Apskritasis, ritinio pavidalo apatinis Vilniaus katedros varpinės tarpsnis nėra pats seniausias. Giliau, požemiuose, yra keturkampio statinio, mūryto gal dar kokiame XIII amžiuje liekanų (tai baltiškuoju-venediškuoju būdu jungtų plytų sienos). Toji apvalioji dalis stilistiškai priskirtina gotikai (ankstyvajam jos etapui) ir atsiradusi XIV amžiuje. Tuomet tai buvo gynybinis bokštas, po krikšto įgavęs taurią varpinės bokšto misiją. Manytina,kad 1522 metais (ar maždaug apie tą metą) visa tai buvo nutinkuota (dar reikia pridurti, kad per keletą amžių atsirado ir trys aštuoniakampiai tarpsniai, galop - tik XIX amžiuje, dabar matoma stogo konstrukcija). Tokia tad trumpoji šio bokšto istorija.
O moralas ir impresija slypi tame, kad drėgnomis - lietingomis arba sniegingomis (gal labiau šlapdribingomis) dienomis (bei naktimis), kuomet vandenys sudrėkina šio statinio šonus, jo apvaliojoje dalyje labai aiškiai išryškėja akmeninis šio statinio mūras. Nesinori pasirodyti nešvankiu, tačiau visas šis reikalas primena šlapius marškinėlius ant nuogo moters (na, gerai - ir vyro...) kūno, kuomet sudrėkęs audinys nuostabiai išryškina torso reljefą - tos visus šonkaulius, klubus ir ypatingai krūtis. Tad ir Varpinė yra ne kas kita, o akmeninis torsas su balto tinko marškinėliais ("maike" - pasakytume buitiškai).
Tiems, kam šlapių marškinėlių ir varpinės lyginimo idėja atrodo pernelyg vulgari, būtų galima priminti, kad ir "šlapiųjų klosčių" madą (tiksliau - stilistiką) gotikinėje skulptūroje. Audinių raukšlės, draperijos ten apgaubdavo vaizduojamus kūnus ir išryškindavo jų įmantrias formas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą