Kruonis. Renesansinis miestelis

Kruonis - tai visų pirma renesansinė, kunigaikščių Oginskių statyta bažnyčia (buvusi unitų cerkvė). Ją pastatė ponas Bogdanas Oginskis, Trakų pakamarė ir šiaip šaunus vyras. Tai, jog bažnyčios viduje yra epitafinė lenta, galima spręsti, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis (lietuvis, baltarusis, lenkas viename asmenyje) čia ir miega amžinuoju miegu. 

Architektūriniu požiūriu yra įspūdingas tas kupolo įsodinimas (koks tapybiškai energingas linkis!) į stogą ir jo ryšys su bokštu. 

Tipiškas lietuviškas renesansas - monumentalumas ir vienas bokštas bažnyčios vakariniame fasade.

Bažnyčia (buvusi cerkvė) nuo Kruonos upelio (po sovietinių melioracijų ir ypatingai sausos vasaros - visiškai užpelkėjusio ir išdžiūvusio) vagos.

Bažnyčia (buvusioji cerkvė) yra neabejotina Kruonio dominantė. Ji matoma iš beveik visų miestelio taškų. Žvelgiant į statinį iš kokio kad ir eurostandartiškai remontuoto mokyklos kiemo, tačiau per dar tokio pavidalo neįgavusių kiemų "filtrą") matyti, kokį įspūdį turėjo daryti baltai tinkuotos (tai juk lietuviško Renesanso naujovė!) anų laikų amžininkams.

Vaizdas nuo mokyklos.

Vaizdas nuo parduotuvės.

Sovietmečio pėdsaku (giliu ir ne tokiu jau senu) bei kuo tikriausia metafora galima laikyti apdergtas išvietes, įrengtas tiesiai prieš bažnyčios įėjimą.

Kitas Kruonio urbanistinis akcentas - tai XVII amžiaus pradžioje (galima kelti prielaidą, kad panašiu metu, kaip ir cerkvė, o ir statymo iniciatoriumi buvo garbusis Bogdanas) statytoji rezidencija.

Tai turėjo būti renesansinio stiliaus pastatas. Monumentalus, kaip ir cerkvė. Deja, liko jo nedaug.

Štai, kas yra likę

Net griuvėsiai yra išsaugoję renesansinį monumentalumą.

Tuose griuvėsiuose sėdėjo liguistas jaunuolis (mano atėjimo pradžioje jis nervingai vaikščiojo pirmyn-atgal) - kuo tikriausias priminimas apie romantikus, įsimylėjusius griuvėsius ir praeitį.

Pirmojo aukšto erdvės likučiai. Kampe matyti skliautų fragmentai.

Žvilgsnis vidun pro buvusį langą.

Tvirtos, masyvios - renesansinės sienos.

Jos iki šiol primena kovose užgrūdinto kario (tokie juk buvo Oginskiai) kūną.

Kaip pasityčiojimas (kodėl "kaip"?) - sovietmečiu pastatytas mokyklos blokas dvarvietėje. 

Plytos su XVII amžių pirštų pėdsakais.

Detalė nuo informacinio skydo (reikia pastebėti, jog aplinka sutvarkyta). Dabar išlikusios sienos yra pažymėtos juodai. Dar prieš keletą dešimtmečių vietiniai mena dvaro griuvėsius buvusius didesniais. Išsitampė plytas tvartų statyboms.
Įsivaizduoju tą statinį, vainikuojamą piramidinio stogo ar net atiko, tinkuotą baltu tinku, galbūt dekoruotą sgrafitais.  

Koklis, aptiktas dvarvietėje. Toks gotiškai renesansinis - laukiniškas piešinys su batalinėmis scenomis (kentauras ar ietininkas kovoja su kardininku; elnias arba arklys su šuniu ir dvariškiu, o gal moterimi). 

Nuo buvusios dvarvietės atsiveria slėnis su prie žemės prisiglaudusiomis bakūžėmis. Vaizdas kaip kokiais 1615-aisiais...

Miestelis sukniubęs į Kruonos (Kruonės) slėnį.

 Tipiška Kruonio gatvelė su veržliu bokštu - it husariškais šarvais pasidabinusiu didiku, tolumoje.

Jeigu ne elektros stulpai - estetikos "šedevrai" - miestelis ir toliau gyventų XVII amžiaus svajose.

"Multikultūrinį" Kruonį mena iki šios veikianti ortodoksų cerkvė. Čia gyveno ir karaimai su žydais, ir rusai su baltarusiais, ir tororiai su lietuviais bei lenkais. Žmonos senelis, kuris vaikystę ir jaunystę praleido būtent čia, kalbėjo visomis įmanomomis Kruonio kalbomis.

Cerkvutė stovi miestelio pakraštyje, pakeliui link Nemuno ir Darsūniškio. Beje, kai kurie romantikai Kruono etimologiją sieja su senuoju Nemuno pavadinimu - Chronu. 

Bet grįžkime prie Renesanso - stiliaus, kuris suteikia Kruoniui jo veidą. Štai nežinomos giminės kapas miestelio kapinėse. Akmeniniai rutuliai ir betoninis krėslas. Tikras sarmatizmas!

Nes lietuviškas Renesansas toks ir yra.

O štai toks yra dabartinis miestelis. "Išprievartautas" karų ir totalitarizmų, atšiaurus bei priešiškas, tamsus ir nieko gero nežadantis - toks jis pasirodė aplankytas Visų šventųjų savaitgalį.

Kairėje - kapinės. Priešais, jau už Kruonės - cerkvė/bažnyčia.

Sovietinės technikos ir girtuoklių Kruonyje yra labai daug.

Viena iš parduotuvių ("Pas Lizą"). 

Pieno supirktuvė.

Reprezentacinė ir respektabilioji - Oginskių gatvė.

Išvažiavimas iš Kruonio. Tolumoje - Kauno plentas. 

Išvažiuojant paklausiau (per automobilio langelį) to arklį vadeliojančio vyro vežime - "Ar nebūtų galima jūsų nufotografuoti?". "Galima - tuoj ir šikną tau išversiu" - kaip koks renesansinis Pantagruelis atsakė Kruonio gyventojas. 

Ania Gilmore. Aleksandrijos biblioteka. Arba K.V ir K.V...

Nebedirbu K.Varnelio namuose-muziejuje. Lyg ir nereikėtų aiškinti ir dalintis tokiais - asmeniškai darbiniais dalykais. Kaip ir nebūtina girtis, kad šiuo metu darbuojuosi Vilniaus dailės akademijos muziejuje (šiam priklauso ir parodinės erdvės, pavadintos įpareigojančiu "Titaniko" titulu).

Bet gyvenime kartais dalykai susidėsto taip, kad regisi, jog nieko nėra antraeilio ir atsitiktinio.

Pirmosiomis darbo "Titanike" dienomis įtraukė parodos rengimo sūkurys - Kęstutis Vasiliūnas  (vėlgi K.V.!) instaliavo ir eksponavo jau kažkelintąją knygos meno trienalę, dedikuotą įpareigojančiam (bet tikrai ne provokuojančiam - šiuo punktu nesutinku su gerbiamu profesoriumi) "Klaidos / Error" reiškiniui.

Toliau viskas, kaip turėjo būti - virš šimto menininkų iš viso pasaulio: japonai, vokiečiai, Aliaska, Australija, Čilė, tamsioji ir santūrioji Skandinavija. Žvėriška atranka, ne visi patenkinti, jaudulingas pasiruošimo procesas ir panašiai.

Asmeninės, personalinės nuomonės nepiršiu.

Tiesiog viską stebėdamas, mąsčiau - ką rinktųsi Kazys Varnelis? Dalykas labai paprastas - Čikagos profesorius labai vertino knygos meną ir jį propaguojantį Vilniaus profesorių. Geriausias to įrodymas - asmeninėje Kazio Varnelio bibliotekoje esama ne vieno egzemplioriaus iš ankstesnių Kęstučio Vasiliūno rengtų trienalių. Įspūdingiausias dalykas man - Rimvydo Kepežinsko Apokalipsės knyga, susiūta iš sovietinio aulinio ir sujungta mokyklinėmis medinėmis liniuotėmis (pinkfloidų Siena ir jų "vy daunt nyd nau edukeišon, vy dont nyd nou bos kontrol..." čia skamba ausyse be didesnių komentarų). 

Tad "Titaniko" I a. salėje stebėjau tas visas daugiau nei šimtą knygų, mąsčiau - kas labiausiai tiktų K. Varnelio bibliotekai?

Ania Gilmore (JAV). Aleksandrijos biblioteka. 2009
tiražas 8, sendinta knyga, susukti ir apdeginti puslapiai, vaškas, šelakas, tušas, štampai
Kita vertus - knygos "dekonstravimo", jos naikinimo elementai galbūt rodėsi estetiškai patraukliais vienam K.V. (kuratoriui - profesoriui Vasiliūnui), bet nepatikti kitam K.V. (prof. Varneliui), kaip bibliofilui mėgusiam net ir senas knygas gerais, nesužalotais pavidalais

Manau (atitinka forma, medžiagos, turinys, koncepcija), kad tam ypač tiktų Varšuvoje gimusios amerikiečių menininkės Anios Gilmore Aleksandrijos biblioteka (2009 metų opusas). Čia viskas pataiko į dešimtuką - tai, kad išsaugota vartomos knygos struktūra (bet  į ją inplantuotas dar senesnis papirusinio ritinėlio formatas - o juk supjaustyta knyga kadaise padarė tokią pačią revoliuciją, kaip dabar - visi tie elektriniai skaitymo aparatai - ar verta juos vadinti knygomis - kito pokalbio tema), kad kalbama apie istoriją - kažkokie piktavaliai (Cezaris, krikščionys, musulmonai, laikas, aplinkybės?) tą biblioteką - anų laikų žmonijos duombazę sudegino, bet jos idėja (bibliotekos kaip pasaulio modelio) liko iki mūsų dienų. Bet koks kompiuteris, prijungtas prie pasaulinio tinklo su tais visokiais skaipais ir veidaknygėmis, priėjimais prie vikilyksų ir gūglbukų - juk ir yra Aleksandrijos biblioteka, tik, atsiprašant, kitoje rankoje...

Ai, bet man ta knyga pasirodė miela tuo, kad gražios spalvos, taip pat XIX amžiaus nedidelio knygelės formatas... O dar tie mieli susukimėliai! Juk dažnai (čia kalbu apie tuos, kurie skaito juodomis raidėmis ant balto popieriaus išdėstytus tekstus) skaitydami, beveik ar tiesiog automatiškai (kaip tekstas rodosi ypatingai įdomiu) imame ir pradedame sukti puslapius, it kokius bygudukus (gal čia mumyse atgimsta Aleksandrijos degintojų instinktai?)...

Dar keletas egzempliorių, kurie man paliko didelį įspūdį (nors jų būta ir daugiau - praktiškai visi). Čia kažkaip "užsiroviau" ant vokiečių, vengrų ir japonų (juk viename regione atrastas popierius, kitame - spauda)  - 

Barbara Beisinghof (Vokietija). Tau Blau. 2013
tiražas 38, rankų darbo popierius iš lino, medvilnės ir kanapių, ofortas, vandens ženklai, tapyba
Šiaip šitas darbas - su iliustracijomis a la 50-ieji, man pasirodė labai mielas...

Erich Paproth (Vokietija). Pelenai. 2013
rankų darbo popierius, pelenai
Su šiuo darbu net keliese mes apsigavome - galvojome, kad tai metalas. O iš tiesų - pelenai...

Eszter Bornemisza (Vengrija). Rinkinys nepavykusių eksperimentų. 2013
įvairios medžiagos, spausdinimas, susiuvimas
Medžiaga, skudurėliai - visuomet miela

Yuko Ebina (Japonija). Garsas ir reikšmė. 2014
tiražas 10, siūlai, tušas, rašalinė spauda
Japonai kaip visuomet - ir modernūs, ir konservatyvūs, ir labai sudėtingi, ir net kažkuo primityvūs

Mayumi Arakawa (Japonija). Narcizas. 2015
popierius, karpiniai, popup struktūra, armonikos stiliaus knyga
Pavasarinis veikalas...

Kuomet Kęstutis Vasiliūnas davė interviu nacionalinei televizijai, klausiausi ausis ištempęs (buvo įdomu išgirsti, ką pasakys). Prisipažinsiu ir išduosiu, jog vienas dalykas mane šiek tiek suerzino (bet tai asmeniškumai). K. Vasiliūnas menininkus suskirstė į "gerus" ir "blogus". "...paprastai geri menininkai nenori būti šalia blogų, o blogi šalia gerų - nori..." - taip ar panašiai kalbėjo. Galbūt tame yra šiek tiek ar net daug tiesos, tačiau pats menininkus skirstau į tuos, kurie patinka, ir tie kurie nepatinka... Nes klysti gali ir "geri", o "blogi" gali padaryti tai, kas verstų žiopčioti iš nuostabos. Šis Error juk tai ir parodo...

Stilius ir piešinys: Dionizo Barausko atvejis

Nieko galbūt ypatingo čia parašyti ir neišeitų. Tiesiog "knygų mainuose" į rankas pateko kišeninio formato  leidinys - 1967-ųjų metų L. Barauskienės knygelė SKONIS, STILIUS, MADA, skirta tarybinio piliečio (nors politikavimo, moralizavimo to meto konteksto požiūriu ten nebuvo ir labai daug) kasdienybės kultūrai - visų pirma aprangai.

Įspūdį padarė ir paliko skoningas šio veikalo apipavidalinimas. Dailininkas - D. Barauskas [turbūt tai pirmasis lėlių teatro dailininkas Dionizas Barauskas].

Iliustracijos sukurtos 7 dešimtmečio dvasioje. Piešinyje dominuoja linijinis radas (kaip tolimas pokariniu laikotarpiu įvykusio orientalizmo bumo dvelksmas) ir mados, nutviekstos Twiggy bei Brigitte Bardot įkvėptų estetinių idealų. 

Štai, kokie ano meto gražuolių tipai.

Viena taurelė, kita plunksnelė: 

Ypatingai rytietiškas - lyg iš japoniškos kaligrafijos, regisi šis gandras - 

Aišku, esama čia ir tam tikro "auklėjimo".

Pavyzdžiui - taip karikatūriškai-alegoriškai yra vaizduojama pinigams  parsidavusi "supuvusių kapitalistinių Vakarų" pasaulio mada: 

O čia sovietmečio maskulinistinio  standarto nesilaikantis vyriškis - hipis. Priminsiu, kad tais metais - 1967-ais Monterėjuje vyko garsusis POP festivalis (kuriame išgarsėjo Jimi Hendrix), kur tokie personažai - golfuoti, su aukštakulniais, barzdelėmis ir, svarbiausia, kliošinėmis kelnėmis, davė toną.

Žemiau piešinys, iliustravęs skyrelį SULAUKUS 40 METŲ. Manau, kad ne tik "Tarybinės moters", bet ir šiaip ankstesnių kartų požiūriui ("pa/si/sendinti anksčiau nei reikia", o ir patriarchatinio mąstymo klišės čia dar labai stiprios) atstovauja tokios mintys:

"Kai kurios moterys, turėdamos daug įvairių rūpesčių, atpranta rūpintis savimi. Pastebėjusi raukšlę, kuri neišnyksta, sidabrinę giją plaukuose, ne viena moteris į savo išvaizdą galutinai numoja ranka, nutarusi, jog niekas vis tiek į ją nebežiūrės, ir papildo eiles tų apsileidusių, neįdomių bei netvarkingų moterų, kurių mūsų gyvenime vis dar nemažai pasitaiko. Tačiau žinokite, kad nei suaugę vaikai, nei vyras nesididžiuoja laikui bėgant apsileidusia ir netvarkinga savo žmona ar motina!" (p. 51).

Taip - 40 metų - tai jau gili senatvė! Bet juk anuomet iš tiesų suklestėjo jaunystės kultas, prisiminkime, kad ir Micką Jaggerį, aiškinusį, kad netiki tais muzikantais (ar apskritai) žmonėmis, kuries yra per trisdešimt... (paradoksas, kad sulaukęs dvigubai daugiau, jis tiki pats savimi)...

D. Barauskas - iš tiesų geras piešėjas, puikiai įvaldęs lakoniškos linijos galimybes. Panašiai kaip smuikininkas kelių stygų pagalba išgauna turtingiausias melodijas, taip ir čia vos keli štrichai sukuria formą, apimtį, pavidalą, nuotaiką, temą, motyvą.  

Didžioji dalis piešinių neabejotinai įkvėpti to meto populiariosios  kultūros - kino, mados fotografijos, netgi karikatūros ar komikso -

Šioje vietoje vėlgi galima kalbėti apie Saulą Steinbergą ir jo taiklųjį piešinį, visą tą The New Yorker, Harper's Bazaar, TIME Magazine "ideologiją", tam tikrais aspektais susisiejančią su penkiasdešimtaisiais klestėjusiu abstrakčiuoju ekspresionizmu ir šešiasdešimtais jį pradėjusiu keisti (tačiau daug ką ir perėmusiu) POP-artu. 

Tad D. Barausko atvejis dar kartą atskleidžia, kad tam tikros skonio ar stiliaus mados sklido po visą pasaulį, nepaisant geležinių uždangų...

Vilučių studija

Yra dvi Mikalojaus Povilo ir Nijolės Vilučių studijos... 

Bet pradžioje apie Vilučius. Kažkada, pristatydamas Nijolės parodą, gana maksimalistiškai ir kategoriškai pareiškiau, kad šių menininkų pora man primena Johno Lennono ir Yoko Ono tandemą (atidarymas vyko vieno iš bitlų gimtadienio metu, o Vilučių santuoka taip pat įvyko tomis dienomis). Nes menininkų poros nėra joks unikumas net Lietuvos meno scenoje, tačiau Mikalojus ir Nijolė yra unikalūs savo nepanašumu (paprastai kartu gyvenantys kūrėjai per ilgą laiką kiek supanašėja). Tokia priešybių vienovė. Būdami skirtingais (kaip diena ir naktis), jie yra labai artimi (lyg ta pati para). Ir jungia juos tiek vienodas emocionalumas (tegul ir išreikštas skirtingais meniniais būdais), tiek bendra studija...

Bet studijos, kaip minėjome, yra dvi.

Atėjus į šią, Mikalojus (kaip tik išeinantis pro duris) tarstelėjo:

- Reikėtų apsilankyti namuose - čia jau beveik nedirbame. 

Vis tik bendro kūrybinio darbo pradžia ir epicentras yra pačioje tikrojo (tai yra - Senojo) Vilniaus širdyje - Pilies gatvėje.

Kadaise posesija, kurioje yra Vilučių studija, priklausė garbingai, ne vieną menininką Lietuvos dailės istorijai davusiai Römerių giminei. Kiemelis išsaugojo arkomis ir arkadomis vainikuotą XVII-XVIII amžių miesto dvasią. 

Tereikia įeiti į kiemą (nuo XX amžiaus vidurio čia dirbo ne vienas lietuvių dailės klasikas)...

Ir užkopti mediniais, daugybės kojų nubrūžintais laiptais viršun - į antrąjį aukštą.

Tuomet pabelsti į nurodytą lango vietą (šis veiksmas primena apsilankymą paprastoje kaimo gryčioje - kur paprastai irgi beldžiama į verandos ar virtuvės stiklą).

Per su kaimynais dalinamą prieškambarį (pamąstykime - ar tai komunalinio sovietmečio ar bendruomeninių Viduramžių dvasios šešėliai?) patenkama vidun.

Tartum sargybinis duris saugo 1977 metų grafikos muškietininkų - Eduardo Juchnevičiaus, Vytauto Jurkūno (Jaunesniojo) ir M. P. Vilučio plakatas (pieštas šeimininko) -

Vilučių studija dalijama į tris dalis (sektorius, zonas).
Pirmoji, tai - prieškambaris -

Antroji - darbo 'kabinetas" -

Erdvės nėra daug. Ji šeimyniškai kamerinė.
O viską vainikuoja (tartum biblijinė šėtra) šimtamečiai skliautai.
Vienas mano bičiulis kadaise aiškino, kad skliautai sukuria energetiškai ypatingą terpę. Netikiu tais visokiais ezoteriniais niekais, bet skliautai kūrybai (ir ypač bendrai) tikrai netrukdo. Jie sukuria specifinę atmosferą.

Skliautus papildo menininkų studijų atributai - gyvenimo ir kūrybos daiktai.
Kaip pastebėjo pati Nijolė:
- Taip, tai kažkuo primena šiame pačiame kiemelyje veikiančią sendaikčių parduotuvėlę.

"Viešojoje" studijos erdvėje dominuoja visur šmėkščiojantys vilutiški kūrybos fragmentai.

Paskliautėse it vasaros žolynai kabo kūriniai.

O šios darbinės teritorijos esminis taškas yra darbo stalas.

Jį vainikuoja papildomas (popierinis) skliautas, suteikiantis elektros šviesai (natūrali beveik ir nepatenka pro užtemdytus mažus langelius) paslapties ir, svarbiausia (menininkams) tolygumo.

Stalviršis. Čia ir dirbama...

Į dirbančius dailininkus žvelgia viena iš dukterų (kitos fotografija, kaip sakė Nijolė, kuriančius stebi kitoje studijoje).

Viskas (darbinis procesas) juk akivaizdžiai matyti - su daiktiniais įrodymais.

Vilutiškos kėdės.

Prieš jas stovinčios sofutės užklotėlis.

Aukščiau - inskripcija (tarsi iš Mikalojaus Povilo knygos).

Šone - komoda.

Joje - abiejų menininkų kūryba.

Už užuolaidos - dar vienas kambarėlis.
Pačiame centre matome Nijolės pieštą Dubysą. Kuo tikriausias lietuviškai-rytietiškas ritinėlis!

Vėlgi - skliautai ir įrankiai.
Žvakę (kad šviesos būtų daugiau) laiko Nijolė.

Išeiname, lydimi kūrinių ir gyvenimo daiktų.

...pusiaukelėje į mus žvelgia tamsusis studijos langas...

I

Išlydi durų kabliukas, Mikalojaus Povilo ir Nijolės Vilučių ne kartą spausta durų rankena... 

Ir prie įėjimo į studiją net rudenį ištikimai augantys Senamiesčio šalpusniai...

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.