Žvelgti pro langus. Iš išorės vidun

Lapkričio-gruodžio mėnesiais, kuomet pasaulį sukausto tamsa, vaikščiojimas po Vilnių tampa kuo tikriausia atradimų epopėja. Miestas pasikeičia, kadangi sutemos aptirpdo tuos lyg puikiai žinomus ir numanomus jo sudedamųjų dalių kontūrus, tamsoje šmėžuojantys praeiviai virsta pasakų ir legendų būtybėmis, o iš vidaus apšviesti pastatai transformuojasi į beveik kerolišką Veidrodžio karalystę - nežinomą ir neaprėpiamą kitais metų laikais.

Žinoma, žvelgimas pro langus į namus ir butus su juose degančiais žibintais, lempomis, žvakėmis koduoja ir kažką perversiško ar tiesiog pavojingo (prisiminkime tą natūralųjį žmogiškąjį smalsumą pažvelgti pro rakto skylutę ar pasaką apie Mėlynbarzdį su jo uždraustuoju įeiti kambariu). Kita vertus, Vilniaus atveju tamsūs vakarai ir žibantys langai padeda tūlam vaikščiotojui pamatyti senosios architektūros ir dailės fragmentus statinių interjeruose. Ne visuomet ten pavyksta patekti, tad kaamos (kaip amžinąją ar tiesiog poliarinę naktį nusako suomiai) periodas tam yra ypač dėkingas. 

Tokio atradimo pavyzdžiu ir net asmeniniu precendentu laikyčiau Vilniaus katedros zakristiją. Kažkada, eidamas pro ją, pamačiau užžiebtas šviesas ir jų dėka išryškėjusią kupolo vidinės dalies (gomurio) tapybą. Skliautuose yra nutapytos 4 alegorinės figūros - visos moteriškos lyties, simbolizuojančios Tvirtumą, Teisingumą, Išmintį, Susivaldymą. Pripažinkime, kad šie bruožai reikalingi ne tik kunigams, bet ir paprastiems mirtingiesiems.

Šios sieninės tapybos autorius yra iškilus Vilniaus (ir ne tik, o ir buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) tapytojas Albertas Žametas (arba kaip sakytų Vladas Drėma: "Žemaitis" - Albert Żamett). Tapybos akademikas, studijavęs Sankt Peterburgo dailės akademijoje, tobulinęsis Romos Šv. Luko akademijoje, dirbo Vilniaus senienų muziejuje, po šio uždarymo - Vilniaus miesto teatre. 

Geležiniai pinučiai saugo Tvirtumo (Fortitudo) alegoriją - moterį, panašią į graikų deivę Atėnę (įsivaizduokime, kad pagonių dievybė nuolatos žvelgia į krikščioniškoms apeigoms kasdien besiruošiančius dvasininkus). 

Žameto akademinis pasiruošimas, jo meistrystė yra neabejotina net ir žvelgiant į sutemų aptirpdytą tapybinę figūrą. 

Iš tiesų - tamsiuoju paros metu patyrinėti galima ne vienos iš Vilniaus šventovės interjerą. Į kai kurias ne visuomet galima laisvai ir patekti (štai, kad ir koncertų sale paverstoji Šv. Kotryna - pirk bilietą, sėdėk koncerte...). Tuo tarpu lempos su stipriai plieskiančia šviesa suteikia naujų galimybių. 

Dievo Apvaizdos koplyčios (1746 metų rekonstrukcija) Šv. Kotrynos bažnyčioje vidaus interjeras su barokiniais augalais, vazomis, kriauklėmis, kremzlėmis ir kitokiomis grožybėmis. 

Šv. Onos bažnyčia - gotikinė. Tad natūralu (bent mums taip privalu tikėti), jog jau pastatymo laikais jos langus puošė tipiška to meto tapyba - tapyba spalvotu stiklu, vitražai. Deja, išlikę tik XX amžiaus pradžios vitražai (kuomet Varšuvos architektas Józefas Pius Dziekońskis restauravo šį statinį) kairėje bažnyčios pusėje, ir vėlesni darbai dešinėje (http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/pozemiuose_pasleptas_turtas/,print.1). Vis tik vitražai labai subtiliai leidžia pažvelgti šios bažnyčios vidun, perprasti, ar tiksliau - nuspėti, jos proporcijas, vidų, tiesiog dvasią.  

Priešingoje pusėje įtaisytas žibintas (apšviečiantis pietinį fasadą) perskrodžia Šv. Onos vidų ir atskleidžia jos trapumą. 

Šv. Onos bažnyčios "jaunesnysis brolis" - Šv. Mykolo bažnyčia taip pat yra apdovanota dideliais langais. Jie ne tik įleidžia saulės šviesą dienos metu (apšvietimo prasme tai viena ryškiausių bažnyčių), bet ir vakarais leidžia sau ir praeiviams pasipuikuoti savo renesansiniais skliautais. 

Žvelgiant šiuo kampu lango rėmai sudaro Jogailaičių kryžiaus arba Sapiegų giminės herbo (Lis) - nepamirškime, kad tai šios giminės mauzoliejus, figūrą 

Renesansiniai lipdiniai, sukomponuoti gėlių ir širdžių motyvais. Laikas ir Meilė, Grožis ir Tiesa...

Aplink Vilniaus universitetą ir Šv. Jonų bažnyčią galima vaikščioti ratais ir vis žvalgytis po šio milžino, įsitaisiusio senajame Vilniuje, langus (tą šiek tiek ir darysime). Bet iš kitos pusės - užtenka labai nedaug, tam, jog pajustume šio mokslo ir kultūros taško akademinius bei meninius turtus.

Kylant į viršų Pilies gatve, belieka pažvelgti dešinėn - link universitetinės bažnyčios. 

Tapybos neužgožia net grotos.
Tai buvusios zakristijos skliautai.

O štai čia pats plafonas, žvelgiant į jį zakristijos viduje.
Vyriausiojo žydų kunigo Zacharijo atnašavimas. Ką patvirtina ir ištrauka iš 131 psalmės:
"Ateik prie altoriaus ir aukoki už savo nuodėmę deginamąją auką ir melskis už save. Kunigai teperprantą tavo teisingumą".
XVIII amžiaus (turbūt 5 dešimtmečio) kompozicija, nutapyta kažkokio Antano P. Kaip pastebėjo V. Drėma: "Turbūt studijavusio Italijoje". 

Universiteto kaimynystėje stovi Bžostovskių rūmai, pro kurių vieną iš langelių matyti Povilo Ksavero Bžostovskio koplyčios skliautai.

Vynuogės altanoje, rokailės danguje. Atgal į gamtą iliuzionizmas. 

Neišduosiu jokios paslapties, nes tai yra akivaizdu, jog patogiausia žvalgytis per langus (į vidų, bet ne išorėn) yra patogiausia Senamiestyje. Čia ir gatvės siauresnės, ir namai žemesni, ir architektūrinių vidaus detalių daugiau.

Štai, keletas pavyzdžių - 

Pastato interjeras Pilies g. 5 - II aukšte su eklektiškais XIX amžiaus antrosios pusės lipdiniais. 

Barokinis plafonas su silueatu a la Glaubitz Literatų gatvės 1-ajame name.

Klasicistiniai tapytieji kesonai tos pačios Literatų gatvės pastate nr. 3 (trečiajame aukšte). Gyvenantis po tokia iliuzine tapyba, turėtų ne tik pasiduoti antikinės Romos iliuzijai, bet ir įsivaizduoti, kad lubos kybo aukščiau nei realybėje. 

Ištapytosios lubos Šv. Myko gatvėje (nr. 4, pirmas aukštas). 

Šv. Jono gatvės (pastatas nr. 7) interjerai - 

Antras aukštas. Draperijų motyvai.

...trečias aukštas su klasicistinėmis girliandomis.

Galima pereiti ir Gedimino prospektu. Nors šioje magistralėje įsikūrusios parduotuvės ir valdiškos įstaigos yra gerokai apnaikinusios senuosius interjerus (pilna ten kabančių lubų ir įmontuotų jose lempų), tačiau šiokių tokių fragmentų esama.

Rusijos valstybinio banko (1919 m., architektas Michailas Prozorovas), dabar Mokslų akademija, langas, rodantis secesinio stiliaus vidines duris -

Pažvelkite - kaip grakščiai išriestos linijos - it povo uodega, kaip pavasarinis žiedas (tokia man ir regisi moderno architektūra). 

Kiek tolėliau - Gedimino pr. 5 -

Gilumoje šmėžuoja aukšta baltų koklių krosnis. 

Gedimino pr. 19 (dabar Žemės ūkio ministerija), kadaise buvę Marijos Jelenskos namai, dar 1880 metais pastatyti Apolinaro Mikulskio -

Mediniai kesonai, medinės rozetės, ištapytos varpos (kaip ir dera agrarinei kontorai). 

Mano viena iš architektūrinių meilių Gedimino prospekte - neobarokinis namas (nr. 41) -

Šis pastatas ne tik aplipdytas iš išorės, bet ir viduje. 

Štai koks vidinis portalas su panoplijais ir voliutomis. 

Tas pats. 

Bet grįžkime į Senamiestį - nes architektūros (jos vidaus ir išorės) reikia žiūrėti tenai.

Švietimo ministerija - 1809-1810 metais architektas Mykolas Angelas Šulcas čia suprojektavo Vilniaus universiteto Chemijos kolegiją.

"Šulciška" (t.y. klasicistinė kolona - Katedros kolonų giminaitė) statinio "viduriuose" (antrajame aukšte).  

 Arba štai Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto langai su Rimtauto Gibavičiaus freskomis (žvelgiant iš Pilies gatvės) -

Grafas Eustachijus Tiškevičius sėdi viduriniajame lange. 

Galop, vaikščiojant po miestą, į langus verta dairytis ne tik dėl architektūros, bet ir žmonių. Juk tai yra gyvenimas.

Štai trečiakursiai klasikinių kalbų studentai su dėstytoja doc. dr. Audrone Kudulyte-Kairiene "zubrina" graikų poeziją "filologyno" bibliotekos auditorijoje...

... ar vieniša figūra dunkso viešbučio lange. 
Ak, žmonės languose. Bet tai jau kita tema.

Belieka eiti ir žvalgytis. Tamsa ir joje esantys šviesuliai tam padeda.