Albrechtas (arba Albertas) Goštautas yra gerai žinomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis veikėjas. Žinau, kad toks pasakymas skamba šiek tiek banaliai (ir tuo net iššaukiančiai), kadangi taip lyg ir nederėtų šnekėti apie vieną žymiausių XVI amžiaus pirmosios pusės Lietuvos istorijos veikėjų. Čia tik galima priminti, jog jį garsina Pirmojo Lietuvos Statuto (1529 m.) parengimo iniciatyva, kariniai žygiai (kad ir pergalė prie Polocko 1518 metų liepos 29 dieną), ir taip toliau, ir panašiai. Dėstyti čia galima daug ir be galo įvairiai, žinant šio asmens kontraversiškumą ir pripažįstant jo nuopelnus valstybei ir, kas (bent jau mano nuomone) kartais net yra svarbiau - kultūroje.
Vienas iš esminių Alberto G. indėlių į kultūrą, jos istoriją, būtų tas, jog galia bei ambicijomis orientuodamas į savo gyvenamojo meto monarchus, šis didikas - Geranainių grafas, įtvirtino naują, modernų kultūros ir meno stilių - Renesansą pačiais ryškiausiais ir gryniausiais jo bruožais bei principais. Visa bėda, kad daug kas, praktiškai beveik viskas, yra išnykę, sunaikinta ir kalbos apie tai regisi it kokios gražios fantazijos, lakios vaizduotės padariniai.
Esminis "įkaltis", leidžiantis deklaruoti goštautiško Renesanso buvimą, yra italų menininko (Bernardo Zanobius de Gianotis) sukurtas jo antkapinis paminklas, arba tiksliau - tai kas iš jo liko - reljefinė plokštė su visafigūriu atvaizdu. Jis jau yra aptartas kitame, net ir šių eilučių autoriaus tekste (http://hurdahurda.livejournal.com/6657.html), tad nėra prasmės dar kartą grįžti prie senų popierių, tačiau norisi pastebėti vieną dalyką.
Dar 1989 metais buvusiosios Goštautų koplyčios rūsiuose, tiesiai po ta vieta, kur pagal Lauryno Gucevičiaus projektą buvo perkomponuota šio didiko plokštė, buvo surasti Alberto palaikai (http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/alberto-gostauto-kuno-antropologinis-tyrimas/245). Ne taip ir gerai išlikę, tačiau leidžiantys ne tik atskleisti anatominę struktūrą (buvo aukštas kaip tam laikui vyras - apie 180 cm ūgio, stambus, prieš savo mirtį praradęs dalį dantų - o mirė penkiadešimt devynerių, arba tokia smulkmena - dešiniojo peties sąnario osteoartrozė, liudijanti, kad per gana ilgą gyvenimą buvo smarkiai darbuotasi šia ranka - turbūt kilnojant ne šaukštą, o sunkų kalaviją), bet ir, kas svarbiausia (bent čia ir dabar) - padedantys šiek tiek rekonstruoti renesansinės skulptūros kūrimo procesus.
Esmė tame, kad jau 1989 metais mokslininkams identifikuojant palaikus stebėtasi puikiu skulptūrinio atvaizdo ir kaukolės struktūros atitikimu. Šis dalykas leidžia teigti, jog Gianotis, kurdamas paminklą, naudojo grafo pomirtinę (o gal ir gyvam esant) veido kaukę. Tai antikinės Romos laikus menanti, renesansinėje (o gal net anksčiau) Europoje vėl atgaivinta meninė praktika.
Dar 1989 metais buvusiosios Goštautų koplyčios rūsiuose, tiesiai po ta vieta, kur pagal Lauryno Gucevičiaus projektą buvo perkomponuota šio didiko plokštė, buvo surasti Alberto palaikai (http://m.ldkistorija.lt/index.php/istoriniai-faktai/alberto-gostauto-kuno-antropologinis-tyrimas/245). Ne taip ir gerai išlikę, tačiau leidžiantys ne tik atskleisti anatominę struktūrą (buvo aukštas kaip tam laikui vyras - apie 180 cm ūgio, stambus, prieš savo mirtį praradęs dalį dantų - o mirė penkiadešimt devynerių, arba tokia smulkmena - dešiniojo peties sąnario osteoartrozė, liudijanti, kad per gana ilgą gyvenimą buvo smarkiai darbuotasi šia ranka - turbūt kilnojant ne šaukštą, o sunkų kalaviją), bet ir, kas svarbiausia (bent čia ir dabar) - padedantys šiek tiek rekonstruoti renesansinės skulptūros kūrimo procesus.
Esmė tame, kad jau 1989 metais mokslininkams identifikuojant palaikus stebėtasi puikiu skulptūrinio atvaizdo ir kaukolės struktūros atitikimu. Šis dalykas leidžia teigti, jog Gianotis, kurdamas paminklą, naudojo grafo pomirtinę (o gal ir gyvam esant) veido kaukę. Tai antikinės Romos laikus menanti, renesansinėje (o gal net anksčiau) Europoje vėl atgaivinta meninė praktika.
 |
| Štai Albrechto Goštauto kaukolė - didelės akiduobės (net apskritimui artima jų forma tartum simbolizuoja renesansinį LDK kanclerio mąstymą - pitagoriškosios ir neoplatoniškosios filosofijos dėka apskritimas laikytas tobuliausia forma), didelė smegenų dėžutė, signalizuojantį apie neeilinį protą. |
 |
| Antropologų ir dailės istorikų tyrimas - kaukolės ir skulptūrinės galvos "perklojimas". Tobulai sutampa visi taškai (trumpa V. Urbanavičiaus, R. Jankausko, L. Vedrickienės, A. Širmulio ataskaita apie tyrimą publikuota 1992 metų "Moksle ir Lietuvoje" t. 3 (2-3), p. 121–125 - šios nuotraukos irgi iš ten). |
 |
| Štai jis - tikras renesansinis natūralizmas - Albrechtas tikrai nebuvo gražuolis dabartine ar klasikine prasmėmis (nei Johnny Deppas, nei Antinojas). Į pagurklį įtrauktas kaklas tartum leistų tvirtinti, jog kaukė nuimta amžinajam miegui užmerkus akis... |
Šis Goštauto atvaizdas savo natūralizmu ir jokio idealizavimo nebuvimu primena Domenico Ghirlandaio portretinį šedevrą-
 |
| Domenico Ghirlandaio, Senas žmogus ir anūkas, 1490 m., Luvras |
Kalbant apie vaškinių atvaizdų praktiką ir jų vaizdinį paliudijimą, galima prisiminti kelis precendentus -
 |
| Romėnas su savo protėvių atvaizdais, I a. prieš Kr., Kapitolijaus muziejus |
Dar svarbiau yra bendralaikiai liudininkai - Renesanso laikais pomirtinės (ne tik) kaukės, kurios buvo nuimtos, kad ir nuo kai kurių iškiliųjų asmenybių veidų -
 |
| Pomirtinė Dantės kaukė, saugoma Palazzo Vecchio, Florencijoje |
 |
| Florencijos katedros kupolo (pirmojo renesansinės architektūros statinio) autoriaus - Filippo Bruneleschio pomirtinė kaukė, saugoma toje pačioje, jo ištobulintoje Katedroje |
 |
| Didžiojo vėlyvojo Renesanso poeto - Torquato Tasso pomirtinė kaukė, saugoma San Onofrio vienuolyne Romoje |
 |
| Galop - menininko Francesco Lauranos rankomis atspausta pomirtinė moters kaukė (1472 m., Luvras), paprastai priskiriama Urbino kunigaikštienei Battistai Sforzai - ne tokiai ir tolimai atmintinosios karalienės Bonos giminaitei. Tai veiktų tartum netiesioginis paliudijimas, kad su karaliais besilygiavęs Goštautas turėjo ir konkrečių pavyzdžių, kuo ir kaip reikia sekti. |
Galop, simboliškai renesansinis yra net ir Goštauto vardas - Albrechtas, tartum primenantys kitą anų laikų bendravardį - Albrechtą Dürerį. Bet tai jau kito pokalbio tema.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą