Kalnas, arba gėlės Gediminui

Būtent šia konkrečia pastraipa turbūt reikėtų pabaigti, o ne pradėti apmąstymus bei pasvarstymus apie Aukštutinę pilį ir Gedimino kalną – bent to reikalauja holivudiniam mąstymui paklūstantis mūsų gyvenimo ritmas. Juk žinome – galima pradėti blogais, netgi sumautais dalykais, bet viskas savaime vis tiek baigsis lemputėmis žybčiojančiu „hepi-endu“.

Tad – Kalno griūtis turėtų būti ne tik nacionalinės svarbos įvykiu, bet ir kuo tikriausiu šou. Jūs tik pamanykite – mūsų dienomis, prieš mūsų akis dedasi neeilinis įvykis – griūna tūkstantmetį, kryžiuočius ir maskolius atlaikęs paminklas! Visa tai turėtų būti fiksuojama „onlainais“ ir „dronais“. Na, reikia pripažinti, kad visa tai lyg ir vyksta; bent jau per lrt ir delfinus tai yra nuolat kalbama, bet kažkaip be polėkio, valdiškai, nuobodžiai. O juk tai turėtų būti mūsų istorijos įvykiu – tai ne vardų tūkstantmečiai ar valstybių šimtmečiai! Juk tai yra sugrįžimas į legendinius laikus, į pradžių pradžią, į žaviąją romantizmo gadynę.

Kalnas. 2017 metų kovas
Nacionalinio simbolio griūtis turėtų būti tragedija. Bet, regis, jokios tragedijos nėra. Vis tik manau, jog, kaip ir dera, simboliui, šis objektas simbolizuoja daugiau nei elementarią eroziją - tai mūsų valstybės ir visuomenės supuvimo ar (būkime švelnesni) - suirimo požymis.
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=733&kas=straipsnis&st_id=3158

Būsiu bjaurus (ar tiesiog fatalistas), bet pagalvosiu, kad dabartinė Kalno slinktis vyksta dėl mūsų nuodėmių.
2002-2004 metais Žemutinės pilies teritorijoje, statant dabartinius Valdovų rūmus, buvo sunaikintas geroka dalis čia buvusio XIII-XIV amžių medinio paveldo ("Ką tas medis prieš gelžbetonį") - beje, apeliuojant į tai, kad konservavimui trūksta lėšų. 

Turime 2004-2005 metų žiemą dar stovėjusį Šliosbergo namą ir iš perkasos išmestas medinio pagoniškojo Vilniaus konstrukcijas - visa tai buvo išgabenta į istorijos ir Kariotiškių  sąvartynus. "Velniop medieną - mes juk statome didingą praeitį" - toks, atrodo, buvo suvokimas. Niekas nepasikeitė ir dabar. 

Juk įsivaizduokime (tiesiog akyse pasimodeliuokime) tokią situaciją – kalnas nuvirsta, pilies griuvėsiai trankiai nubilda žemyn, lauko rieduliais ir gotikinėmis plytomis barškindami varinius Valdovų rūmų stogus ir kiniško granito dangą Katedros aikštėje. Ir tuomet, dulkėms nuslūgus, purvams nutekėjus, prieš mūsų akis pasirodo gėlės. Taip, taip – gėlės. Šioje verta pacituoti opusą „Vilniaus įkūrimas“ iš 1931 metais P. Vingio laisva forma atpasakotų ir papasakotų Vilniaus padavimų. Kaip nurodo pats at-pasakotojas, „šis padavimas yra lietuviškai užrašytas J. Vaižganto“, nors didžioji pasakojimų dalis yra laisvos ir lietuviškos daktaro Zahorskio interpretacijos. Taigi, kuomet Lietuvos valdovas Gediminas susapnuoja geležinį vilką ir stato pilį (visa tai, beje, pranešama dar Albrechto Goštauto iniciatyva sukurptoje Bychovco kronikoje), pasak Vingio-Vaižganto-Zahorskio, įvyksta tam tikra mizanscena. „[Gediminas] sušaukė kunigus, burtininkus, krives ir įsakė patarti, ką turi daryti, kad iš tikrųjų pilis būtų priešų neįveikiama. Krivė-Krivaitis atsakė, kad pilis tik tuomet būsianti tvirta, jei jos pamatams bus paaukota vienturčio mylimiausio sūnaus gyvybė, bet tokio, kurį pati motina savo rankomis įstumtų į duobę ir užverstų ant jo akmenį“ [Vilniaus padavimai, Vilnius: Alka, 1990, p. 85]. Atpasakojant tolimesnį siužetą, reikėtų pastebėti, kad vyko ten ilgas procesas, sūnus visaip išsisukinėjo ir vietoje savęs pasiūlė skaisčią mergelę. „Atėjo skaisti mergelė, pasipuošusi, kaip į didžiausias iškilmes, rūtų vainikėliu ant galvos ir laukinių gėlių pluošteliu nešina. <...> Vyriausias krivė, kitų padedamas, vertė didžiulį, pamatui skiriamą akmenį. Tačiau įvyko stebuklas: akmuo krisdamas nepalietė mergaitės, tik iš jos rankų ištrenkė gėlių pluoštelį, kurį taip primygo, kad negalima buvo išimti, ir akmens iš vietos negalima buvo pajudinti“ [p. 87].

Gedimino kalnas man primena želė tortą ar didelį šaltienos gabalą. Juk nereikia puoselėti iliuzijų - tai ne uola, o tik smėlio kalnas. Tad bet kokios statybos, net, atsiprašant renčiant paprasčiausią šikinyką, čia turėtų būti labai jautrios - ką jau kalbėti apie gelžbetoninius palocius, metalinius tiltus, stiklinius keltuvus...

Vilniaus įkūrimas pagal Mykolą Elvyrą Andriolį, 1857 m.
Lizdeika laimina, Gediminas žiūri, tauta dirba, aukos aukojamos (bet nei mergyčių, nei gėlyčių - tik skysčiai). 

Tad, be ilgesnių išvedžiojimų galima pastebėti vieną pozityvų dalyką – kalnui nuslinkus, pilies likučiams nuslinkus, mes pamatytume XIV amžiaus gėlių puokštelės liekanas – tas, kurios buvo paaukotos vietoje nekalto bernelio ir skaisčios Gedimino laikų mergelės. Matytume pagonybės ir Lietuvos valstybės pradžios herbariumo pavyzdį. Ot, tai būtų intriga! Įsivaizduoju, jog toji keturioliktojo šimtmečio puokštė patektų į Kalno griūties atveju išstovėjusius Valdovų rūmus (o kaipgi – juk tiek ten gelžbetonio suaukota – čia jums, brolyčiai, ne nekaltos mergelės) ir taptų pagrindiniais nuolatinių ekspozicijų akcentais – šalia Gudijoje surasto Vytauto diržo ir manuskriptinio jo portreto, bei kitų europinio meno vertybių.

Čia dar kalnas su medžiais. Kokie 2010-ieji. Kaip matome - nei griuvo, nei ruošiesi griūti

Kalnas su kertamais medžiais. 2012 m.
Medžiai buvo kirsti, nes jų "buvo per daug ir sirgo" (žmonių populiaciją, remiantis tokia logika, taip pat reikėtų ma-inti) - http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/retinami-gedimino-kalno-medziai.d?id=51529191

Kelmai... 2014 m.

Dar vienas toks epizodas. Mano pažįstamas Jonas, gyvenantis kalno papėdėje (kažkur Šiltadaržio gatvėje) vieną dieną socialiniame tinkle parašė: „Kalnui – ragas“ ir nufotografavo eilinę atodangą pietiniame jo šlaite. Tas magiškas žodis RAGAS! Dar XIX amžiaus Vilniaus istoriografai – Narbutas, Kraševskis, Kirkoras minėjo ragus (žinoma, kad tauro ragus) kaip vieną svarbiausių pagonybės reliktų. Jų būta tiek Aukštutinėje, tiek Žemutinėje pilyse – visur, kur egzistavo stabmeldiškos žinyčios. Tad pasakymas: „Kalnui – ragas“ yra mitologiškai archetipinis. Nes juk visas šlovingasis Vilniaus miestas yra susuktas į ragą. Kaip ir visa Lietuva. O kam šiais laikais mūsuose yra lengva?

Bet visa tai, kas buvo išdėstyta aukščiau, tebuvo romantizuota beletristika. Dabar truputėlį norėtųsi reaguoti į vieno laikraščio ("Lietuvos žinių" žurnalistės Margaritos Vorobjovaitės) straipsnį, kuriame išdėstyti „5 mitai apie Gedimino kalną“ [turiu omenyje tokią publikaciją - http://lzinios.lt/lzinios/Gimtasis-krastas/5-mitai-apie-gedimino-kalna/239883. Ir ne tik reaguoti, bet net atsakyti į juos.

Kalnas su "nukirptais", bet dar negriūnančiais šlaitais.
Pietų pusė...

...šiaurės pusė.
2014-2015 metai.  Nesu specialistas, bet toks įspūdis, kad labai aiškiai matyti kažkoks gūbrys, dalinantis kalvą į dvi dalis - viršutinę ir apatinę. Tai tartum suzmegęs tortas, kuris dar labiau atšilus būtinai grius ant šono.

Vis tik labai aiškiai matyti, kad kalnas slenka per visą perimetrą. Čia iš kokių 2014-ųjų

Štai kokie pateikti tie mitai (su argumentuotais jų sugriovimais – mitai griuvo kaip kalnas):

"Mitas nr. 1: Kalnas griūna dėl to, kad nuo jo pašalinti medžiai
Faktas: Sprendimą pašalinti visus medžius priėmė kvalifikuoti dendrologai, atidžiai įvertinę kiekvieno medžio būklę bei jo atsparumą. Nors jauni ir tvirti medžiai ne tik laiko kalną, bet ir atlieka dirvos nusausinimo funkciją, bet seni ir judantys medžiai kalno šlaitą veikia atvirkščiai ir gali dar labiau jį išjudinti. Galbūt ne visi 100 procentų medžių buvo pažeisti, tačiau likę jaunesni medžiai (jei tokių buvo) neištvertų jau pačios pirmos audros ir virsdami sukeltų dar daugiau žalos tiek pačiam Gedimino kalnui, tiek jo aplinkai."

Lietuvos nacionaliniame muziejuje – įstaigoje, kuriai buvo suteikta privilegija ir prievolė rūpintis Kalno būkle (nors iš tiesų visa ši situacija parodė mūsų Valstybės neįgalumą ir supuvimą – visi rodė vieni į kitus, priekaištavo ir virkavo, tačiau niekas nesiėmė ir nesiima realių žingsnių – pasakysiu taip net ir dabar, kai vyksta kažkokie keisti kosmetiniai darbai) dirbau nuo 2001 metų. Prieš tai dar, jau nuo 1995 metų regėdavau realią Kalno būklę. Kalno su medžiais situaciją. Ir galiu pastebėti vieną dalyką – kol buvo medžiai, tose Kalno vietose griūčių nebuvo. Paskui juos, per gerą dešimtį metų, retino-retino ir dar kartą retino. O paskui išpjovė. Na, ir tuomet viskas pajudėjo... Geriausias palyginimas – Gedimino ir Trijų kryžių kalnai. Ant vieno medžių nėra, ant kito dar jie tebeauga. Atspėkime, – kuriame erozijos yra mažiau? Šioje vietoje dar verta paminėti Bekešo kalvą. Ant jos medžių nebuvo XIX amžiuje. 1838 ir 1841 metais (per trumpą laiko tarpą) Vilnia jį paplovė ir jis dingo. Nugarmėjo. Gedimino kalną nuplaus rūgštūs lietūs, globalus klimato atšilimas ir visuotinis kvailumas.

Trijų kryžių, Bekešo ir Gedimino kapo kalnai be medžių. Akivaizdu, kad jie yra neapželdinti. Dar akivaizdžiau, kad jie slenka.
Juozapo Čechavičiaus fotografija, 1866 m. [http://www.vilniauspilys.lt/bekeso15/]. 

Pilys iš Pranciškaus Smuglevičiaus piešinio (1785-86 m.).
XVIII amžius ir nepaželdintas kalnas eroduoja - gal reikėtų mokytis istorijos ir daryti išvadas iš to?

"Mitas nr. 2: Funikulieriaus vibracijos drebina kalną ir dėl to kyla nuošliaužos

Faktas: Kalną tyrinėjantys mokslininkai pabrėžia, jog susumavus visus išorinius veiksnius tai, kas šiuo metu vyksta su kalnu galima būtų palyginti „drugelio efektui“: gamtoje tvyrant įtampai kartais užtenka ir nežymaus veiksnio, kuris gali išprovokuoti katastrofą. Kaip bebūtų, virpesius ir su funikulieriumi susijusias vibracijas tiriantys inžinieriai pateikia optimistines išvadas. Pasak jų, nors funikulieriaus ir aplinkinio automobilių eismo virpesiai išties juntamai veikia pastatus, tačiau, įvertinus kalno masę, reikšmingo poveikio jam padaryti neįstengtų."

Sveikas protas prikišamai rodo pirštu – Kalnas griūna ten, kur dirbo keltuvas. Kaip ir nėra ko įrodinėti. Žinoma, dar galima sakyti, jog eroziją paskatino šiaurinė šlaito pusė, drėgmė, kylanti nuo Neries – bet tai jau iš absurdo operos. Ir vėlgi pakartosiu - kalnas yra jautrus, kaip gyvas organizmas ar šaltienos gabalas (puiki metafora šiuo atveju ir apie mus) - tad bet koks statymas ten ne tik turėtų būti, bet ir privalo būti labai jautrus...

"Mitas nr. 3: Kalną išjudino Valdovų rūmų statybos darbai

Faktas: Viešai skelbta, kad kalno griūtis gali būti susijusi su gruntinių vandenų išjudinimu statant Valdovų rūmus. J. Satkūnas komentuodamas šią versiją teigė, kad šiuo metu atlikti tyrimai neleidžia geologams įžvelgti priežastinio ryšio." 
Tiesą sakant, šią impresiją galbūt labiausiai ir paskatino būtent šioji - trečioji mito versija. Nacionaliniame muziejuje, pakartosiu, dribau nuo 2001-ųjų metų liepos. Pergyvenau ir Valdovų rūmų ir Mindaugo tilto statybas. Pats gerai pamenu, kuomet kalant polius rūmams ir tiltams, dzingsėjo ir šokinėjo eksponatai Naujajame arsenale, jo palėpėje buvusiuose Istorijos skyriaus saugyklose. Viskas jautėsi tiesiog fiziškai. Tad sakyti, jog vibracija čia „ne pri čiom“ – yra netiesa. Netgi pasakyčiau stipriau – 2004 metų rugsėjo mėnesį vykęs žemės drebėjimas buvo jaučiamas silpniau nei toji statybinė vibracija. Teigiu tai atsakingai, kadangi mano šeima tuo metu (veiksmas vyko 16 val. 33 min.) mano šeima buvo namuose kitame Gedimino prospekto gale (ir Stalino laikais statytas namas purtėsi it gyvas), o aš buvau tuose fonduose (komunikavome telefonu), beveik nieko nejausdamas.

Kalno gerbūvio darbai 2016 vasarą. Žolę nupjauti - tai ne lapus sugrėbti... Nesu nei dendrologas, nei geologas, tačiau man regisi, kad angliškos vejos variantas - iki šaknų nuskusta žolė taip pat nėra šlaitus stiprinantis atvejis...

"Mitas nr. 4: Dalis pilies jau buvo griuvusi XVIII a. ir netrukus ją ištiks toks pats likimas

Faktas: Šimtaprocentinio tikslumo dėl griūties perspektyvų negali pateikti nei mokslininkai, nei inžinieriai. Kunigaikščių rūmų konstrukcijose yra aktyvių plyšių požymių." 
Neturiu ką pasakyti vien dėl to, kad tiek Aukštutinę, tiek Žemutinę pilis nugriovė mūsų protėviai. Patys ir savo rankomis. Jeigu Lietuvos Didžiąją K. okupavę maskvėnai būtų neradę Vilniaus pilies griuvėsių, galbūt būtų elgęsi kitaip. Bet jau iki rusų atėjimo XVIII amžiaus pabaigoje ten buvo GRIUVĖSIAI. Ir viršuje, ir apačioje – tad užtenka čia kaltinti kažką kitką ir ieškoti atpirkimo ožių...

Griūvančio kalno (pietinio šlaito) tvarkymo darbai 2015 metų gruodį. 

Pietrytinis šlaitas. Kokie dar atstatymai, kai kalnas slenka

"Mitas nr. 5: Griūvantis Gedimino kalnas neatlaikys visuomenininkų iniciatyvos atstatyti pilį

Faktas: Algirdas Kaušpėdas ėmėsi iniciatyvos atstatyti Aukštutinę pilį ir tai planuoja atlikti iki 2023 m., kuomet Vilnius švęs 700 metų jubiliejų. Vos pristačius projektą jam netruko pradėti prieštarauti tiek istorikai, tiek Lietuvos Nacionalinio muziejaus atstovai. Pernai vasarį kalną ištikus pirmai nuošliaužai visuomenėje imta vis garsiau svarstyti, kad pilies atstatymo projektas yra pernelyg ambicingas, o yrantis kalnas tokios konstrukcijos išvis neatlaikytų."

Nežinau. Myliu Kaušpėdą kaip „Antį“. Mūsų bebalsėje (turiu omenyje klausą ir "dainininkų" dainavimo įgūdžius, nepralenkiančius normalios gatvės muzikos lygio) tautoje tai buvo viena iš nedaugelio roko grupių. Su pliusais ir minusais. Tačiau šiuo metu, kai griūna kalnas – kalbėti apie pilies atstatymus, yra tiesiog tolygu garsiai nusipersti kur nors kultūringame baseine –ne vietoje ir ne laiku. Čia tas pats, kaip nematyti, jog griūna ne tik Kalnas, bet ir nuolatinė transporto vibracija griauna Šv. Onos bažnyčią (ot, bus juokinga, kuomet ji nugrius), kad jau ne erozijos ar vibracijos, o mūsų apsileidimas leidžia griūti pačioms nuostabiausioms Vilniaus bažnyčioms – Misionieriams ir Vizitietėms....

Neturiu ko pridurti, tik įsivaizduoju, jog Lietuvą puola kokie priešai – na, eilinė ekstremali ir radikali situacija. O mes posėdžiaujame, rodome pirštais vieni į kitus, dedame į kelnes, bet niekas nieko nesprendžia. Nes esame pirdžiai. Ir tai buvo nuo seno. Tai tiek apie tą Kalną ir ne vien jį.

Taigi - įsivaizduokime, kad kalnas nuslenka ir pasirodo Gedimino bei Lizdeikos paaukotos gėlės. Tai juk gražu (ir jokio rago)!

Pabaigai reikia pasidžiaugti, kad vyksta kažkokie gelbėjimo darbai (net penki vyrai dirba su "šiūpeliais" ir "lopetom"), bet normalioje valstybėje tokios situacijos tiesiog nebūtų pasiekta. HAPPY END.