Vilnietiškasis sovietinės Rusijos miestas

Net nežinau, kaip geriau yra vadinti šį rajoną...

Tai buvęs senojo Vilniaus priemiestis, esantis pačiame buvusiojo Naujamiesčio paribyje (šis, „naujo“ miesto rajonas, dabar regisi nenatūralia, sąlygiškai jauna senojo miesto dalimi - panašiai kaip jaunesne už save bandanti atrodyti sena dama). Vieta, esanti savotiškame „Bermudų trikampyje“ – tarp Naugarduko ir T. Ševčenkos gatvių. Vieta, zona, teritorija, priklausanti tam „tikrajam“ („senajam“) miestui, bet kartu ir už jo ribų. Visai šalia. Pačiame paribyje. Iki 1941-ųjų tai buvo tikrasis vilnietiškasis žydų-proletarų priemiestis, savotiškas lietuviškosios Jeruzalės archetipas – tokių judėjiškųjų miestelių (paprastų savo paprastais žmonėmis) visoje Litoje įsikūnijimas. Aukštumoje (lyginant su Senamiesčiu), savotiškoje plokštikalnėje gyvenę proletarai kūrėsi medinėse trobelėse, kai kurias iš jų verta vadinti kuo tikriausiomis lūšnomis.

Bet po „Antrojo pasaulinio“, po „Didžiojo Tėvynės“ čia prasidėjo esminiai pokyčiai – medines bakužes pakeitė plytiniai-blokiniai daugiabučiai. Chronologiškai tai – septintasis dešimtmetis. Ir plius-minus abipus jo. Šio rajono istorija yra neatsiejama nuo 1957 metais būtent čia įkurtos Vilniaus grąžtų gamyklos (priklausiusios LTSR LOT Staklių ir įrankių pramonės valdybai). Savo klestėjimo laikais – 7-9 dešimtmečiais čia dirbo keli tūkstančiai (konkrečiai – 2278) žmonių. Pati gamykla šioje vietoje gyvavo iki 2016 metų. Natūralu, kad darbininkams reikėjo kažkur gyventi, tad sparčiai besiplėtusios įmonės interesus atitiko šalia statomi penkiaaukščiai (baltos silikatinės plytos, maži kambariai...) tipiškos „chruščiovkės arba vėlyvieji (kalbame apie paskutiniuosius sekretoriaus Nikitos ir galbūt pirmuosius Leonido Brežnevo valdymo metus) jų pakaitalai – patys pirmieji blokiniai daugiabučiai.

Pačioje šio rajono pašonėje, tiesiog mesdamas šešėlį, čia stūkso ir buvęs Radiotechninių matavimo priemonių gamyklos („pašto dėžutės nr. 555“) kompleksas (atsiradęs čia dar 1934 metais pastatytos radiotechnikos gamyklos „Elektrit“ vietoje). Abu šie industriniai gargarai yra žymūs tuo, kad Nepriklausomybės priešaušryje, sovietinės „perestroikos“ ir tautinio Atgimimo metu juose dirbo ypatingai daug prosovietiškai-prokomunistiškai nusiteikusių veikėjų. Tai turbūt natūralu, - kadangi šiose dviejose gamyklose dirbo iš visos Sovietų Sąjungos suvažiavę žmonės. Jie bijojo ir permainų, ir nesuvokė laisvos Lietuvos idėjos, ir panašiai. Būtet šie piliečiai, jų vaikai bei anūkai iki šiol gyvena Naugarduko, T. Ševčenkos, Vytenio, Statybininkų gatvių rajone. Tad vien dėl šios priežasties šią vietą būtų galima vadinti Sovietiniu miestu. Rusėniškuoju miestu jis taip pat vadintinas ir dėl gatvių pavadinimų – Naugardukas juk yra baltarusiškos istorijos ir tapatybės dalis (nesvarbu, kad šios gatvės pavadinimas atsiradęs blogai išvertus slaviškąją Naujamiesčio sąvoką), o Tarasas Ševčenka – ukrainiečių literatūros klasikas (ir dar daugiau). Šalia - Smolensko (dėl kurio taip nuožmiai kariiauti su maskvėnais prieš pusę tūkstantmečio)... Tad trys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautos yra savotiškai įprasmintos net tokiu pavidalu. 

Bet vis tik šią Vilniaus vietą norėtųsi pavadinti sovietinės Rusijos miestu (be jokių vertinimų ir antrinių reikšmių). Nes tai yra lėmęs gyvenimo būdas (būdingas vietai) ir ypač toji chruščiovinė architektūra, tokia tipiška sovietinės Rusijos landšaftui (kas tuo netiki, tegu nuvažiuoja į Pskovą, Lipecką, Samarą ir kitus europinės ar azijinės Rusijos miestus). Tai rajonas, kuriame tvinkčioja slaviškasis komunos pojūtis (su bendrai gliaudomomis saulėgrąžomis, visuotinai lošiamu domino bei iki šiol rūkomomis pigiomis , dabar kontrabandinėmis cigaretėmis), stagnacinio sovietizmo urbanizmas, ir keistai melancholiška, link depresijos, o gal budistinio nušvitimo kreipianti dvasia...

Birželio 23-osios gatvės perspektyva. Kairėje - posūkis į Statybininkų gatvę ir grąžtų gamyklos fragmentas.

Toji pati gatvė - vaizdas atsigręžus.
Kaip degtukų dėžutės sustatyti namai kelia melancholiją, nenumaldomai peraugančią į depresiją. Totalitarinėje sistemoje tokiais - tvarkingai išrikiuotais ir unifikuotais - norėta padaryti ir žmones. 

Tipiška šios Vilniaus dalies tarpuvartė.

Griaunama grąžtų gamykla (vaizdas nuo Statybininkų gatvės). 

Vieni iš vartų į nebeegzistuojančią gamyklą. Vietoje ATSARGIAI RANKOMIS NESTUMTI galėtų būti kažkas iš Dantės Inferno, kad ir "Pape satan, pape satan aleppe" arba "Praraskite viltį visi, čia įėję"...

Simboliška, kad prieš tuos vartus yra elektros transformatorinė (zvimbianti kiaurą parą savo pragarišku įkyrumu) su kitokio pobūdžio rašmenimis. Pire jos nuolat būriuojasi |viltį praradę" (iš tiesų juos masina šalia esantys šiukšlių konteineriai) - ant pakopų net paminkštinimai atsisėdimui yra. Pagalvojau, kad turbūt ne viens iš tų viltį praradusių dirbo kadaise kažkuriame iš šio rajono fabrikų. 

Už daugiabučio - Vytenio gatvė ir buvusio "pašto jaščiko / petiorkos" siluetas...

Vienas iš senųjų - turbūt prieškarinių pastatų.

Viso šio rajono "kultūriniu" epicentru laikyčiau asfaltuotą aikštę - sporto (krepšinio) aikštyną.
Šiltuoju metų laiku čia būriuojasi vietiniai - rusiškai kalbančios tetutės raudonu violetu dažytais plaukais ir vešliais ūsais panosėse, pilvoti "diedai" ir sportiški vaikinai treninguotomis kojomis. Dialogai ir polilogai vyksta slaviškomis kalbomis, o tamsesniu paros metu laisvai galima "užsidirbti galvon" - neviltis čia yra tampriai susiraizgiusi su agresija...

Būtent tokia architektūra kelia asociacijas su bet kuriuo iš Rusijos miestų, įgavusių tokią atmosferą sovietinėje epochoje.
Įspūdį dar labiau sustiprina augmenija - liepos ir ypač populiarūs topoliai. 

Ant šią aikštę kadaise supusios metalo tinklo tvoros likučių - lesyklėlė. Regis, kad šis rajonas yra kaip niekur kitur Vilniuje "paukštingas" - įvairiausio plauko (plunksnų) inkilų ir lesyklų čia yra ypatingai daug. 

Sovietinę realybę ypatingai atgaivina vis dar išlikusi karvelidė.

Kultūringieji balandžiai arba karveliai.

Įrankis karveliams danguje ganyti.

Du "necivilizuotieji" balandžiai ant balkono turėklų.

Apskritai - langai ir balkonai, nepasikeitę šioje miesto dalyje nuo "komunalkių" laikų, yra kaip niekur tapybiški, skulptūriški ir instaliatyvūs. 

"Trusikų" ir paklodžių "stalaktitai. Statybininkų gatvė.

Tas pats tolimesniu planu.

Langai, balkonai, blokų siūlės - akys, ausys ir randai.

Šaldytuvas už lango

Kalėdų žvaigždė ir senų laikų "ferankos" - visokie barbarizmai ypač tinka šios vietos deskripcijoms.

Balkono papuošimai iš medinių "padėklų"

Šalia namų vis dar egzistuoja kuo tikriausi liaudiško žemės meno pavyzdžiai - 

Plytgalių ornamentika...

... paprastumo SPA

Popieriniai karpiniai vaikų darželio languose. Tradicija, skaičiuojanti ne vieną dešimtmetį.

Įdomu, kad būtent šiame rajone - Vytenio gatvėje veikia ir Vilniaus miesto krizių centro įstaiga (konkrečiai - visą parą veikianti paramos moterims ir šeimai tarnyba)... Bet nėra šis rajonas visiškai depresyvus ir vien tik sovietiškas. Tarp to industrinio atšiaurumo, tarp totalitarinėje sistemoje groteskiškai suvokto modernizmo grimasų slepiasi dvasingojo Budos veidas...

Buda Statybininkų gatvės virtuvėje...

Durys į amžinybę (išeiti ar įeiti?) griaunamoje grąžtų gamykloje...