2015 m. lapkričio 1 d., sekmadienis

Kruonis. Renesansinis miestelis

Kruonis - tai visų pirma renesansinė, kunigaikščių Oginskių statyta bažnyčia (buvusi unitų cerkvė). Ją pastatė ponas Bogdanas Oginskis, Trakų pakamarė ir šiaip šaunus vyras. Tai, jog bažnyčios viduje yra epitafinė lenta, galima spręsti, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis (lietuvis, baltarusis, lenkas viename asmenyje) čia ir miega amžinuoju miegu. 

Architektūriniu požiūriu yra įspūdingas tas kupolo įsodinimas (koks tapybiškai energingas linkis!) į stogą ir jo ryšys su bokštu. 
Tipiškas lietuviškas renesansas - monumentalumas ir vienas bokštas bažnyčios vakariniame fasade.
Bažnyčia (buvusi cerkvė) nuo Kruonos upelio (po sovietinių melioracijų ir ypatingai sausos vasaros - visiškai užpelkėjusio ir išdžiūvusio) vagos.
Bažnyčia (buvusioji cerkvė) yra neabejotina Kruonio dominantė. Ji matoma iš beveik visų miestelio taškų. Žvelgiant į statinį iš kokio kad ir eurostandartiškai remontuoto mokyklos kiemo, tačiau per dar tokio pavidalo neįgavusių kiemų "filtrą") matyti, kokį įspūdį turėjo daryti baltai tinkuotos (tai juk lietuviško Renesanso naujovė!) anų laikų amžininkams.

Vaizdas nuo mokyklos.
Vaizdas nuo parduotuvės.
Sovietmečio pėdsaku (giliu ir ne tokiu jau senu) bei kuo tikriausia metafora galima laikyti apdergtas išvietes, įrengtas tiesiai prieš bažnyčios įėjimą.

Kitas Kruonio urbanistinis akcentas - tai XVII amžiaus pradžioje (galima kelti prielaidą, kad panašiu metu, kaip ir cerkvė, o ir statymo iniciatoriumi buvo garbusis Bogdanas) statytoji rezidencija.

Tai turėjo būti renesansinio stiliaus pastatas. Monumentalus, kaip ir cerkvė. Deja, liko jo nedaug.

Štai, kas yra likę
Net griuvėsiai yra išsaugoję renesansinį monumentalumą.


Tuose griuvėsiuose sėdėjo liguistas jaunuolis (mano atėjimo pradžioje jis nervingai vaikščiojo pirmyn-atgal) - kuo tikriausias priminimas apie romantikus, įsimylėjusius griuvėsius ir praeitį.
Pirmojo aukšto erdvės likučiai. Kampe matyti skliautų fragmentai.
Žvilgsnis vidun pro buvusį langą.
Tvirtos, masyvios - renesansinės sienos.


Jos iki šiol primena kovose užgrūdinto kario (tokie juk buvo Oginskiai) kūną.
Kaip pasityčiojimas (kodėl "kaip"?) - sovietmečiu pastatytas mokyklos blokas dvarvietėje. 
Plytos su XVII amžių pirštų pėdsakais.


Detalė nuo informacinio skydo (reikia pastebėti, jog aplinka sutvarkyta). Dabar išlikusios sienos yra pažymėtos juodai. Dar prieš keletą dešimtmečių vietiniai mena dvaro griuvėsius buvusius didesniais. Išsitampė plytas tvartų statyboms.
Įsivaizduoju tą statinį, vainikuojamą piramidinio stogo ar net atiko, tinkuotą baltu tinku, galbūt dekoruotą sgrafitais.  
Koklis, aptiktas dvarvietėje. Toks gotiškai renesansinis - laukiniškas piešinys su batalinėmis scenomis (kentauras ar ietininkas kovoja su kardininku; elnias arba arklys su šuniu ir dvariškiu, o gal moterimi). 
Nuo buvusios dvarvietės atsiveria slėnis su prie žemės prisiglaudusiomis bakūžėmis. Vaizdas kaip kokiais 1615-aisiais...


Miestelis sukniubęs į Kruonos (Kruonės) slėnį.
 Tipiška Kruonio gatvelė su veržliu bokštu - it husariškais šarvais pasidabinusiu didiku, tolumoje.

Jeigu ne elektros stulpai - estetikos "šedevrai" - miestelis ir toliau gyventų XVII amžiaus svajose.

"Multikultūrinį" Kruonį mena iki šios veikianti ortodoksų cerkvė. Čia gyveno ir karaimai su žydais, ir rusai su baltarusiais, ir tororiai su lietuviais bei lenkais. Žmonos senelis, kuris vaikystę ir jaunystę praleido būtent čia, kalbėjo visomis įmanomomis Kruonio kalbomis.

Cerkvutė stovi miestelio pakraštyje, pakeliui link Nemuno ir Darsūniškio. Beje, kai kurie romantikai Kruono etimologiją sieja su senuoju Nemuno pavadinimu - Chronu. 
Bet grįžkime prie Renesanso - stiliaus, kuris suteikia Kruoniui jo veidą. Štai nežinomos giminės kapas miestelio kapinėse. Akmeniniai rutuliai ir betoninis krėslas. Tikras sarmatizmas!

Nes lietuviškas Renesansas toks ir yra.
O štai toks yra dabartinis miestelis. "Išprievartautas" karų ir totalitarizmų, atšiaurus bei priešiškas, tamsus ir nieko gero nežadantis - toks jis pasirodė aplankytas Visų šventųjų savaitgalį.

Kairėje - kapinės. Priešais, jau už Kruonės - cerkvė/bažnyčia.
Sovietinės technikos ir girtuoklių Kruonyje yra labai daug.

Viena iš parduotuvių ("Pas Lizą"). 
Pieno supirktuvė.
Reprezentacinė ir respektabilioji - Oginskių gatvė.
Išvažiavimas iš Kruonio. Tolumoje - Kauno plentas. 

Išvažiuojant paklausiau (per automobilio langelį) to arklį vadeliojančio vyro vežime - "Ar nebūtų galima jūsų nufotografuoti?". "Galima - tuoj ir šikną tau išversiu" - kaip koks renesansinis Pantagruelis atsakė Kruonio gyventojas. 

1 komentaras:

  1. Vaizdas "Tikras sarmatizmas" - gražus, savitas romantiškos miestellių kultūros pavyzdys.
    Kęstas

    AtsakytiPanaikinti