Nuo A iki Ž /arba Z/ - du valdovai, vienas archetipas

O juk visi monarchai yra vienodi. Juk visiškai nesvarbu - kokios jų žmogiškos esybės. Ar stori, ar ploni, ar intelektualūs, ar visiški kvailiai ir bepročiai, ar stori ir smirdantys, ar ploni ar riaugėjantys raugintais kopūstais...

Absoliučiai visi valdovai yra tik simboliai. Tą dar užantspaudavo šlovingosios Vilniaus jėzuitų akademijos profesorius Olizarovius, Gdanske 1651 metais išleistame savo veikale "Apie politinę žmonių sąjungą" pastebėjęs, jog "gamta vieną karalių, t.y. protą padarė karalių karaliumi; visas kūno dalis valdo širdis. Tarp kitų gyvų būtybių taip pat galima pastebėti tokią vienvaldystę. Keturkojams viešpatauja liūtas, tarp paukščių pirmasis - erelis, gervės į ilgesnius skrydžius nesileidžia be vado ir elniai turi vieną, paskui kurį seka, vienas ir bičių karalius - kol jis gyvas, jos visos vieningos, vienas bandos vadas, vienas kaimenės valdytojas; visa ai skelbia, jog valstybei reikia, kad būtų vienas karalius kaip galva, su kuria kūno dalys negali ginčytis kaip nors nepakenkdamos sveikatai" [Aronas Aleksandras Olizarovijus, Apie politinę žmonių sąjungą, vertė Julija Sarcevičienė, Vilnius: Aidai, 2003, p. 543]. Vienu žodžiu, Aronas Aleksandras čia irgi tiesiog rėžte įrėžė, jog monarchas yra daugiau valdžios idėja nei gyvas žmogus.

Tas puikiai atsispindi ir anuometinėje bei vėlesnėje epochose (kalbame apie XVII ir XVIII šimtmečius, kurie mūsuose, tegul ir Respublikoje, buvo ir karalių, tegul daugiau ir teorinio - ir tai dar kartą patvirtina teiginį, egzistavimo metais - dar iki tos konkrečios datos, kuomet karaliai staiga tapo nebereikalingais ir jų galvos ėmė kristi kaip kokie kopūstai po aštriu derliaus nuėmėjo, vardu Giljotina, peiliu. 

Galop, būtina pastebėti, jog ši idėja - monarcho kaip tam tikros valdžios ikonos funkcija ir esmė, susiformavo net ne Baroke, o Renesanse. Nesiremiant didžiaisiais ano meto autoritetais (nuo Dantės ar Petrarcos iki visų kitų, jau vėlesnių, rašiusių apie monarchijos primatą), reikia prisiminti, jog dar vienas iš Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikusių humanistų - Augustinas Rotundas savo "Lenko pasikalbėjime su lietuviu" (1565 m.) įvairiais rakursais ir skirtingomis perspektyvomis nupiešė idealaus valdovo - paveldimo monarcho portretą. Tai ir pastebėjimas, jog "karaliaus niekas nevaldo - vien Dievas ir įstatymas" (p. 167), ir "valstybei naudingas valdovas privalo turėti šiuos bruožus: dievobaimingumą, gerumą, dorą, išmintį bei meilę pavaldiniams ir valstybei" (p. 178), be to - "mes, /lietuviai/ savą, mūsuose gimusį valdovą turime. <...> Mums valdovas gimsta" (p. 183) /čia reikėtų pridurti - it kokia Dievo ir Gamtos duotybė, tik deja - gana greitai, mirus Žygimantui Augustui, su trumpu vazišku pratęsimu tai baigėsi - V.P./ [Augustinas Rotundas, "Lenko pasikalbėjimas su lietuviu", vertė Birutė Mikalonienė, Šešioliktojo amžiaus raštija, Vilnius: Pradai, 2000]. 

Pereinant prie vaizdų ir įvaizdžių, reikia pastebėti, jog Valdovo kaip tam tikro (ir ne jokio tam tikro, o tikrai tikro) stereotipą ikonografiškai XVI amžiaus pabaigoje suformulavo du istoriografiniai konkurentai - Motiejus Stryjkovskis ir Aleksandras Gvaninis (Stryjkowski + Guagnini). Du LDK kariai, du istorijos pirmeiviai, santykius susigadinę falsifikacijos bylomis ir bylinėjimais. (Priminsiu, jog Motiejus buvo apkaltinęs Aleksandrą - savo karinį viršininką algininkavimo Vitebsko tvirtovėje laikais, nurašius jo rengtą "Kroniką" ir pagal ją parengus savą "Deskripciją"). Nesigilinant - kas atsirado anksčiau - višta ar kiaušinis, verta atkreipti dėmesį, kad abu šie autoriai savo tekstams vartodavo ir tas pačias klišes. Jos gana paprastos (o kartu nepaprastos) - vaizdavusios įvairius skirtingų epochų Lenkijos ir Lietuvos valdovus. Esmė slypi tame, kad per daug nesukant galvos - kaip atrodė realusis Vytautas ar koks Boleslovas Drąsusis, tiek vieno, tiek kito pavaizdavimui buvo vartojamos tos pačios klišės. Ši sąvoka - KLIŠĖ - vartotina ir tiesiogine (turint omenyje medžio klišes ksilografijoms), ir perkeltine (kalbant apie mąstymo ir matymo sterotipus) prasmėmis.

Trys monarchai - Lenkijos karalius Kazimieras Didysis, Lietuvos ir Rusios karalius (kaip pats save titulavo) Gediminas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis iš 1578 metų Guagninio Sarmatiae Europae Descriptio. Valdovai stovi majestotine poza (gaila, kad šiais atvejais apsiribota pusiafigūriais portretais ir nematome reglamentuotos kojų padėties - pražergtos pečių linijoje, tartum darant kokį nors rytmetinės mankštos pratimą). Dešinė ranka iškilmingai įremta į šoną (poza, demonstruojanti jėgą bei pasitikėjimą), kairė tvirtai laiko kariaujančio monarcho atributą - kalaviją.

 Tiesiog egzistuojant Monarcho idėjai, nebuvo taip ir svarbu - koks tas Vytautas realiai atrodė, daug aktualiau - kad jis iš tiesų egzistavo kaip valdovas ir jo valdžia realiai veikė.

Tad štai tokios pamokos buvo gerai išmoktos ir žinotos dar ir aštuonioliktajame šimtmetyje. Prancūzijoje tuo laiku jau siautėjo enciklopedistai, labai dar netiesiogiai padėję sprogmenų po Monarcho idėjos pamatais, Lietuvoje ir Lenkijoje lygiai taip pat siautėjo (tik ne taip intelektualiai) anarchija, Familijos nariai ir visa tai už virvučių tampę rusai. Tačiau valdovo statusas dar buvo tvirtas, dailus ir idealus - tartum atėjęs iš renesansinių ir barokinių vadovėlių bei traktatų.

Geriausias to pavyzdys - du meno kūriniai Vilniaus mieste.

Vienas iš jų - iš Šv. Dvasios bažnyčios - 

Trumpai galima priminti, kad dar gotikos laikais statytoji dominikonų bažnyčia degė ir degdavo vos ne kas keletą metų. Tiek kokiame XVII, tiek XVIII amžiuose. Matyt, tai lėmė ir toji priežastis, jog šventovė pastatyta pačiame miesto epicentre. Ugniai čia būdavo ką veikti. Iki 1770 metų rekonstruota ir sutvarkyta bažnyčia (savo mažai pakitusiu pavidalu) išliko iki mūsų dienų. Kodėl ant vieno dešinio pilioriaus pagrindinėje navoje kabo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio atvaizdas? Ogi todėl, kad šis valdovas iniciavo mūrinės bažnyčios pastatymą 1501 metais. Taigi - fundatorius.

Kitas - ištapytas pačioje sienoje, o ne pakabintas tarpukolonyje (tiesą sakant - irgi tarp dviejų kolonų ar net porų, tik  iliuziškai ištapytų) - iš Šv. Jurgio bažnyčios -

Šv. Jurgio bažnyčia (ir senosios regulos karmelitų vienuolynas) yra beveik Šv. Dvasios bažnyčios giminaitė ir likimo sesuo. Atsiradusi vos keletu metų vėliau - 1506 metais, ji irgi buvo ne kartą rekonstruota. Vėlgi po 1749 metų didžiojo gaisro, buvo perrengta rokokiniu rūbu - ką puikiai matome tiek interjere, tiek eksterjere. Nežiūrėkime į didįjį šios bažnyčios altorių - juolab, kad jis yra keletu bent jau dešimtmečių vėlesnis ir ištapytas arba Luko Smuglevičiaus, arba (didesnė tikimybė) prie bendro rokokinio konteksto puikiai prisiderinusio šio sūnaus - didžiojo klasicisto Pranciškaus [Dalia Klajumineė, Tapyti altoriai. XVIII a. - XIX a. I p. nykstantys Lietuvos bažnyčių dailės paminklai, Vilnius: VDA leidykla, 2006, p. 110]. Bet pažvelkime į kairę - ten, ovaliniame medalione apie 1755 metais šalia kitų bažnyčios ir vienuolyno geradarių buvo nutapytas Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas (Žygimantas) Vaza.

Atidžiau pasižiūrėję galime pastebėti, jog abu valdovai labai panašūs. Tartum ir net giminaičiai su tais pačiais genais!

Aleksandras vėlgi - kaip ir tie "gvaniniški" personažai yra įrėmęs kairę ranką į šarvuotą šoniuką. Dešinėje - skeptras. Ant galvos kunigaikštiška mitra. Raudonas, sabalo kailiuku pamuštas apsiaustas raitosi iki šachmatiškai languotų grindų. Barzda hipsteriškai vešli, frizūriškai prižiūrėta. Antakiai vešlūs - it kokio kolūkio pirmininko.

Zigmantas (o juk galima vadinti ir archaiškesniu - Žygimanto Жыгімонтo vardu) su tokiais pačiais krūtinšarviais ir apsiaustu (ilgio nesimato, bet atkreipkime dėmesį į puošnią sagę), identišku tik kitoje - kairėje rankoje laikomu skeptru, analogiška, tik vos-vos "skystesnė", labiau išretėjusi, tačiau panašiu pilku atspalviu pražilusi barzda. Karūna - lengvesnė - be to raudono "pripūtimo". 

Tad ką tuo norėta pasakyti? Pirmas dalykas, kad panašiu metu tapytuose jau istoriniais tapusių valdovų atvaizduose nesiekta kažkokio konkretaus portretinio panašumo. Svarbiau buvo pati vaizduojamo Monarcho idėja, jo instituto atributų perteikimas. Molbertinės ir sieninės tapybos autoriai pasirėmė ta pačia kliše, kurios formatas jau buvo susiformavęs tų vaizduojamų personažų laikais (iš tiesų dar seniau).

Taigi - turime vieną archetipą skirtingų valdovų vaizdavimui (čia dar prisiminkime ir Vytauto Didžiojo bei Šv. Kazimiero Trirankio atvaizdų "brolybę" Vilniaus katedroje...).

Bet vis tik - visai negluminantį dviejų valdovų panašumą dar taip pat galima aiškinti ir kitomis priežastimis. 

Pirma, abu jie atstovavo tam pačiam mėlynam Gediminaitiškam/Jogailaitiškam kraujui. Žygimanto Vazos motina juk buvo Kotryna Jogailaitė. (Manytina, jog nereikia net aiškinti, kad Aleksandro tėvu buvo Kazimieras Jogailaitis). Tad galima taip pat kelti prielaidą, jog tapytojai, perteikę skirtingų generacijų didžiuosius kunigaikščius, ir tartum pavartę Stryjkovskio bei Gvaninio raštus (kur klišių "pritaikymas" konkretiems personažams irgi nebuvo visiškai atsitiktiniu), galėjo į tai atsižvelgti.

Kitas dalykas, nežinant nei sieninio, nei molbertinio artefakto autorystės, tik žinant, jog sukurti jie buvo panašiu metu, ir kad prie abiejų bažnyčių rekonstravimo ir dekoravimo darbų prisidėjo Pranciškus Ignotas Hoferis (Franciszek Ignacy Hoffer, Franciscus Ignatius Hoffer), galime teigti, kad abu šiuos valdovus nutapė gal net vienas ir tas pats asmuo iš minėtojo architekto aplinkos. Mindaugas Paknys yra iškėlęs versiją, kad tokiu (ištapiusiu ir Šv. Dvasios, ir Šv. Jurgio bažnyčias) galėjo būti vilnietis tapytojas Motiejus Sluščianskis [Mindaugas Paknys, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dailės ir architektūros istorija. Žymiausi menininkai, Vilnius: VDA leidykla, 2009, p. 100].

Kaip pavaizduoti Šventąją Dvasią? Dominikonų bažnyčios lipdiniai

Šventoji Dvasia krikščionybėje - tai trečiasis Švč. Trejybės asmuo (šalia Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus). Kai kurių teologų nuomone - tai hipostatinė tėvo-Sūnaus meilė, kreipianti tikinčiuosius į tikrąją tiesą (judaistinėje tradicijoje Šventoji Dvasia yra dieviškojo įkvėpimo jėga, įgalinanti valdovus viešpatauti, šventus reikalus ginančius karius kariauti, įkvepianti pranašus). 

Šventosios Dvasios apsireiškimas labai aiškiai yra aprašytas Apaštalų darbuose:

"Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti" [Česlovo Kavaliausko vertimas, Apd 2,1].

Vilniuje yra Šventosios Dvasios bažnyčia (su prie jos prisišliejusiu dominikonų vienuolynu), tad natūralu, kad ieškant, - kaip toji Šventoji Dvasia yra vaizduojama, reikėtų sukinėtis aplink šį statinį.

Trumpai apie bažnyčios istoriją. O ši yra sena, ilga ir kartu negailestinga. Pats Vytautas fundavo šios bažnyčios atsiradimą 1408 metais. Vėliau ji ne kartą degė ir deginta, statyta ir perstatyta, kol galop po didžiųjų 1748 ir 1749 metų degimų iš esmės perstatyta (darbai truko dvidešimtį metų) ir įgijo tokius bruožus, kokius matome lig šiol. Bažnyčios perstatyme dalyvavo visas tuometinis rokokinio Vilniaus menininkų žiedas - Jonas Tobijas Dyderšteinas ( Johannes Tobias Dyderstein) (atkreipkime dėmesį į tai, kad būtent jis su Janu Nesemkowskiu iškėlė didingąjį bažnyčios kupolą) ir Pranciškus Ignotas Hoferis (Franz Ignac Hofer) (vėlgi atkreipkime dėmesį, kad jis kūrė kai kurių altorių, įspūdingo portalo architektūrines kompozicijas bei skulptūrinį dekorą). Lai nenustebina vokiškos šių statytojų ir lipdytojų, architektų ir skulptorių pavardės, kadangi XVIII amžiaus (o ir ankstesnis) Vilnius buvo turtingas daugeliu ir ypač savo vokiškąja bendruomene, šio miesto baroko mokyklai davusių stebėtinai daug kūrybingų asmenybių. Būtent šių dviejų (ir turbūt ypač antrojo) dailininkų dėka Šv. Dvasios bažnyčia viduje ir išorėje buvo padabinta tipiškais vėlyvojo baroko (neretai apibrėžiamo rokoko terminu) ornamentais. Ypač galingi - monumentalūs ir mėsingi jie yra būtent ant minėtojo kupolo.

Šv. Dvasios bažnyčia ir apleistas dominikonų vienuolynas žvelgiant iš dar labiau apleisto Vilniaus taško. Kita vertus, tie griuvėsiai, laiko žymės barokiniam ansambliui suteikia daugiau geidaujamo vanitas vanitatis efekto. 

Nežinau - kurio Dyderšteino ar Hoferio tai didesnis nuopelnas (beje, regis, kad Dyderšteino kupolas yra paskutinis, ar vienas iš tokių, šio kūrėjo, mirusio 1769 metais  kūrinys) - tačiau lipdiniai ir tapyba  yra bažnyčios išorės viršuje. Tiek stiukas, tiek polichromija panaudota rokailėms suformuoti. 

Rokailė (prancūziškai - rocaille - kriauklė) - tai sudėtingos kompozicijos, rafinuotas ir asimetriškas ornamentas, sudarytas iš visokiausių kriauklių, kremzlių, bangų ir liepsnų motyvų. Vis tik ornamentas ypač tinka perteikti kokiai nors abstrakčiai sąvokai - tai žinojo manieristai ir barokistai, rokokistai ir abstrakcionistai, minimalistai ir net ekspresionistai. 

Ką tomis rokailėmis noriu pasakyti? Tiksliau ne šių eilučių autorius, o bažnyčios statytojai. Rokailės sukomponuotos taip, kad regisi iliustruojančios tą Evangelijoje aprašytą Sekminių stebuklą - ugnies liežuvių iš Dangaus nusileidimą. Šioje vietoje galima dar papostringauti, kad tą įspūdį sustiprina ir masyvaus kupolo bei piramidinių stogų (tegul jie būtų ir vėlesni) dviejuose bokšteliuose buvimas. Juk ir apie senovės Egipto piramides bei obeliskus teigiama (XVIII amžiuje tokia interpretacija buvo žinoma) kaip saulės spindulių, trykštančių iš vieno taško į žemę simbolį. 

Štai masyvus, mėsingas, Rubenso moterį primenantis rokailinis kartušas virš vieno iš kupolo būgno langų.
Beje, šis motyvas - tie vienu akipločiu matomi būtent 3 langai (po vieną apskritą iš šonų ir tas elipsine arka dengtas bei tapytais ornamentais dekoruotas) tartum įvaizdina visą Švenčiausios Trejybės ("Troicės", kaip pasakytų Sigitas Geda savo Babilono atstatyme) paslaptį. Turime du vienodus langus (krikščioniškoje ikonografijoje Tėvas ir Sūnus vaizduojami vienodai) bei trečią kitokį, liepsnojantį rokailėmis -  kaip Šventąją Dvasią. 

Pietinis bažnyčios frontonas transepto (skersinės navos) viršuje žvelgiant nuo Dominikonų gatvės. Su šia bažnyčia, kaip teisingai yra pastebėjęs Vladas Drėma, esama šiokių tokių keblumų  ("Gaila, kad puikus šios bažnyčios fasadas dabar vos galima pastebėti iš tolo, iš aplinkinių kalvų, taip iš visur yra suspaustas ir uždengtas gretimais namais").
Ugnies liežuviais spinduliuojančiame kartuše yra sukomponuota ne kas kita, o Apvaizdos, visareginčio Dievo akis. Apvaizda, kaip pasakytų koks religinių terminų žodynas, yra Dievo veikla, lemianti pasaulio ir žmonių likimą. 

Pagrindinis - vakarinis bažnyčios fasadas. Šventąją Dvasią čia ypatingai ryškiai įkūnija liepsnomis pavirtę, savo liežuviais sienas laižantys rokailės ornamentai. Plieskiančią ugnį mena ir laužyti, banguojantys karnizai bei įmantriai išlankstytos voliutos.
Nereikia net sakyti, kad ir Vilniaus kalvių nukalti kryžiai taip pat nuostabiai plevena it kokie fakelai. 

Verta atkreipti dėmesį į to pagrindinio fasado detales - 

Kartušo viršuje pūpso veidas pražiota burna, ilgais ūsais, primenantis saulę.

Vienas iš kryžių, kurio kryžmoje plevena balandėlis - taip pat Šventosios Dvasios simbolis. Ši nuotrauka paimta iš Wikipedijos, tad įdomu, kad jos autoriaus kamera užfiksavo danguje skrendančią kitą dvasią - tiksliau - paukštį. 

Ne ką mažiau reikšmingas - rytinis fasadas. Juk po juo yra ne kas kita, o didysis altorius su Švenčiausiuoju Sakramentu. Viršuje - aukščiau - herbinis kartušas, kurį ant sparnų menamame ore laiko nulipdyti sparnai, žemiau - kartušas su jame esančiomis reljefinėmis datomis. Atleiskite už trumparegystę (o ir lapkričio oras buvo toks, kad fotoaparatas nelabai ką pagelbėjo, tačiau kiek aukščiau, regis, yra išrašyta 1655 metų data - tuomet bažnyčia Vilnių okupavusių maskvėnų buvo iš esmės sugriauta.

Rokailinėmis liepsnelėmis plevena ir bažnyčios bokštai. 

Ypatingai tos rokailinės ugnies yra virš pagrindinio įėjimo (iš Dominikonų gatvės) į bažnyčią ir vienuolyną. Regisi, tai padaryta simboliškai - kad į šventovę įeinantys tikintieji pasijaustų realiai paliesti Šventosios Dvasios ugnies.
Aukščiau - Abiejų Tautų Respublikos herbas su Vazų dinastijos pėdu (taip turbūt atiduodant pagarbą paskutiniajam šios giminės valdovui Lenkijos-Lietuvos soste - Jonui Kazimierui, kurio laikais bažnyčia buvo sugriauta ir perstatyta).
Žemiau - Dominikonų (Domini canes - "Viešpaties šunų") ordino simbolis - šuo su liepsnojančiu fakelu.