Vilniaus šventieji, arba 12 barokinių skulptūrų

Vilnius yra šventųjų, valkatų ir "paprastų" gyventojų miestas. Tie paprastieji, žinoma, visuomet sudarė, sudaro ir sudarys daugumą. Paprastumas šiuo atveju reiškia elementarias žmogiškas savybes, kuriose yra ir gero, ir blogio. Valkatos (o ir visokie "bomžai", recidyvistai, vagys, plėšikai ir šiaip smurtautojai) yra jeigu ne aktyvaus, tai bent jau pasyvaus blogio infekcijos nešiotojai. Šventieji, savaime aišku, yra jų priešingybės.

Sudėtingas ir netgi keista yra apibrėžinėti šventumo kategoriją. Primityvokai galima tarti, kad šventumas yra tapatus gerumui. Šventas - reiškia geras. Ir atvirkščiai. Šventųjų fenomenas egzistuoja katalikų bei ortodoksų bendruomenėse. Tai, kad Vilnius yra pirmiausia yra katališkųjų bažnyčių miestas (ir kadaise buvo katalikiškųjų karalių sostine), lemia aplinkybę, skatinančią ieškoti šventųjų lotyniškųjų apeigų šventovių aplinkoje. Juolab, kad Bažnyčia yra labai aiškiai formalizavusi ir institucionalizavusi visą šį reikalą. 

Kaip yra nuodingai ironiškai pastebėjęs vienas "grafioras" ant sienos, žvelgiančios tiesiai į Aušros vartus - katalikiškųjų piligrimų Meką, "gerumą išrado bažnyčia". Lygiai taip pat galima tarti, jog ir šventumas yra Bažnyčios išradimas (ar labiau atradimas?). 

Asmeniškai galvoju, kad šventumas turi šiokių tokių komiškumo apraiškų. Aišku, nesu nei teologas, nei dar labiau ir ypatingai praktikuojantis tikintysis, tad nesiginčiju, jog maniškė nuomonė yra spekuliavimas neaprėpiamumu (nes juk paprastai esame linkę atmesti tai, ko nepajėgiame suvokti). Vis tik Vilniaus bažnyčiose esantys šventųjų atvaizdai teikia peno apmąstymams, kad kokie šventi tie vyrai ir moterys buvo, jie pirmiausia buvo žmonėmis. Tad net šventajame esama paprastų žmogiškųjų savybių. Vilniaus menininkai, vaizdavę šventuosius, puikiai tą žinojo ir jautė. (Kita vertus - ar gali ką nors apie šventumą spręsti netikintis žmogus? - Žinoma, kad ne, nes jeigu netiki niekuo ar kažkuo, tai ir šventumas atrodys kaip kokia "glupstwa").

Apžiūrinėjau būtent barokinius Vilniaus šventuosius ir konkrečiai - skulptūrinius jų atvaizdus. Priežastis labai paprasta. Miestas tiesiog tvinkčioja baroku. Skulptūros, sukurtos šiuo veržiu, dinamišku, juslingu ir emocionaliu stiliumi gausiai nusėdusios vilnietiškose šventovėse.

Beliko tik vaikščioti po bažnyčias ir susidėlioti asmeninį įspūdingiausių katalikų šventųjų dvyliktuką (tiek juk metuose yra mėnesių, tiek yra apaštalų). 

Kelias natūraliai prasidėjo nuo Visų Šventųjų bažnyčios. Ne tik dėl tos priežasties, jog tai viena pirmųjų barokinių bažnyčių visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet vien dėl savo titulatūros - kažkodėl regisi, kad Visų šventųjų bažnyčioje jų (tų šventųjų) turi būti be galo, tiesiog be proto daug. Panašiai ir yra. Įspūdingas vien bendras altorių skaičius - jų kadaise būta net aštuoniolika (dabar irgi viršija dešimtį). Tik tie šventieji turi mažai ką bendro su XVII amžiaus trečiuoju dešimtmečiu (kuomet statyta bažnyčia), jų kilmė - rokokinė (kas labai aiškiai matyti liepsnojančioje plastikoje), iš XVIII amžiaus vidurio (autoriumi laikomas Efraimas Šelis).

Vienas įspūdingiausių toje šventųjų kompanijoje - jaunas vyrukas su kankinio palme dešinėje rankoje ir kardu galvoje, stovintis ant rokokinės sakyklos stogelio.

Tai šventasis Angelas Karmelitas (1185-1225) - gimęs Jeruzalėje, su broliu dvyniu priėmęs krikščionybę ir gyvenęs su atsiskyrėliais Karmelio kalne. Karmelitų ordino vyresnybės Angelas buvo pasiųstas į Siciliją kovoti su katarais, ten vienas iš jų, vardu Berengarijus pamaldų metu Likatos Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje jį ir užkapojo kardu (beje, mirštantis šventasis išprašė tikinčiųjų atleisti savo žudikui). 

Visų Šventųjų bažnyčioje įspūdį padarė dvi šventos moterys. Keleriopas efektas - čia veikia ir dramatizmas (tik pažvelkime, kaip neramiai plazda žvakiškos draperijos), ir natūralizmas - atrodo, kad skulptorius, lipdęs šias figūras, žvelgė į XVIII amžiaus Vilniaus moteris - raukšlėtas, suvargusias, mačiusias ir karų, ir marų, ir badų...

Prie antrojo pilioriaus kairėje (žvelgiant nuo įėjimo) stovi ši moteris - pagal savo drabužius (galvos apdangalą) ir atributus (knygą), tai yra ne kas kita, o pati šv. Ona - Mergelės Marijos motina. Priešingoje altoriaus pusėje stovi vyriškis (šv. Joachimas). 

Šios skulptūros "giminaitė" (gal net visomis prasmėmis) yra taip pat moteriškosios šventosios figūra kitoje bažnyčios pusėje - prie pirmojo pilioriaus dešinėje.

Viršutiniame šio altoriaus tarpsnyje vaizduojamas prisikėlęs Jėzus Kristus. Tikėtina, kad ši šventoji gali būti Mergelė Marija (Išganytojo Motina) arba šv. Marija Magdalietė. Vėlgi žaviai glumina gyvenimiški šios moters - tartum daug patyrusios bei iškentėjusios (o ir kenčiančios) bruožai. 

Žingsniuokime toliau - link katališkiškųjų pamokslininkų - domininkonų - Šv. Dvasios bažnyčios. XVIII amžiaus viduryje rekonstruotoje bažnyčioje šventųjų skulptūros (didžiosios dalies autorius - Franz Ignatius Hoferr) liepsnoja savo kūnais, sielomis ir pamaldumu. Joje vieno šoninio (esančio šiaurinėje navoje) altoriaus šonuose stovi dvi žavios šventosios moterys (tebūnie man atleista už šiokį tokį pasaulietiškąjį vulgarumą, tačiau jos tikrai žavios!). 

Štai viena iš jų - šv. Barbora.

Šv. Barbora (nukankinta šios eilutės rašymo išvakarėse - 306 metų gruodžio 6 dieną) rankoje laiko liturginę taurę (kieliką), o prie jos kojų - kankinystės simbolis - bokštas (panašus į šachmatų figūrą), kuriame ir buvo "mylinčio" tėvo Dioskūro nukankinta šį mergelė. 

Ypatingai impozantiškų barokinių šventųjų skulptūrų žinoma reikia ieškoti baroko perle - Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje Antakalnyje. Čia jų iš tiesų yra daug. Tad išsirinkau du - vieną vyrą, kitą - moterį. Įdomu, kad juos abu sieja įspūdingi batai, pasiūti pagal XVII amžiaus antrosios pusės mados reikalavimus.

Šv. Viktoras Mauras yra žavus savo sėdėjimo poza (visiškai kaip mūsų laikais - koja ant kojos), ginklu - ta kuoka su nešvankiai nulinkusiu bumbulu ir tauriu veidu. Batai - nuostabūs, smailėjantys (bet nusklembtais pačiais galais) ir aukštais barokiniais kulnais.
Pats šventasis (pretorionų gvardijos narys) buvo nukankintas 303 metais (manytina, kad tai įvyko Milane), kuomet savo rankomis sunaikino keletą pagoniškų stabų. 

Lyg ir nebesinori kartoti tos legendos, kad skulptorius Giovanni Pietro Perti (Peretti), vaizduodamas Mariją Magdalietę, kliovėsi savo žmonos grožiu ir kitokiomis kūniškomis bei dvasiškomis jos savybėmis. Kaip ir ne vieną padavimą, tai galima paneigti arba juo tikėti. 

Katalikiškoje tradicijoje šv. Marija Magdalietė yra suvokiama kaip atgailaujanti ištvirkėlė (tiesiai, šviesiai - prostitutė), tad ši laibakojė dama (net suknelės draperijos nepaslepia kojų ilgumo) ilgu kaklu taip pat galbūt yra apsirengusi šios profesijos atstovių apdaru. Įdomu tuomet pamąstyti - ar italų skulptoriaus žmonai nebuvo sudėtinga savęs suvokti kaip parduodamą moterį?
Kairėje šventoji indelį su kvapniais aliejais - fariziejaus Simono namuose Jėzui ji plovė kojas ir tepė jas mira, nuėmus Išganytoją nuo kryžiaus, ji taip pat plovė jo kūną. 

Iš tiesų - kai kurių šventųjų atvaizdai daro įspūdį vien jau savo atributais. Štai, kad ir šv. Simonas (Kananitas arba Zelotas) su savo nukankinimo įrankiu pjūklu. Kažkur Kaukaze, Juodosios jūros pakrantėje jis buvo perpjautas. 

Įdomu, kad prie kairiojo pilioriaus stovinti šventojo skulptūra (vėlgi rokokiškai liepsnojanti, kaip ir daugelis jos "giminaičių") glaudžiasi prie masyvios voliutos, primenančios kontraboso (muzikinio instrumento) korpusą. Net taip literatūriškai, iliustratyviai galime kalbėti apie Vilniaus baroko mokyklos muzikalumą. 

Daug, iš tiesų daug šventųjų esama ir vienoje didžiausių Vilniaus bažnyčių - tituluojamoje Šv. Jonų (Krikštytojo ir Evangelisto) vardu. 

Ilgai svarsčiau - kuris iš šventųjų čia yra įspūdingiausias (bent man asmeniškai). pastovėjęs prie didžiojo altoriaus, galop pasukau link Studentų mažosios kongregacijos (Šventųjų Angelų Sargų, Šv. Onos) koplyčios. Joje stovi įspūdingas Šv. Viktoro altorius, 1864 metais atkeltas į šią bažnyčią iš Pranciškonų bažnyčios. 

Kairėje - šv. Laurynas, dešinėje - šv. Florijonas.
Įspūdį daro ir auksu žibantys aksesuarai, ir putnūs šventųjų veidukai (tikrai neprimenantys asketų ar kareivių), ir įmantriai gestikuliuojančios figūros.
Vis tik iš šių dviejų šaunių šventųjų visų pirma rinkčiausi Florijoną - man patinka auksiškai perteiktas vanduo...
Kita vertus - šv. Laurynas irgi yra nuostabus. Šventasis, gyvenęs 225-258 metais, buvo nukankintas (iškeptas, sudegintas) Romoje ant grotelių, kurias šioji skulptūra išdidžiai ir laiko. Tad nenuostabu, jog jis globoja virėjus-kepėjus, tuos pačius ugniagesius, o taip pat bibliotekininkus. 

Monumentaliai nuostabus yra prie šventojo Florijono kojų stovintis namelis su pro langus besiveržiančiais ugnies liežuviais.

Šv. Jonų bažnyčia, nepaisant jos nuniokojimų, yra kupina gyvybės. O tą gyvybę kuria ne kas kita, kaip šventieji. Tiksliau - jų atvaizdai. Prie ketvirtosios dešinės kolonos centrinės navos pusėje kukliai rankomis gestikuliuoja šv. Aleksas (anksčiau pjedestale būta užrašo S. Alexus). Šio šventojo atributais yra elgetos "darbo įrankiai" - lėkštė, šaukštas, dubenėlis. Po II pasaulinio karo bažnyčią uždarius, jos interjeras buvo gerokai nuniokotas. 1964 metų "Jono bažnyčioje esančių meno vertybių registravimo akte" minima, kad abi šventojo galūnės yra nulaužtos. Galbūt tuomet (ar dar anksčiau) prarasti ir tie daiktai (jeigu jie iš viso buvo). 

Šv. Aleksas gyveno IV-V amžių sandūroje (miręs 417 m.). Buvo kuo tikriausias romietis - gimęs Romos patricijų šeimoje. Pirmąją vedybinę naktį atidavė santuokinį žiedą žmonai ir iškeliavo į Aziją. Po keliolikos metų grįžo namo ir dar tiek pat incognito gyveno savo tėvų namuose (kiekvieną dieną klausydamas ištikimai laukiančios žmonos raudų). Šv. Aleksas yra laikomas keliautojų ir elgetų patronu. Matyt, kad jėzuitų akademijos studentams (kaip ir dabartiniam akademiniam jaunimui) su jų ateities perspektyvomis šio šventojo teikiama globa buvo aktuali. 

Šv. Aleksas koja yra prispaudęs vaikiško pavidalo būtybę užrištomis akimis. Matyt tai nuodėmės ir nežinojimo personifikacija...

Įdomu, kad toji būtybė šventojo prispaudimu yra visai patenkinta - palaimingai šypsosi, veidas giedras (tegul ir su valkčiu ant akių). Dar verta patyrinėti, kaip sumodeliuotos to vaikelio rankos - vienos pirštai it dešrelės, kita keistai, deformuotai užlenkta - tačiau bendram išraiškingumo efektui tai netrukdo , priešingai - padeda!

Susidaro toks įspūdis, kad Karolio Podčašinskio 1827-1828 metais gerokai "numelioruota" Šv. Jonų bažnyčia visą XIX amžių (kaip ir Vilniaus katedra) buvo savotiška kitų, carinės valdžios uždarinėjamų šventyklų priebėga.
Štai Šv. Barboros (auksakalių cecho) koplyčioje yra eksponuojamos 4 evangelistų figūros, perkeltos kokiais 1859 metais iš Augustinų (Švč. Mergelės Marijos Ramintojos) bažnyčios.

Štai, vienas iš evangelistų -

Barzdotas ir vieną iš savo atributų - Naująjį Testamentą laikantis evangelistas (kažkuris iš jų - galbūt Morkus?) tartum šoka (keistai išskėtęs rankas, užlenkęs kojas) ir tuo bando savo tiesomis bei tikėjimu bando įtikinti kitus.  

Dailės kūriniai iš vilnietiškosios Augustinų bažnyčios yra išsklaidyti plačiai, tačiau didelė jų dalis būtent buvo paskirta Šv. Jonų bažnyčiai ir Katedrai. Panašus likimas ištiko ir analogišką karmą (pavertimą stačiatikių cerkve) išgyveno ir Šv. Kazimiero bažnyčia. 

Vilniaus katedros išorės kolonadose (tiek pietinėje, tiek šiaurinėje) gestikuliuoja barokiniai šventieji nuo Šv. Kazimiero didžiojo (kunigaikščiai) ir šoninių altorių (statulos sukurtos tarp 1754-1768 metų). 

Man asmeniškai įspūdį daro šis sunkiai nustatomas jėzuitų šventasis iš šiaurinės Katedros kolonados - 

Barzdotas vyras (gal pats šv. Ignotas Lojola?)  gestikuliuoja it pamokslaudamas ir norėdamas atverti Tiesą. 

Tai galėtų būti vienas iš daugelio jėzuitų misionierių, kurie sklido po visą pasaulį XVII-XVIII amžiais, platindami katalikybę tarp kitų krikščioniškųjų ir nekrikščioniškųjų konfesijų. 

Ypač sukrečiančios yra šio šventojo akys - negyvai, tuščiai žvelgiančios į aplinką. Jos yra sumodeliuotos be akių obuolių. Galima sakyti, kad taip baroko skulptorius, sekdamas kokiu nors Berniniu, siekė didesnio išraiškingumo, o galbūt taip įvaizdintas konkretus kankinystės faktas? Štai, pavyzdžiui, šventasis Andriejus Bobola - lenkų tautybės Abiejų Tautų Respublikos šventasis 1657 metais Pinske (dabartinė Baltarusija) buvo nužudytas lupant jam odą, nupjaunant nosį ir lūpas, išduriant vieną akį, per sprande padarytą skylę ištraukiant liežuvį...

Tad toks asmeninis katališkųjų šventųjų "dvyliktukas". Tiesą sakant, buvo pakankamai keblu rinktis - tose pačiose ir Visų Šventųjų, ir Šv. Teresės, ir Šv. Jonų, ir Šv. Kotrynos (į kurią sunku patekti be bilieto) ar juo labiau Šv. Petro ir Paulaisu bažnyčiose esama daugybė lygiai taip pat įspūdingų ir žavingų (kažkokiais aspektais), nepakartojamų šventųjų atvaizdų. Belieka vaikščioti ir juos pamatyti...