jog šventovė pastatyta pačiame miesto epicentre. Ugniai čia būdavo ką veikti. Iki 1770 metų rekonstruota ir sutvarkyta bažnyčia (savo mažai pakitusiu pavidalu) išliko iki mūsų dienų. Kodėl ant vieno dešinio pilioriaus pagrindinėje navoje kabo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio atvaizdas? Ogi todėl, kad šis valdovas iniciavo mūrinės bažnyčios pastatymą 1501 metais. Taigi - fundatorius.

Kitas - ištapytas pačioje sienoje, o ne pakabintas tarpukolonyje (tiesą sakant - irgi tarp dviejų kolonų ar net porų, tik  iliuziškai ištapytų) - iš Šv. Jurgio bažnyčios -

Šv. Jurgio bažnyčia (ir senosios regulos karmelitų vienuolynas) yra beveik Šv. Dvasios bažnyčios giminaitė ir likimo sesuo. Atsiradusi vos keletu metų vėliau - 1506 metais, ji irgi buvo ne kartą rekonstruota. Vėlgi po 1749 metų didžiojo gaisro, buvo perrengta rokokiniu rūbu - ką puikiai matome tiek interjere, tiek eksterjere. Nežiūrėkime į didįjį šios bažnyčios altorių - juolab, kad jis yra keletu bent jau dešimtmečių vėlesnis ir ištapytas arba Luko Smuglevičiaus, arba (didesnė tikimybė) prie bendro rokokinio konteksto puikiai prisiderinusio šio sūnaus - didžiojo klasicisto Pranciškaus [Dalia Klajumineė, Tapyti altoriai. XVIII a. - XIX a. I p. nykstantys Lietuvos bažnyčių dailės paminklai, Vilnius: VDA leidykla, 2006, p. 110]. Bet pažvelkime į kairę - ten, ovaliniame medalione apie 1755 metais šalia kitų bažnyčios ir vienuolyno geradarių buvo nutapytas Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas (Žygimantas) Vaza.

Atidžiau pasižiūrėję galime pastebėti, jog abu valdovai labai panašūs. Tartum ir net giminaičiai su tais pačiais genais!

Aleksandras vėlgi - kaip ir tie "gvaniniški" personažai yra įrėmęs kairę ranką į šarvuotą šoniuką. Dešinėje - skeptras. Ant galvos kunigaikštiška mitra. Raudonas, sabalo kailiuku pamuštas apsiaustas raitosi iki šachmatiškai languotų grindų. Barzda hipsteriškai vešli, frizūriškai prižiūrėta. Antakiai vešlūs - it kokio kolūkio pirmininko.

Zigmantas (o juk galima vadinti ir archaiškesniu - Žygimanto Жыгімонтo vardu) su tokiais pačiais krūtinšarviais ir apsiaustu (ilgio nesimato, bet atkreipkime dėmesį į puošnią sagę), identišku tik kitoje - kairėje rankoje laikomu skeptru, analogiška, tik vos-vos "skystesnė", labiau išretėjusi, tačiau panašiu pilku atspalviu pražilusi barzda. Karūna - lengvesnė - be to raudono "pripūtimo". 

Tad ką tuo norėta pasakyti? Pirmas dalykas, kad panašiu metu tapytuose jau istoriniais tapusių valdovų atvaizduose nesiekta kažkokio konkretaus portretinio panašumo. Svarbiau buvo pati vaizduojamo Monarcho idėja, jo instituto atributų perteikimas. Molbertinės ir sieninės tapybos autoriai pasirėmė ta pačia kliše, kurios formatas jau buvo susiformavęs tų vaizduojamų personažų laikais (iš tiesų dar seniau).

Taigi - turime vieną archetipą skirtingų valdovų vaizdavimui (čia dar prisiminkime ir Vytauto Didžiojo bei Šv. Kazimiero Trirankio atvaizdų "brolybę" Vilniaus katedroje...).

Bet vis tik - visai negluminantį dviejų valdovų panašumą dar taip pat galima aiškinti ir kitomis priežastimis. 

Pirma, abu jie atstovavo tam pačiam mėlynam Gediminaitiškam/Jogailaitiškam kraujui. Žygimanto Vazos motina juk buvo Kotryna Jogailaitė. (Manytina, jog nereikia net aiškinti, kad Aleksandro tėvu buvo Kazimieras Jogailaitis). Tad galima taip pat kelti prielaidą, jog tapytojai, perteikę skirtingų generacijų didžiuosius kunigaikščius, ir tartum pavartę Stryjkovskio bei Gvaninio raštus (kur klišių "pritaikymas" konkretiems personažams irgi nebuvo visiškai atsitiktiniu), galėjo į tai atsižvelgti.

Kitas dalykas, nežinant nei sieninio, nei molbertinio artefakto autorystės, tik žinant, jog sukurti jie buvo panašiu metu, ir kad prie abiejų bažnyčių rekonstravimo ir dekoravimo darbų prisidėjo Pranciškus Ignotas Hoferis (Franciszek Ignacy Hoffer, Franciscus Ignatius Hoffer), galime teigti, kad abu šiuos valdovus nutapė gal net vienas ir tas pats asmuo iš minėtojo architekto aplinkos. Mindaugas Paknys yra iškėlęs versiją, kad tokiu (ištapiusiu ir Šv. Dvasios, ir Šv. Jurgio bažnyčias) galėjo būti vilnietis tapytojas Motiejus Sluščianskis [Mindaugas Paknys, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dailės ir architektūros istorija. Žymiausi menininkai, Vilnius: VDA leidykla, 2009, p. 100].

Vilniaus šventieji, arba 12 barokinių skulptūrų

Vilnius yra šventųjų, valkatų ir "paprastų" gyventojų miestas. Tie paprastieji, žinoma, visuomet sudarė, sudaro ir sudarys daugumą. Paprastumas šiuo atveju reiškia elementarias žmogiškas savybes, kuriose yra ir gero, ir blogio. Valkatos (o ir visokie "bomžai", recidyvistai, vagys, plėšikai ir šiaip smurtautojai) yra jeigu ne aktyvaus, tai bent jau pasyvaus blogio infekcijos nešiotojai. Šventieji, savaime aišku, yra jų priešingybės.

Sudėtingas ir netgi keista yra apibrėžinėti šventumo kategoriją. Primityvokai galima tarti, kad šventumas yra tapatus gerumui. Šventas - reiškia geras. Ir atvirkščiai. Šventųjų fenomenas egzistuoja katalikų bei ortodoksų bendruomenėse. Tai, kad Vilnius yra pirmiausia yra katališkųjų bažnyčių miestas (ir kadaise buvo katalikiškųjų karalių sostine), lemia aplinkybę, skatinančią ieškoti šventųjų lotyniškųjų apeigų šventovių aplinkoje. Juolab, kad Bažnyčia yra labai aiškiai formalizavusi ir institucionalizavusi visą šį reikalą. 

Kaip yra nuodingai ironiškai pastebėjęs vienas "grafioras" ant sienos, žvelgiančios tiesiai į Aušros vartus - katalikiškųjų piligrimų Meką, "gerumą išrado bažnyčia". Lygiai taip pat galima tarti, jog ir šventumas yra Bažnyčios išradimas (ar labiau atradimas?). 

Asmeniškai galvoju, kad šventumas turi šiokių tokių komiškumo apraiškų. Aišku, nesu nei teologas, nei dar labiau ir ypatingai praktikuojantis tikintysis, tad nesiginčiju, jog maniškė nuomonė yra spekuliavimas neaprėpiamumu (nes juk paprastai esame linkę atmesti tai, ko nepajėgiame suvokti). Vis tik Vilniaus bažnyčiose esantys šventųjų atvaizdai teikia peno apmąstymams, kad kokie šventi tie vyrai ir moterys buvo, jie pirmiausia buvo žmonėmis. Tad net šventajame esama paprastų žmogiškųjų savybių. Vilniaus menininkai, vaizdavę šventuosius, puikiai tą žinojo ir jautė. (Kita vertus - ar gali ką nors apie šventumą spręsti netikintis žmogus? - Žinoma, kad ne, nes jeigu netiki niekuo ar kažkuo, tai ir šventumas atrodys kaip kokia "glupstwa").

Apžiūrinėjau būtent barokinius Vilniaus šventuosius ir konkrečiai - skulptūrinius jų atvaizdus. Priežastis labai paprasta. Miestas tiesiog tvinkčioja baroku. Skulptūros, sukurtos šiuo veržiu, dinamišku, juslingu ir emocionaliu stiliumi gausiai nusėdusios vilnietiškose šventovėse.

Beliko tik vaikščioti po bažnyčias ir susidėlioti asmeninį įspūdingiausių katalikų šventųjų dvyliktuką (tiek juk metuose yra mėnesių, tiek yra apaštalų). 

Kelias natūraliai prasidėjo nuo Visų Šventųjų bažnyčios. Ne tik dėl tos priežasties, jog tai viena pirmųjų barokinių bažnyčių visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet vien dėl savo titulatūros - kažkodėl regisi, kad Visų šventųjų bažnyčioje jų (tų šventųjų) turi būti be galo, tiesiog be proto daug. Panašiai ir yra. Įspūdingas vien bendras altorių skaičius - jų kadaise būta net aštuoniolika (dabar irgi viršija dešimtį). Tik tie šventieji turi mažai ką bendro su XVII amžiaus trečiuoju dešimtmečiu (kuomet statyta bažnyčia), jų kilmė - rokokinė (kas labai aiškiai matyti liepsnojančioje plastikoje), iš XVIII amžiaus vidurio (autoriumi laikomas Efraimas Šelis).

Vienas įspūdingiausių toje šventųjų kompanijoje - jaunas vyrukas su kankinio palme dešinėje rankoje ir kardu galvoje, stovintis ant rokokinės sakyklos stogelio.

Tai šventasis Angelas Karmelitas (1185-1225) - gimęs Jeruzalėje, su broliu dvyniu priėmęs krikščionybę ir gyvenęs su atsiskyrėliais Karmelio kalne. Karmelitų ordino vyresnybės Angelas buvo pasiųstas į Siciliją kovoti su katarais, ten vienas iš jų, vardu Berengarijus pamaldų metu Likatos Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje jį ir užkapojo kardu (beje, mirštantis šventasis išprašė tikinčiųjų atleisti savo žudikui). 

Visų Šventųjų bažnyčioje įspūdį padarė dvi šventos moterys. Keleriopas efektas - čia veikia ir dramatizmas (tik pažvelkime, kaip neramiai plazda žvakiškos draperijos), ir natūralizmas - atrodo, kad skulptorius, lipdęs šias figūras, žvelgė į XVIII amžiaus Vilniaus moteris - raukšlėtas, suvargusias, mačiusias ir karų, ir marų, ir badų...

Prie antrojo pilioriaus kairėje (žvelgiant nuo įėjimo) stovi ši moteris - pagal savo drabužius (galvos apdangalą) ir atributus (knygą), tai yra ne kas kita, o pati šv. Ona - Mergelės Marijos motina. Priešingoje altoriaus pusėje stovi vyriškis (šv. Joachimas). 

Šios skulptūros "giminaitė" (gal net visomis prasmėmis) yra taip pat moteriškosios šventosios figūra kitoje bažnyčios pusėje - prie pirmojo pilioriaus dešinėje.

Viršutiniame šio altoriaus tarpsnyje vaizduojamas prisikėlęs Jėzus Kristus. Tikėtina, kad ši šventoji gali būti Mergelė Marija (Išganytojo Motina) arba šv. Marija Magdalietė. Vėlgi žaviai glumina gyvenimiški šios moters - tartum daug patyrusios bei iškentėjusios (o ir kenčiančios) bruožai. 

Žingsniuokime toliau - link katališkiškųjų pamokslininkų - domininkonų - Šv. Dvasios bažnyčios. XVIII amžiaus viduryje rekonstruotoje bažnyčioje šventųjų skulptūros (didžiosios dalies autorius - Franz Ignatius Hoferr) liepsnoja savo kūnais, sielomis ir pamaldumu. Joje vieno šoninio (esančio šiaurinėje navoje) altoriaus šonuose stovi dvi žavios šventosios moterys (tebūnie man atleista už šiokį tokį pasaulietiškąjį vulgarumą, tačiau jos tikrai žavios!). 

Štai viena iš jų - šv. Barbora.

Šv. Barbora (nukankinta šios eilutės rašymo išvakarėse - 306 metų gruodžio 6 dieną) rankoje laiko liturginę taurę (kieliką), o prie jos kojų - kankinystės simbolis - bokštas (panašus į šachmatų figūrą), kuriame ir buvo "mylinčio" tėvo Dioskūro nukankinta šį mergelė. 

Ypatingai impozantiškų barokinių šventųjų skulptūrų žinoma reikia ieškoti baroko perle - Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje Antakalnyje. Čia jų iš tiesų yra daug. Tad išsirinkau du - vieną vyrą, kitą - moterį. Įdomu, kad juos abu sieja įspūdingi batai, pasiūti pagal XVII amžiaus antrosios pusės mados reikalavimus.

Šv. Viktoras Mauras yra žavus savo sėdėjimo poza (visiškai kaip mūsų laikais - koja ant kojos), ginklu - ta kuoka su nešvankiai nulinkusiu bumbulu ir tauriu veidu. Batai - nuostabūs, smailėjantys (bet nusklembtais pačiais galais) ir aukštais barokiniais kulnais.
Pats šventasis (pretorionų gvardijos narys) buvo nukankintas 303 metais (manytina, kad tai įvyko Milane), kuomet savo rankomis sunaikino keletą pagoniškų stabų. 

Lyg ir nebesinori kartoti tos legendos, kad skulptorius Giovanni Pietro Perti (Peretti), vaizduodamas Mariją Magdalietę, kliovėsi savo žmonos grožiu ir kitokiomis kūniškomis bei dvasiškomis jos savybėmis. Kaip ir ne vieną padavimą, tai galima paneigti arba juo tikėti. 

Katalikiškoje tradicijoje šv. Marija Magdalietė yra suvokiama kaip atgailaujanti ištvirkėlė (tiesiai, šviesiai - prostitutė), tad ši laibakojė dama (net suknelės draperijos nepaslepia kojų ilgumo) ilgu kaklu taip pat galbūt yra apsirengusi šios profesijos atstovių apdaru. Įdomu tuomet pamąstyti - ar italų skulptoriaus žmonai nebuvo sudėtinga savęs suvokti kaip parduodamą moterį?
Kairėje šventoji indelį su kvapniais aliejais - fariziejaus Simono namuose Jėzui ji plovė kojas ir tepė jas mira, nuėmus Išganytoją nuo kryžiaus, ji taip pat plovė jo kūną. 

Iš tiesų - kai kurių šventųjų atvaizdai daro įspūdį vien jau savo atributais. Štai, kad ir šv. Simonas (Kananitas arba Zelotas) su savo nukankinimo įrankiu pjūklu. Kažkur Kaukaze, Juodosios jūros pakrantėje jis buvo perpjautas. 

Įdomu, kad prie kairiojo pilioriaus stovinti šventojo skulptūra (vėlgi rokokiškai liepsnojanti, kaip ir daugelis jos "giminaičių") glaudžiasi prie masyvios voliutos, primenančios kontraboso (muzikinio instrumento) korpusą. Net taip literatūriškai, iliustratyviai galime kalbėti apie Vilniaus baroko mokyklos muzikalumą. 

Daug, iš tiesų daug šventųjų esama ir vienoje didžiausių Vilniaus bažnyčių - tituluojamoje Šv. Jonų (Krikštytojo ir Evangelisto) vardu. 

Ilgai svarsčiau - kuris iš šventųjų čia yra įspūdingiausias (bent man asmeniškai). pastovėjęs prie didžiojo altoriaus, galop pasukau link Studentų mažosios kongregacijos (Šventųjų Angelų Sargų, Šv. Onos) koplyčios. Joje stovi įspūdingas Šv. Viktoro altorius, 1864 metais atkeltas į šią bažnyčią iš Pranciškonų bažnyčios. 

Kairėje - šv. Laurynas, dešinėje - šv. Florijonas.
Įspūdį daro ir auksu žibantys aksesuarai, ir putnūs šventųjų veidukai (tikrai neprimenantys asketų ar kareivių), ir įmantriai gestikuliuojančios figūros.
Vis tik iš šių dviejų šaunių šventųjų visų pirma rinkčiausi Florijoną - man patinka auksiškai perteiktas vanduo...
Kita vertus - šv. Laurynas irgi yra nuostabus. Šventasis, gyvenęs 225-258 metais, buvo nukankintas (iškeptas, sudegintas) Romoje ant grotelių, kurias šioji skulptūra išdidžiai ir laiko. Tad nenuostabu, jog jis globoja virėjus-kepėjus, tuos pačius ugniagesius, o taip pat bibliotekininkus. 

Monumentaliai nuostabus yra prie šventojo Florijono kojų stovintis namelis su pro langus besiveržiančiais ugnies liežuviais.

Šv. Jonų bažnyčia, nepaisant jos nuniokojimų, yra kupina gyvybės. O tą gyvybę kuria ne kas kita, kaip šventieji. Tiksliau - jų atvaizdai. Prie ketvirtosios dešinės kolonos centrinės navos pusėje kukliai rankomis gestikuliuoja šv. Aleksas (anksčiau pjedestale būta užrašo S. Alexus). Šio šventojo atributais yra elgetos "darbo įrankiai" - lėkštė, šaukštas, dubenėlis. Po II pasaulinio karo bažnyčią uždarius, jos interjeras buvo gerokai nuniokotas. 1964 metų "Jono bažnyčioje esančių meno vertybių registravimo akte" minima, kad abi šventojo galūnės yra nulaužtos. Galbūt tuomet (ar dar anksčiau) prarasti ir tie daiktai (jeigu jie iš viso buvo). 

Šv. Aleksas gyveno IV-V amžių sandūroje (miręs 417 m.). Buvo kuo tikriausias romietis - gimęs Romos patricijų šeimoje. Pirmąją vedybinę naktį atidavė santuokinį žiedą žmonai ir iškeliavo į Aziją. Po keliolikos metų grįžo namo ir dar tiek pat incognito gyveno savo tėvų namuose (kiekvieną dieną klausydamas ištikimai laukiančios žmonos raudų). Šv. Aleksas yra laikomas keliautojų ir elgetų patronu. Matyt, kad jėzuitų akademijos studentams (kaip ir dabartiniam akademiniam jaunimui) su jų ateities perspektyvomis šio šventojo teikiama globa buvo aktuali. 

Šv. Aleksas koja yra prispaudęs vaikiško pavidalo būtybę užrištomis akimis. Matyt tai nuodėmės ir nežinojimo personifikacija...

Įdomu, kad toji būtybė šventojo prispaudimu yra visai patenkinta - palaimingai šypsosi, veidas giedras (tegul ir su valkčiu ant akių). Dar verta patyrinėti, kaip sumodeliuotos to vaikelio rankos - vienos pirštai it dešrelės, kita keistai, deformuotai užlenkta - tačiau bendram išraiškingumo efektui tai netrukdo , priešingai - padeda!

Susidaro toks įspūdis, kad Karolio Podčašinskio 1827-1828 metais gerokai "numelioruota" Šv. Jonų bažnyčia visą XIX amžių (kaip ir Vilniaus katedra) buvo savotiška kitų, carinės valdžios uždarinėjamų šventyklų priebėga.
Štai Šv. Barboros (auksakalių cecho) koplyčioje yra eksponuojamos 4 evangelistų figūros, perkeltos kokiais 1859 metais iš Augustinų (Švč. Mergelės Marijos Ramintojos) bažnyčios.

Štai, vienas iš evangelistų -

Barzdotas ir vieną iš savo atributų - Naująjį Testamentą laikantis evangelistas (kažkuris iš jų - galbūt Morkus?) tartum šoka (keistai išskėtęs rankas, užlenkęs kojas) ir tuo bando savo tiesomis bei tikėjimu bando įtikinti kitus.  

Dailės kūriniai iš vilnietiškosios Augustinų bažnyčios yra išsklaidyti plačiai, tačiau didelė jų dalis būtent buvo paskirta Šv. Jonų bažnyčiai ir Katedrai. Panašus likimas ištiko ir analogišką karmą (pavertimą stačiatikių cerkve) išgyveno ir Šv. Kazimiero bažnyčia. 

Vilniaus katedros išorės kolonadose (tiek pietinėje, tiek šiaurinėje) gestikuliuoja barokiniai šventieji nuo Šv. Kazimiero didžiojo (kunigaikščiai) ir šoninių altorių (statulos sukurtos tarp 1754-1768 metų). 

Man asmeniškai įspūdį daro šis sunkiai nustatomas jėzuitų šventasis iš šiaurinės Katedros kolonados - 

Barzdotas vyras (gal pats šv. Ignotas Lojola?)  gestikuliuoja it pamokslaudamas ir norėdamas atverti Tiesą. 

Tai galėtų būti vienas iš daugelio jėzuitų misionierių, kurie sklido po visą pasaulį XVII-XVIII amžiais, platindami katalikybę tarp kitų krikščioniškųjų ir nekrikščioniškųjų konfesijų. 

Ypač sukrečiančios yra šio šventojo akys - negyvai, tuščiai žvelgiančios į aplinką. Jos yra sumodeliuotos be akių obuolių. Galima sakyti, kad taip baroko skulptorius, sekdamas kokiu nors Berniniu, siekė didesnio išraiškingumo, o galbūt taip įvaizdintas konkretus kankinystės faktas? Štai, pavyzdžiui, šventasis Andriejus Bobola - lenkų tautybės Abiejų Tautų Respublikos šventasis 1657 metais Pinske (dabartinė Baltarusija) buvo nužudytas lupant jam odą, nupjaunant nosį ir lūpas, išduriant vieną akį, per sprande padarytą skylę ištraukiant liežuvį...

Tad toks asmeninis katališkųjų šventųjų "dvyliktukas". Tiesą sakant, buvo pakankamai keblu rinktis - tose pačiose ir Visų Šventųjų, ir Šv. Teresės, ir Šv. Jonų, ir Šv. Kotrynos (į kurią sunku patekti be bilieto) ar juo labiau Šv. Petro ir Paulaisu bažnyčiose esama daugybė lygiai taip pat įspūdingų ir žavingų (kažkokiais aspektais), nepakartojamų šventųjų atvaizdų. Belieka vaikščioti ir juos pamatyti...