Žmogiškoji-nežmoniškoji gotika

Bent jau Lietuvoje - senojoje, gerojoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystė gotikos stilius dailėje (šios yra likę visai menkai) bei architektūroje (pastarosios yra ir labai įvairios) pasižymi ypatingu prieštaringumu. Tie prieštaravimai matosi architektūros santykyje su žmogumi. Šioje vietoje pavyzdžiu galėtume pasitelkti gotikiniam mąstymui būdingą simbolizmą - juk net ir didžiosios gotikinės katedros kur nors Prancūzijoje ar Anglijoje ženklino savo kontūrais (lotyniškojo kryžiaus planas) bei siluetais (trijų navų bazilika kaip Švenčiausios Trejybės paslapties įkūnijimas) Dievo, virtusio Žmogumi - Jėzaus Kristaus idėją. 

Bet nereikia kabinti taip giliai (tiksliau - aukštai - juk tai būdinga mistiškajam gotikos spiritualizmui)! Nereikia ir žvelgti labai toli.  Pakelkime akis į Vytauto statytosios Vilniaus Aukštutinės pilies mūrus - tai, kas išlikę iš jų... 

Rytinėje Gedimino kalno dalyje iki šiol stūkso rezidencinių rūmų griuvėsiai. Tai buvo trijų aukštų statinys, tačiau iki mūsų dienų išliko tik du žemesnieji aukštai. Pasižiūrėkime į šio statinio rytinę dalį - šis išlikęs fasadas nuostabiai primena akmeninį (nes daugiausiai iš granitinių riedulių ir mūrytos šios storos - 5 metrus siekiančios sienos) veidą - su dviem didelėm akim ir didele burna. Milžino galva - savotiškas Gedimino sapnuoto Geležinio vilko ar paties Vytauto Didžiojo portretas (o mes dar bandome įsivaizduoti, kaip atrodė šio valdovo portretas!). 

Vaizdas į rezidencinius rūmus nuo kalno papėdės (nuo senojo Vilnios perkaso).
Matome dvi šio gotikinio statinio akis.

Dvi langų arkos - akys, o tas latakas besikaupiančiam vandeniui nutekėti - ilgas iškalbingajam liežuviui...

Vaizdas į Aukštutinę pilį iš toliau - nuo buvusios Kreivosios pilies.
Rūmai tartum iš kalno išaugusi galva... 

Rūmų "veidas" iš arti.
Dvi elipsinėmis arkomis dengtos langų (akių) angos ir buvusi "burna", kylanti viršun smailėjančios arkos dėka.

Vaizdas į kitą kalną - buvusįjį Kreivąjį miestą iš to akmeninio veido pozicijų.
Juk būtent tie medžiai, teikiantys šiems Vilniaus kalnams atšiaurumo ir kuria Lietuvos metraščiams būdingą mistikos nuotaiką, primenančią miesto įkūrimą Gedimino laikais... Taip juk turėjo būti. 

Įsivaizduokime - kaip tokiuose rūmuose gyveno didieji kunigaikščiai. Kad ir tas pats Vytautas. Arba Skirgaila. Labai įsivaizduoti ir nereikia. Tereikia užmesti akį į vidines šių rūmų erdves. Dabar jose viešpatauja katinai - pasak Alfredo Bumblausko, naminiai gyvūnai, Lietuvoje XIII amžiuje dar negyvenę. 

Įėjimas į pirmąjį aukštą, saugomas ištikimųjų sargybinių - tegul ir ne Vytauto karaimų ar totorių.

Pirmasis aukštas buvo be langų. Vadinamoji patalpa g (pagal Napoleoną Kitkauską) - viduryje stūkso atraminis stulpas, rėmęs skliautus ir kartu sustiprinęs atramines antrojo aukšto jėgas.
Manoma, kad pirmojo aukšto lubos buvo dengtos skliautais, čia nebuvo langų (tik šiaurinėje patalpoje buvo vienas nedidelis švieslangis), patalpoje b būta įrengto hipokaustinio šildymo.
Manytina, kad tai buvo visgi ūkinės paskirties patalpos - sandėliai, virtuvė...

Vakarinis fasadas su viršuje matomomis antrojo aukšto perdangų liekanomis.
Čia būta dviejų navų erdvės - minėtieji langai-akys būtent ten ir yra - rytinėje sienoje.
Antrajame aukšte galėjo būti reprezentacinė erdvė - su kokiu nors sostu ir panašiai, o gyventa - trečiajame aukšte (ten turėjo būti ir šilčiausia).

Rytinė rūmų siena, žvelgianti į buvusiąją Kreivąją pilį.
Čia galima pacituoti, kad ir Martyno Belskio "Lenkijos kronikas" apie 1390 metais Vytauto vedamų kryžiuočių vilnietiškąjį puolimą:
"Paskui apsupo Žemutinę pilį, kurią padegė samdyti išdavikai, ir ten sudegė 14000 žmonių, kiti buvo išžudyti. Ten ir karaliaus /Jogailos/ brolis Karigaila, kai bėgo iš ugnies, buvo sučiuptas ir nukirsdintas. Aukštutinę pilį gerai gynė mikalojus Moškožovskis iš Lenkijos, nors ir neturėjo pakankamai jėgų apsiginti; jiems, kad labiau bijotų, buvo rodoma ant baslio pamauta Karigailos galva, tačiau mūsiškiai to nepaisė ir toliau narsiai gynė pilį. Net skyles, kurias buvo padarę šaudydami iš pabūklų į miestą, nuolat užtaisydavo kuo galėjo - tai mėšlu, tai žeme" [Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas, Vilnius, 2001, p. 39].
Regisi, kad Vytautas iš šios savo paties iš dalies organizuotos apsiausties pasimokė - būtent jam įsitvirtinus soste, Aukštutinė pilis iš medinės tapo mūrine. 

Šaltą žiemos dieną (juo labiau naktį) nereikia nieko per daug ir įsivaizduoti - koks malonumas gyventi tokiame akmens urve šaltuoju metų laiku. Šalta ir tamsu. Tegul ir kūrenasi hipokaustai, tegul ir blyški lapkričio-vasario šviesa smelkiasi per nedidelius neaišku kuo dengtus rūmų langus, tegul ir rūksta deglai ar žvakės, aliejinės lempelės. Galbūt viduje tos erdvės buvo apkaltos medžiu? - bent taip spekuliuoti būtų galima remiantis Ghilllebertu de Lannoy ("Paskui /1413-1414 m/ atvykau į Lietuvos sostinę Vilnių, kurioje yra pilis, pastatyta ant labai aukšto smiltingo kalno, sutvirtinto akmenimis, žeme ir mūru. Viduje ji visa padaryta iš medžio. <...> Pilyje ir jos kieme paprastai esti minėtas kunigaikštis Vytautas, Lietuvos valdovas, Jis ten turi savo dvarą ir savo būstinę" ["Dvi Žilibero de Lanua kelionės į Lietuvą", Kraštas ir žmonės, Vilnius, 1983, p. 49]. Kaip čia nesusirgsi asketiškųjų Vytauto arba Jogailos vietoje, kaip čia neprasigersi būdamas aistringojo Skirgailos kailyje?

Po vienos žiemos, kad ir tokioje rezidencijoje Vytautas ir negalėjo rašyti kitokio laiško didžiajam Ordino magistrui (1427 metų kovo 17 dieną):

"Taip pat trečiadienį jau suėjo trys savaitės, kai mes susirgome, bet su Dievo pagalba dabar mums geriau, tai mes jau vaikštome, stovime ir sėdime, tik dar mes šiek tiek nuo vidinio karščio kenčiame. Taip pat mūsų mylima šviesiausioji namų ponia dar serga, bet iš Viešpaties Dievo mes ir jos pagerėjimo tikimės" [Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas, p. 18-19]. Gyvenant tokiame ketverių-penkerių metrų storio akmens sienų šulinyje, ne tik gripu ar reumatu galima chroniškai sirgti, bet ir kažkuo rimčiau (o ir valdovų amžius). 

Štai jums ir simboliškasis gotikos antropomorfizmas, štai jums ir nežmogiškosios buitinio gotikos gyvenimo sąlygos!...