Apie Lietuvos valdovų persirengimus

Kažkokia bloga lemtis buvo ištikusi kęstutiškąją Gediminaičių giminės atšaką. Niekas (gal tik dievai?) nežino – kas lėmė tokią nelaimę. Galbūt kažkas blogo atsitiko dar pačiam šios giminės pradininkui – Gediminui kuriantis Vilniuje (pavyzdžiui – kaip nors ne taip paaukotos aukos statant pilį) arba aukščiausias dievybes supykdė šio valdovo norai krikštytis? O gal kaltas buvo pats Kęstutis – juk tai jis su Algirdu neįvykdė savo velionio tėvo valios, nuversdami nuo sosto jaunėlį Jaunutį... Įtikinamiausia priežastimi regėtųsi vedybos su Birute – vaidilute, prieš dievų valią pagrobta iš Palangos...

Viena aišku, kad su Kęstučio vyriškosios linijos atžalomis baigėsi ir šioji senųjų kunigų (vartojame šią gotų kilmės sąvoką dvejopa ir teisinga reikšme – juk jie buvo ir karžygiai, ir dvasiškiai) vyriškoji linija.

Kita vertus – ir būtent čia prasideda kažkoks detektyvas, net trys šios giminės atstovai (pradedant pačiu Kęstučiu) yra žymūs tuo, kad susiję su persirengimais. Persirengimas – tai yra tipiškas viduramžiškas veiksmas (prisiminkime Johanno Huizingos homo ludens koncepciją), tad galbūt tai yra tiesiog laiko dvasios išraiška. Bet visgi –

Kęstutis 1361 metais pateko į kryžiuočių nelaisvę ir buvo įkalintas Marienburgo (dabar Malborkas) pilyje. Tų pačių metų lapkričio 11 dieną jis iš ten ištrūko persirengęs kryžiuočiu (užsimetęs šio apsiaustą)...

Kęstutis, persirengęs kryžiuočiu

1382 metais į savo pusbrolio Jogailos nelaisvę patekęs Vytautas iš Krėvos pilies, kaip rašo metraščiai, ištrūko persirengęs moteriškais drabužiais. „Vienas sargybinis kartą įspėjo Oną, jog Vytautui gresianti mirtis, pridurdamas, kad Jogailos siųsti budeliai jau atvyko į Krėvą. Žmona apie viską pranešė vyrui ir patarė apsirengus merginos drabužiais apgauti sargybinius ir pasprukti iš priešop rankų ir nuo tikros mirties <...>. Kaip sumanyta, taip ir padaryta: pavakaryje, apsivilkęs mergaitės drabužiais, Vytautas lyg niekur nieko praėjo pro sargybinius, tamsoje nusileidęs nuo sienų, užsėdo ant žirgo ir paspruko į Mazoviją“ [Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, vertė Leonas Valkūnas, Vilnius, 1989, p. 274]. Neaišku, kiek tame esama tiesos, o kiek amžininkų sarkazmo, tačiau viena aišku, jog ten pat kalėjusiam Kęstučiui tokia proga pasinaudoti nepavyko. Galbūt tai nepasisekė, nes su kryžiuočiais bendravęs Jogaila žinojo savo dėdės klastas, o gal tiesiog bebarzdžiam Vytautui labiau sekėsi apsimesti moteriškos lyties atstovu? Viena labai akivaizdu, kad regis nuo tų laikų būsimasis valdovas visuomet apdairiai skuto barzdą...

Įsivaizduojamas Vytauto, persirengusio XIV amžiaus moters drabužiais, portretas

Rekonstrukcijai panaudotas taip pat imaginacinis Vytauto atvaizdas, esantis Vilniaus katedroje

 Paskutinysis iš šios atšakos – Žygimantas (Kęstutaitis) 1440 metais buvo nužudytas Trakų salos pilyje keturių sąmokslininkų, kurie apsimetė jo mylimu lokiu. „... Atsitiktinis įvykis pagreitino tirono galą. Šis mat nelaikė šuns, o jį saugojo prijaukintas lokys. Tas, išleistas iš valdovo miegamojo, paprastai grįždamas nagais draskydavo duris, kad kambariniai jį įsileistų į vidų. Jonas /Čartorysko kunigaikštis/ netikėtai išvydęs lokį aikštėje, nelyginant žvėris nagais pabrūžavo į vartus. Pamanęs, jog lokys grįžta pas valdovą, vartininkas atidarė vartus, bemat sąmokslininkai, jį sučiupę, įsibrovė į rūmus..." [ A. Vijūkas-Kojelavičius, p. 464]. Toliau viskas vyko pagal banaliausią scenarijų – valdovą apsvaigino trišakiu žartekliu ir išdūrstė, iškapojo viskuo, ką turėjo. Tad persirengimas šiam paskutiniajam apsisuko prieš jį patį... 

Fantazija sąmokslo prieš Žygimantą Kęstutaitį tema

Reikia pastebėti, kad persirengimai naudoti ir bent jau ikikrikščioniškoje, XIV amžiaus lietuviškoje karinėje praktikoje. Minima, kad 1290 metais, kryžiuočiams plaukiant Nemuno pro Kolainių pilį, vieno „jauno, narsaus ir labai stipraus kario“, vardu Nodamas, sumanymu, ginkluoti kariai pasislėpė pakrantės brūzgynuose, „o pats, persirengęs lenke, ėmė, vos išvydęs atplaukiant laivą, verksmingu balsu lenkiškai dejuoti“ [Ten pat, p. 164-165]. 

Lietuvių kario (Nodamo), apsirengusio lenkų dama, rekonstrukcija

Pastebėdami, kad persirengimai vėlyvųjų Viduramžių Lietuvoje iš tiesų (ir ypač valdoviškoje aplinkoje) buvo dažnas dalykas (deja, turbūt nėra dokumentuota apie žemesniųjų socialinių sluoksnių, kuriuose šis fenomenas Vakaruose būtent klestėjo, analogiškus veiksmus), galima pastebėti, kad tie pasivertimai „kažkuo“, atliko esminę pakeitimo – die verkehrte Welt, le monde renversé, il mondo alla rovescia, funkciją. Matome, kad Kęstučio ir Vytauto atveju persirengimai sugrąžindavo ankstesnę tvarką – savąją valdžią ir net asmeninę laisvę praradę valdovai valią veikti susigrąžindavo „persikūnydami“, apsirengdami tuo, kuo nebuvo iš principo. Na, o Žygimanto atveju kitų persirengimas (apsimetimas) turėjo fatališkųjų padarinių ne tik jiems (šie simboliškai degraduoti ar degradavosi patys į gyvulių pasaulį – vis tik tegul ir tironiškojo, bet Dievo pateptojo kunigaikščio nužudymas grėsė kosminės tvarkos sutrikdymu), bet ir pačiam to vyksmo objektui.

Goštauto galva bei kaukė, ir Renesansas

Albrechtas (arba Albertas) Goštautas yra gerai žinomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis veikėjas. Žinau, kad toks pasakymas skamba šiek tiek banaliai (ir tuo net iššaukiančiai), kadangi taip lyg ir nederėtų šnekėti apie vieną žymiausių XVI amžiaus pirmosios pusės Lietuvos istorijos veikėjų. Čia tik galima priminti, jog jį garsina Pirmojo Lietuvos Statuto (1529 m.) parengimo iniciatyva, kariniai žygiai (kad ir pergalė prie Polocko 1518 metų liepos 29 dieną), ir taip toliau, ir panašiai. Dėstyti čia galima daug ir be galo įvairiai, žinant šio asmens kontraversiškumą ir pripažįstant jo nuopelnus valstybei ir,  kas (bent jau mano nuomone) kartais net yra svarbiau - kultūroje. 

Vienas iš esminių Alberto G. indėlių į kultūrą, jos istoriją, būtų tas, jog galia bei ambicijomis orientuodamas į savo gyvenamojo meto monarchus, šis didikas - Geranainių grafas, įtvirtino naują, modernų kultūros ir meno stilių - Renesansą pačiais ryškiausiais ir gryniausiais jo bruožais bei principais. Visa bėda, kad daug kas, praktiškai beveik viskas, yra išnykę, sunaikinta ir kalbos apie tai regisi it kokios gražios fantazijos, lakios vaizduotės padariniai.

Esminis "įkaltis", leidžiantis deklaruoti goštautiško Renesanso buvimą, yra italų menininko (Bernardo Zanobius de Gianotis) sukurtas jo antkapinis paminklas, arba tiksliau - tai kas iš jo liko - reljefinė plokštė su visafigūriu atvaizdu. Jis jau yra aptartas kitame, net ir šių eilučių autoriaus tekste (http://hurdahurda.livejournal.com/6657.html), tad nėra prasmės dar kartą grįžti prie senų popierių, tačiau norisi pastebėti vieną dalyką.

Dar 1989 metais buvusiosios Goštautų koplyčios rūsiuose, tiesiai po ta vieta, kur pagal Lauryno Gucevičiaus projektą buvo perkomponuota šio didiko plokštė, buvo surasti Alberto palaikai (http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/alberto-gostauto-kuno-antropologinis-tyrimas/245). Ne taip ir gerai išlikę, tačiau leidžiantys ne tik atskleisti anatominę struktūrą (buvo aukštas kaip tam laikui vyras - apie 180 cm ūgio, stambus, prieš savo mirtį praradęs dalį dantų - o mirė penkiadešimt devynerių, arba tokia smulkmena - dešiniojo peties sąnario osteoartrozė, liudijanti, kad per gana ilgą gyvenimą buvo smarkiai darbuotasi šia ranka - turbūt kilnojant ne šaukštą, o sunkų kalaviją), bet ir, kas svarbiausia (bent čia ir dabar) - padedantys šiek tiek rekonstruoti renesansinės skulptūros kūrimo procesus.

Esmė tame, kad jau 1989 metais mokslininkams identifikuojant palaikus stebėtasi puikiu skulptūrinio atvaizdo ir kaukolės struktūros atitikimu. Šis dalykas leidžia teigti, jog Gianotis, kurdamas paminklą, naudojo grafo pomirtinę (o gal ir gyvam esant) veido kaukę. Tai antikinės Romos laikus menanti, renesansinėje (o gal net anksčiau) Europoje vėl atgaivinta meninė praktika. 

Štai Albrechto Goštauto kaukolė - didelės akiduobės (net apskritimui artima jų forma tartum simbolizuoja renesansinį LDK kanclerio mąstymą - pitagoriškosios ir neoplatoniškosios filosofijos dėka apskritimas laikytas tobuliausia forma), didelė smegenų dėžutė, signalizuojantį apie neeilinį protą.

Antropologų ir dailės istorikų tyrimas - kaukolės ir skulptūrinės galvos "perklojimas". Tobulai sutampa visi taškai (trumpa V. Urbanavičiaus, R. Jankausko, L. Vedrickienės, A. Širmulio ataskaita apie tyrimą publikuota 1992 metų "Moksle ir Lietuvoje" t. 3 (2-3), p. 121–125 - šios nuotraukos irgi iš ten).

Štai jis - tikras renesansinis natūralizmas - Albrechtas tikrai nebuvo gražuolis dabartine ar klasikine prasmėmis (nei Johnny Deppas, nei Antinojas).  Į pagurklį įtrauktas kaklas tartum leistų tvirtinti, jog kaukė nuimta amžinajam miegui užmerkus akis...

Šis Goštauto atvaizdas savo natūralizmu ir jokio idealizavimo nebuvimu primena Domenico Ghirlandaio portretinį šedevrą- 

Domenico Ghirlandaio, Senas žmogus ir anūkas, 1490 m., Luvras

Kalbant apie vaškinių atvaizdų praktiką ir jų vaizdinį paliudijimą, galima prisiminti kelis precendentus - 

Romėnas su savo protėvių atvaizdais, I a. prieš Kr., Kapitolijaus muziejus

Dar svarbiau yra bendralaikiai liudininkai - Renesanso laikais pomirtinės (ne tik) kaukės, kurios buvo nuimtos, kad ir nuo kai kurių iškiliųjų asmenybių veidų - 

Pomirtinė Dantės kaukė, saugoma Palazzo Vecchio, Florencijoje

Florencijos katedros kupolo (pirmojo renesansinės architektūros statinio) autoriaus - Filippo Bruneleschio pomirtinė kaukė, saugoma toje pačioje, jo ištobulintoje Katedroje

Didžiojo vėlyvojo Renesanso poeto - Torquato Tasso pomirtinė kaukė, saugoma San Onofrio vienuolyne Romoje

Galop - menininko Francesco Lauranos rankomis atspausta pomirtinė moters kaukė (1472 m., Luvras), paprastai priskiriama Urbino kunigaikštienei Battistai Sforzai - ne tokiai ir tolimai atmintinosios karalienės Bonos giminaitei. Tai veiktų tartum netiesioginis paliudijimas, kad su karaliais besilygiavęs Goštautas turėjo ir konkrečių pavyzdžių, kuo ir kaip reikia sekti.

Galop, simboliškai renesansinis yra net ir Goštauto vardas - Albrechtas, tartum primenantys kitą anų laikų bendravardį - Albrechtą Dürerį. Bet tai jau kito pokalbio tema.

Šv. Kazimiero zoologijos sodas I. Eksterjeras

Nekalbėsime čia nei apie šventąjį karalaitį Kazimierą nei apie didžiųjų kunigaikščių žvėrynus. Nors tam tikrų sąsajų tikrai buvo, yra ir bus. Vien dėl to, kad eilinį kartą nukreipsime dėmesį į Vilniaus katedrą ir prie jos prisišliejusią Šv. Kazimiero koplyčią. Priminsime, kad oficialiai šis vienas pirmųjų barokinių statinių šauniojoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje pradėjo funkcionuoti 1636 metais, rugpjūčio 16 dieną čia perkėlus šventojo relikvijas. Koplyčios statytojais buvo italų meistrai - Matteo Castello ir Constantino Tencalla. (Esama teisybės šiuose žodžiuose - "meistrai", nes tuo metu menininkas mūsų platumose laikytas labiau amatininku - įdomu, kaip į tai reaguodavo ambicingieji italai? Bet turbūt pinigai nekvepia). 

Tik užmetus nesuinteresuotą žvilgsnį į koplyčią, matyti, kad ji yra padabinta visokiausiomis skulptūromis, architektūrinėmis detalėmis, tapybomis, marmurais ir jeigu ne auksais, tai bent sidabrais. Kiekvienas iš tų elementų toje XVII-ojo amžiaus barokinėje epochoje vis ką nors reikšdavo ir simbolizuodavo, tad gyvūnai, jų atvaizdai taip pat atliko savo vaidmenį ir funkciją šiame prasmių ir alegorijų teatre. 

Štai, kad ir pats statinys - savo kupliomis formomis, monumentaliu siluetu jis primena dramblį! Bent lašelis ar trupinėlis logikos tokioje asociacijoje tikrai gali būti, kadangi krikščioniškoje tradicijoje dramblys simbolizuoja skaistybę (beje, jo motyvų esama ir kitame žymiajame LDK baroko statinyje - Antakalnio Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje). O Šv. Kazimieras tarp amžininkų ir vėlesnių gerbėjų vertintas būtent dėl skaistybės ir visokiausių kūniškųjų susivaldymų. 

Šv. Kazimiero koplyčia dramblį primena dramblotomis savo formomis - įsivaizduokime, kad kupolas - tai jo galva arba net plačios ausys, būgnas - tai storas kaklas, visas tas stačiakampis korpusas - liemuo. Tuomet sienas remiantys 4 piliastrai (bent - ką matome pietiniame fasade) - jo 4 kojos, o žibintas (bokštelis virš kupolo) - į dangų pakeltas straublys! Beje, tos švediškojo smiltainio plokštės taip pat savo koloritu artimos afrikinių ar azijinių dramblių natūraliam koloritui. 

 

 

 

Laurynas Gucevičius XVIII amžiaus pabaigoje daug ką "pagadino", bet net ir dabar matyti, kad Šv. Kazimiero koplyčia it tikras dramblys remia, laiko visą Katedrą. Iki klasicistinių rekonstrukcijų tas įspūdis turėjo būti dar stipresnis, kadangi gotikinę katedros esmę vizualiai ir fiziškai rėmė, prie jos glaudėsi ir kitos koplyčios. L Gucevičius pakoregavo šią "koncepciją" - pažvelkime, kad kolonados, pietuose ir šiaurėje suniveliavusios koplyčias, taip pat primena (baltojo!) dramblio kojas. 

Šv. Kazimiero koplyčios piliastrų bazės iš tiesų turi panašumo su dramblinėmis kanopomis. Esama čia padus dengiančio stangraus jungiamojo audinio, kurio dėka dramblys (oi, atsiprašau - koplyčia) geba tyliai vaikščioti.

Vėlgi - ir pati koplyčia (tie keturi labai gerai matomi piliastrai), ir net visa Katedros struktūrą (ją keturiuose kampuose remia masyvesnių formatų koplyčios) primena senovinį (ne tokį jau ir senovinį - bent jau Europoje atkeliavusį iš barokinės XVII amžiaus pradžios) vaizdinį apie plokščią Žemę, kurią laiko 4 drambliai. Pasak kai kurių liudininkų, tokią kosmologinę struktūrą sukūrė anaiptol ne kokie antikiniai graikai (kaip dažnai deklaruojama), o indais besirėmęs portugalas Emanuelis da Veiga [https://en.wikipedia.org/wiki/World_Elephant].

Toliau galima detalizuoti ir skaityti tiesioginius simbolius. Visi jie Šv, Kazimiero koplyčios atveju yra sukoncentruoti fundacinėje plokštėje, kuri fasade atlieka dvejopą - ir botanikos sodo (atkreipkite dėmesį į visas tas girliandas), ir bestiariumo rolę.

Iš netiesioginių zoomorfinių motyvų šioje kompozicijoje galima paminėti voliutas - spiralinius elementus, primenančius tiek jūrines kriaukles, tiek avino ragus.

Svarbiausi ir ryškiausi zoomorfiniai elementai šioje plokštėje, žinoma, yra susiję su herbu. Turime Abiejų Tautų Respublikos herbą - Erelį (šiaip heraldikoje jis būna baltos spalvos, tad turbūt reikėtų kalbėti apie savo rūšies kilnųjų erelį albinosą) ir Žirgą (ant kurio sėdi raitelis). Tad Aquila chrysaetos ir Equus ferus caballus

.

Vėlgi - netiesioginiai gyvūninės kilmės elementai yra tie herbinio kartušo (rėmo) iškarpymai, primenantys išmaniai išpjaustinėtą kokio nors gyvūno - kad ir jaučio, odą. Dar į ką galima atkreipti dėmesį - tai ragus primenančios ataugos herbo viršuje. Tad Katedros fasade raguotą turime ne tik Mozę, bet ir buvusios valstybės simbolį! Patį Respublikos herbą dar juosia Aukso vilnos ordino grandinė ir apačioje kabantis jo akcentas - Avinėlis. Zigmantas ir Vladislovas Vazos buvo šio ordino kavalieriais (vienas - nuo 1600, antras - nuo 1615 metų). Prisiminkime, kad aukso vilną paslaptingoje Kolchidėje senosios Graikijos laikais yra suradęs Jasonas su Argonautais.

Koks nors zoologas pradėtų purkštauti, tačiau barokinių kunstkamerų laikais jo racionalumas nebūtų suprastas - į Šv. Kazimiero zoologijos sodą įtrauktina ir ši hibridinė būtybė, sudaryta iš: 1) sparnų (erelio, karvelio, kikilio? - nors iš tiesų visa struktūra tai transformuotas kaducėjaus ženklas, kuris veikė ne tik kaip dievų pasiuntinio Merkurijaus atributas, bet ir geros mirties sąlyga - palietus Hermiui kaducėjų mirštantįjį, šis su mūsų pasauliu išsiskiria nesunkiai ir švelniai [p. 37 - https://archive.org/details/livesnecromance04godwgoog]), 2) dviejų galvų (viena satyro, kita - utriruokime ir blefuokime - Autoriaus, paties Constante Tencallos) ir 3) kartušinės pūslės, primenančios tiek pilvą, tiek Ciklopo akį, virš kurios riečiasi dar vieni avino ragai (tarp jų ir slepiasi įsivaizduojamo Autoriaus galvutė). Tokioje struktūroje vėlgi galima įžvelgti šiokio tokio simbolizmo - mitologinis "kentauras" yra apatiniame šios visos epitafinės kompozicijos segmente - jį galime suvokti kaip laukiniškumą (pagonybę ar ar tiesiog natūrą), virš kurios grupuojamas tekstas, herbai ir ordinai, žvakės, vazos ir kiti kilmingi, reikšmingi dalykai. Visa tai galima perskaityti kaip dvasinio ir kilmingojo prado pergalę prieš nuodėmę ar tiesiog kūniškumą.

Kalnas, arba gėlės Gediminui

Būtent šia konkrečia pastraipa turbūt reikėtų pabaigti, o ne pradėti apmąstymus bei pasvarstymus apie Aukštutinę pilį ir Gedimino kalną – bent to reikalauja holivudiniam mąstymui paklūstantis mūsų gyvenimo ritmas. Juk žinome – galima pradėti blogais, netgi sumautais dalykais, bet viskas savaime vis tiek baigsis lemputėmis žybčiojančiu „hepi-endu“.

Tad – Kalno griūtis turėtų būti ne tik nacionalinės svarbos įvykiu, bet ir kuo tikriausiu šou. Jūs tik pamanykite – mūsų dienomis, prieš mūsų akis dedasi neeilinis įvykis – griūna tūkstantmetį, kryžiuočius ir maskolius atlaikęs paminklas! Visa tai turėtų būti fiksuojama „onlainais“ ir „dronais“. Na, reikia pripažinti, kad visa tai lyg ir vyksta; bent jau per lrt ir delfinus tai yra nuolat kalbama, bet kažkaip be polėkio, valdiškai, nuobodžiai. O juk tai turėtų būti mūsų istorijos įvykiu – tai ne vardų tūkstantmečiai ar valstybių šimtmečiai! Juk tai yra sugrįžimas į legendinius laikus, į pradžių pradžią, į žaviąją romantizmo gadynę.

Kalnas. 2017 metų kovas
Nacionalinio simbolio griūtis turėtų būti tragedija. Bet, regis, jokios tragedijos nėra. Vis tik manau, jog, kaip ir dera, simboliui, šis objektas simbolizuoja daugiau nei elementarią eroziją - tai mūsų valstybės ir visuomenės supuvimo ar (būkime švelnesni) - suirimo požymis.
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=733&kas=straipsnis&st_id=3158

Būsiu bjaurus (ar tiesiog fatalistas), bet pagalvosiu, kad dabartinė Kalno slinktis vyksta dėl mūsų nuodėmių.
2002-2004 metais Žemutinės pilies teritorijoje, statant dabartinius Valdovų rūmus, buvo sunaikintas geroka dalis čia buvusio XIII-XIV amžių medinio paveldo ("Ką tas medis prieš gelžbetonį") - beje, apeliuojant į tai, kad konservavimui trūksta lėšų. 

Turime 2004-2005 metų žiemą dar stovėjusį Šliosbergo namą ir iš perkasos išmestas medinio pagoniškojo Vilniaus konstrukcijas - visa tai buvo išgabenta į istorijos ir Kariotiškių  sąvartynus. "Velniop medieną - mes juk statome didingą praeitį" - toks, atrodo, buvo suvokimas. Niekas nepasikeitė ir dabar. 

Juk įsivaizduokime (tiesiog akyse pasimodeliuokime) tokią situaciją – kalnas nuvirsta, pilies griuvėsiai trankiai nubilda žemyn, lauko rieduliais ir gotikinėmis plytomis barškindami varinius Valdovų rūmų stogus ir kiniško granito dangą Katedros aikštėje. Ir tuomet, dulkėms nuslūgus, purvams nutekėjus, prieš mūsų akis pasirodo gėlės. Taip, taip – gėlės. Šioje verta pacituoti opusą „Vilniaus įkūrimas“ iš 1931 metais P. Vingio laisva forma atpasakotų ir papasakotų Vilniaus padavimų. Kaip nurodo pats at-pasakotojas, „šis padavimas yra lietuviškai užrašytas J. Vaižganto“, nors didžioji pasakojimų dalis yra laisvos ir lietuviškos daktaro Zahorskio interpretacijos. Taigi, kuomet Lietuvos valdovas Gediminas susapnuoja geležinį vilką ir stato pilį (visa tai, beje, pranešama dar Albrechto Goštauto iniciatyva sukurptoje Bychovco kronikoje), pasak Vingio-Vaižganto-Zahorskio, įvyksta tam tikra mizanscena. „[Gediminas] sušaukė kunigus, burtininkus, krives ir įsakė patarti, ką turi daryti, kad iš tikrųjų pilis būtų priešų neįveikiama. Krivė-Krivaitis atsakė, kad pilis tik tuomet būsianti tvirta, jei jos pamatams bus paaukota vienturčio mylimiausio sūnaus gyvybė, bet tokio, kurį pati motina savo rankomis įstumtų į duobę ir užverstų ant jo akmenį“ [Vilniaus padavimai, Vilnius: Alka, 1990, p. 85]. Atpasakojant tolimesnį siužetą, reikėtų pastebėti, kad vyko ten ilgas procesas, sūnus visaip išsisukinėjo ir vietoje savęs pasiūlė skaisčią mergelę. „Atėjo skaisti mergelė, pasipuošusi, kaip į didžiausias iškilmes, rūtų vainikėliu ant galvos ir laukinių gėlių pluošteliu nešina. <...> Vyriausias krivė, kitų padedamas, vertė didžiulį, pamatui skiriamą akmenį. Tačiau įvyko stebuklas: akmuo krisdamas nepalietė mergaitės, tik iš jos rankų ištrenkė gėlių pluoštelį, kurį taip primygo, kad negalima buvo išimti, ir akmens iš vietos negalima buvo pajudinti“ [p. 87].

Gedimino kalnas man primena želė tortą ar didelį šaltienos gabalą. Juk nereikia puoselėti iliuzijų - tai ne uola, o tik smėlio kalnas. Tad bet kokios statybos, net, atsiprašant renčiant paprasčiausią šikinyką, čia turėtų būti labai jautrios - ką jau kalbėti apie gelžbetoninius palocius, metalinius tiltus, stiklinius keltuvus...

Vilniaus įkūrimas pagal Mykolą Elvyrą Andriolį, 1857 m.
Lizdeika laimina, Gediminas žiūri, tauta dirba, aukos aukojamos (bet nei mergyčių, nei gėlyčių - tik skysčiai). 

Tad, be ilgesnių išvedžiojimų galima pastebėti vieną pozityvų dalyką – kalnui nuslinkus, pilies likučiams nuslinkus, mes pamatytume XIV amžiaus gėlių puokštelės liekanas – tas, kurios buvo paaukotos vietoje nekalto bernelio ir skaisčios Gedimino laikų mergelės. Matytume pagonybės ir Lietuvos valstybės pradžios herbariumo pavyzdį. Ot, tai būtų intriga! Įsivaizduoju, jog toji keturioliktojo šimtmečio puokštė patektų į Kalno griūties atveju išstovėjusius Valdovų rūmus (o kaipgi – juk tiek ten gelžbetonio suaukota – čia jums, brolyčiai, ne nekaltos mergelės) ir taptų pagrindiniais nuolatinių ekspozicijų akcentais – šalia Gudijoje surasto Vytauto diržo ir manuskriptinio jo portreto, bei kitų europinio meno vertybių.

Čia dar kalnas su medžiais. Kokie 2010-ieji. Kaip matome - nei griuvo, nei ruošiesi griūti

Kalnas su kertamais medžiais. 2012 m.
Medžiai buvo kirsti, nes jų "buvo per daug ir sirgo" (žmonių populiaciją, remiantis tokia logika, taip pat reikėtų ma-inti) - http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/retinami-gedimino-kalno-medziai.d?id=51529191

Kelmai... 2014 m.

Dar vienas toks epizodas. Mano pažįstamas Jonas, gyvenantis kalno papėdėje (kažkur Šiltadaržio gatvėje) vieną dieną socialiniame tinkle parašė: „Kalnui – ragas“ ir nufotografavo eilinę atodangą pietiniame jo šlaite. Tas magiškas žodis RAGAS! Dar XIX amžiaus Vilniaus istoriografai – Narbutas, Kraševskis, Kirkoras minėjo ragus (žinoma, kad tauro ragus) kaip vieną svarbiausių pagonybės reliktų. Jų būta tiek Aukštutinėje, tiek Žemutinėje pilyse – visur, kur egzistavo stabmeldiškos žinyčios. Tad pasakymas: „Kalnui – ragas“ yra mitologiškai archetipinis. Nes juk visas šlovingasis Vilniaus miestas yra susuktas į ragą. Kaip ir visa Lietuva. O kam šiais laikais mūsuose yra lengva?

Bet visa tai, kas buvo išdėstyta aukščiau, tebuvo romantizuota beletristika. Dabar truputėlį norėtųsi reaguoti į vieno laikraščio ("Lietuvos žinių" žurnalistės Margaritos Vorobjovaitės) straipsnį, kuriame išdėstyti „5 mitai apie Gedimino kalną“ [turiu omenyje tokią publikaciją - http://lzinios.lt/lzinios/Gimtasis-krastas/5-mitai-apie-gedimino-kalna/239883. Ir ne tik reaguoti, bet net atsakyti į juos.

Kalnas su "nukirptais", bet dar negriūnančiais šlaitais.
Pietų pusė...

...šiaurės pusė.
2014-2015 metai.  Nesu specialistas, bet toks įspūdis, kad labai aiškiai matyti kažkoks gūbrys, dalinantis kalvą į dvi dalis - viršutinę ir apatinę. Tai tartum suzmegęs tortas, kuris dar labiau atšilus būtinai grius ant šono.

Vis tik labai aiškiai matyti, kad kalnas slenka per visą perimetrą. Čia iš kokių 2014-ųjų

Štai kokie pateikti tie mitai (su argumentuotais jų sugriovimais – mitai griuvo kaip kalnas):

"Mitas nr. 1: Kalnas griūna dėl to, kad nuo jo pašalinti medžiai
Faktas: Sprendimą pašalinti visus medžius priėmė kvalifikuoti dendrologai, atidžiai įvertinę kiekvieno medžio būklę bei jo atsparumą. Nors jauni ir tvirti medžiai ne tik laiko kalną, bet ir atlieka dirvos nusausinimo funkciją, bet seni ir judantys medžiai kalno šlaitą veikia atvirkščiai ir gali dar labiau jį išjudinti. Galbūt ne visi 100 procentų medžių buvo pažeisti, tačiau likę jaunesni medžiai (jei tokių buvo) neištvertų jau pačios pirmos audros ir virsdami sukeltų dar daugiau žalos tiek pačiam Gedimino kalnui, tiek jo aplinkai."

Lietuvos nacionaliniame muziejuje – įstaigoje, kuriai buvo suteikta privilegija ir prievolė rūpintis Kalno būkle (nors iš tiesų visa ši situacija parodė mūsų Valstybės neįgalumą ir supuvimą – visi rodė vieni į kitus, priekaištavo ir virkavo, tačiau niekas nesiėmė ir nesiima realių žingsnių – pasakysiu taip net ir dabar, kai vyksta kažkokie keisti kosmetiniai darbai) dirbau nuo 2001 metų. Prieš tai dar, jau nuo 1995 metų regėdavau realią Kalno būklę. Kalno su medžiais situaciją. Ir galiu pastebėti vieną dalyką – kol buvo medžiai, tose Kalno vietose griūčių nebuvo. Paskui juos, per gerą dešimtį metų, retino-retino ir dar kartą retino. O paskui išpjovė. Na, ir tuomet viskas pajudėjo... Geriausias palyginimas – Gedimino ir Trijų kryžių kalnai. Ant vieno medžių nėra, ant kito dar jie tebeauga. Atspėkime, – kuriame erozijos yra mažiau? Šioje vietoje dar verta paminėti Bekešo kalvą. Ant jos medžių nebuvo XIX amžiuje. 1838 ir 1841 metais (per trumpą laiko tarpą) Vilnia jį paplovė ir jis dingo. Nugarmėjo. Gedimino kalną nuplaus rūgštūs lietūs, globalus klimato atšilimas ir visuotinis kvailumas.

Trijų kryžių, Bekešo ir Gedimino kapo kalnai be medžių. Akivaizdu, kad jie yra neapželdinti. Dar akivaizdžiau, kad jie slenka.
Juozapo Čechavičiaus fotografija, 1866 m. [http://www.vilniauspilys.lt/bekeso15/]. 

Pilys iš Pranciškaus Smuglevičiaus piešinio (1785-86 m.).
XVIII amžius ir nepaželdintas kalnas eroduoja - gal reikėtų mokytis istorijos ir daryti išvadas iš to?

"Mitas nr. 2: Funikulieriaus vibracijos drebina kalną ir dėl to kyla nuošliaužos

Faktas: Kalną tyrinėjantys mokslininkai pabrėžia, jog susumavus visus išorinius veiksnius tai, kas šiuo metu vyksta su kalnu galima būtų palyginti „drugelio efektui“: gamtoje tvyrant įtampai kartais užtenka ir nežymaus veiksnio, kuris gali išprovokuoti katastrofą. Kaip bebūtų, virpesius ir su funikulieriumi susijusias vibracijas tiriantys inžinieriai pateikia optimistines išvadas. Pasak jų, nors funikulieriaus ir aplinkinio automobilių eismo virpesiai išties juntamai veikia pastatus, tačiau, įvertinus kalno masę, reikšmingo poveikio jam padaryti neįstengtų."

Sveikas protas prikišamai rodo pirštu – Kalnas griūna ten, kur dirbo keltuvas. Kaip ir nėra ko įrodinėti. Žinoma, dar galima sakyti, jog eroziją paskatino šiaurinė šlaito pusė, drėgmė, kylanti nuo Neries – bet tai jau iš absurdo operos. Ir vėlgi pakartosiu - kalnas yra jautrus, kaip gyvas organizmas ar šaltienos gabalas (puiki metafora šiuo atveju ir apie mus) - tad bet koks statymas ten ne tik turėtų būti, bet ir privalo būti labai jautrus...

"Mitas nr. 3: Kalną išjudino Valdovų rūmų statybos darbai

Faktas: Viešai skelbta, kad kalno griūtis gali būti susijusi su gruntinių vandenų išjudinimu statant Valdovų rūmus. J. Satkūnas komentuodamas šią versiją teigė, kad šiuo metu atlikti tyrimai neleidžia geologams įžvelgti priežastinio ryšio." 
Tiesą sakant, šią impresiją galbūt labiausiai ir paskatino būtent šioji - trečioji mito versija. Nacionaliniame muziejuje, pakartosiu, dribau nuo 2001-ųjų metų liepos. Pergyvenau ir Valdovų rūmų ir Mindaugo tilto statybas. Pats gerai pamenu, kuomet kalant polius rūmams ir tiltams, dzingsėjo ir šokinėjo eksponatai Naujajame arsenale, jo palėpėje buvusiuose Istorijos skyriaus saugyklose. Viskas jautėsi tiesiog fiziškai. Tad sakyti, jog vibracija čia „ne pri čiom“ – yra netiesa. Netgi pasakyčiau stipriau – 2004 metų rugsėjo mėnesį vykęs žemės drebėjimas buvo jaučiamas silpniau nei toji statybinė vibracija. Teigiu tai atsakingai, kadangi mano šeima tuo metu (veiksmas vyko 16 val. 33 min.) mano šeima buvo namuose kitame Gedimino prospekto gale (ir Stalino laikais statytas namas purtėsi it gyvas), o aš buvau tuose fonduose (komunikavome telefonu), beveik nieko nejausdamas.

Kalno gerbūvio darbai 2016 vasarą. Žolę nupjauti - tai ne lapus sugrėbti... Nesu nei dendrologas, nei geologas, tačiau man regisi, kad angliškos vejos variantas - iki šaknų nuskusta žolė taip pat nėra šlaitus stiprinantis atvejis...

"Mitas nr. 4: Dalis pilies jau buvo griuvusi XVIII a. ir netrukus ją ištiks toks pats likimas

Faktas: Šimtaprocentinio tikslumo dėl griūties perspektyvų negali pateikti nei mokslininkai, nei inžinieriai. Kunigaikščių rūmų konstrukcijose yra aktyvių plyšių požymių." 
Neturiu ką pasakyti vien dėl to, kad tiek Aukštutinę, tiek Žemutinę pilis nugriovė mūsų protėviai. Patys ir savo rankomis. Jeigu Lietuvos Didžiąją K. okupavę maskvėnai būtų neradę Vilniaus pilies griuvėsių, galbūt būtų elgęsi kitaip. Bet jau iki rusų atėjimo XVIII amžiaus pabaigoje ten buvo GRIUVĖSIAI. Ir viršuje, ir apačioje – tad užtenka čia kaltinti kažką kitką ir ieškoti atpirkimo ožių...

Griūvančio kalno (pietinio šlaito) tvarkymo darbai 2015 metų gruodį. 

Pietrytinis šlaitas. Kokie dar atstatymai, kai kalnas slenka

"Mitas nr. 5: Griūvantis Gedimino kalnas neatlaikys visuomenininkų iniciatyvos atstatyti pilį

Faktas: Algirdas Kaušpėdas ėmėsi iniciatyvos atstatyti Aukštutinę pilį ir tai planuoja atlikti iki 2023 m., kuomet Vilnius švęs 700 metų jubiliejų. Vos pristačius projektą jam netruko pradėti prieštarauti tiek istorikai, tiek Lietuvos Nacionalinio muziejaus atstovai. Pernai vasarį kalną ištikus pirmai nuošliaužai visuomenėje imta vis garsiau svarstyti, kad pilies atstatymo projektas yra pernelyg ambicingas, o yrantis kalnas tokios konstrukcijos išvis neatlaikytų."

Nežinau. Myliu Kaušpėdą kaip „Antį“. Mūsų bebalsėje (turiu omenyje klausą ir "dainininkų" dainavimo įgūdžius, nepralenkiančius normalios gatvės muzikos lygio) tautoje tai buvo viena iš nedaugelio roko grupių. Su pliusais ir minusais. Tačiau šiuo metu, kai griūna kalnas – kalbėti apie pilies atstatymus, yra tiesiog tolygu garsiai nusipersti kur nors kultūringame baseine –ne vietoje ir ne laiku. Čia tas pats, kaip nematyti, jog griūna ne tik Kalnas, bet ir nuolatinė transporto vibracija griauna Šv. Onos bažnyčią (ot, bus juokinga, kuomet ji nugrius), kad jau ne erozijos ar vibracijos, o mūsų apsileidimas leidžia griūti pačioms nuostabiausioms Vilniaus bažnyčioms – Misionieriams ir Vizitietėms....

Neturiu ko pridurti, tik įsivaizduoju, jog Lietuvą puola kokie priešai – na, eilinė ekstremali ir radikali situacija. O mes posėdžiaujame, rodome pirštais vieni į kitus, dedame į kelnes, bet niekas nieko nesprendžia. Nes esame pirdžiai. Ir tai buvo nuo seno. Tai tiek apie tą Kalną ir ne vien jį.

Taigi - įsivaizduokime, kad kalnas nuslenka ir pasirodo Gedimino bei Lizdeikos paaukotos gėlės. Tai juk gražu (ir jokio rago)!

Pabaigai reikia pasidžiaugti, kad vyksta kažkokie gelbėjimo darbai (net penki vyrai dirba su "šiūpeliais" ir "lopetom"), bet normalioje valstybėje tokios situacijos tiesiog nebūtų pasiekta. HAPPY END.