Šv. Kazimiero zoologijos sodas I. Eksterjeras

Nekalbėsime čia nei apie šventąjį karalaitį Kazimierą nei apie didžiųjų kunigaikščių žvėrynus. Nors tam tikrų sąsajų tikrai buvo, yra ir bus. Vien dėl to, kad eilinį kartą nukreipsime dėmesį į Vilniaus katedrą ir prie jos prisišliejusią Šv. Kazimiero koplyčią. Priminsime, kad oficialiai šis vienas pirmųjų barokinių statinių šauniojoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje pradėjo funkcionuoti 1636 metais, rugpjūčio 16 dieną čia perkėlus šventojo relikvijas. Koplyčios statytojais buvo italų meistrai - Matteo Castello ir Constantino Tencalla. (Esama teisybės šiuose žodžiuose - "meistrai", nes tuo metu menininkas mūsų platumose laikytas labiau amatininku - įdomu, kaip į tai reaguodavo ambicingieji italai? Bet turbūt pinigai nekvepia). 

Tik užmetus nesuinteresuotą žvilgsnį į koplyčią, matyti, kad ji yra padabinta visokiausiomis skulptūromis, architektūrinėmis detalėmis, tapybomis, marmurais ir jeigu ne auksais, tai bent sidabrais. Kiekvienas iš tų elementų toje XVII-ojo amžiaus barokinėje epochoje vis ką nors reikšdavo ir simbolizuodavo, tad gyvūnai, jų atvaizdai taip pat atliko savo vaidmenį ir funkciją šiame prasmių ir alegorijų teatre. 

Štai, kad ir pats statinys - savo kupliomis formomis, monumentaliu siluetu jis primena dramblį! Bent lašelis ar trupinėlis logikos tokioje asociacijoje tikrai gali būti, kadangi krikščioniškoje tradicijoje dramblys simbolizuoja skaistybę (beje, jo motyvų esama ir kitame žymiajame LDK baroko statinyje - Antakalnio Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčioje). O Šv. Kazimieras tarp amžininkų ir vėlesnių gerbėjų vertintas būtent dėl skaistybės ir visokiausių kūniškųjų susivaldymų. 

Šv. Kazimiero koplyčia dramblį primena dramblotomis savo formomis - įsivaizduokime, kad kupolas - tai jo galva arba net plačios ausys, būgnas - tai storas kaklas, visas tas stačiakampis korpusas - liemuo. Tuomet sienas remiantys 4 piliastrai (bent - ką matome pietiniame fasade) - jo 4 kojos, o žibintas (bokštelis virš kupolo) - į dangų pakeltas straublys! Beje, tos švediškojo smiltainio plokštės taip pat savo koloritu artimos afrikinių ar azijinių dramblių natūraliam koloritui. 

 

 

 

Laurynas Gucevičius XVIII amžiaus pabaigoje daug ką "pagadino", bet net ir dabar matyti, kad Šv. Kazimiero koplyčia it tikras dramblys remia, laiko visą Katedrą. Iki klasicistinių rekonstrukcijų tas įspūdis turėjo būti dar stipresnis, kadangi gotikinę katedros esmę vizualiai ir fiziškai rėmė, prie jos glaudėsi ir kitos koplyčios. L Gucevičius pakoregavo šią "koncepciją" - pažvelkime, kad kolonados, pietuose ir šiaurėje suniveliavusios koplyčias, taip pat primena (baltojo!) dramblio kojas. 

Šv. Kazimiero koplyčios piliastrų bazės iš tiesų turi panašumo su dramblinėmis kanopomis. Esama čia padus dengiančio stangraus jungiamojo audinio, kurio dėka dramblys (oi, atsiprašau - koplyčia) geba tyliai vaikščioti.

Vėlgi - ir pati koplyčia (tie keturi labai gerai matomi piliastrai), ir net visa Katedros struktūrą (ją keturiuose kampuose remia masyvesnių formatų koplyčios) primena senovinį (ne tokį jau ir senovinį - bent jau Europoje atkeliavusį iš barokinės XVII amžiaus pradžios) vaizdinį apie plokščią Žemę, kurią laiko 4 drambliai. Pasak kai kurių liudininkų, tokią kosmologinę struktūrą sukūrė anaiptol ne kokie antikiniai graikai (kaip dažnai deklaruojama), o indais besirėmęs portugalas Emanuelis da Veiga [https://en.wikipedia.org/wiki/World_Elephant].

Toliau galima detalizuoti ir skaityti tiesioginius simbolius. Visi jie Šv, Kazimiero koplyčios atveju yra sukoncentruoti fundacinėje plokštėje, kuri fasade atlieka dvejopą - ir botanikos sodo (atkreipkite dėmesį į visas tas girliandas), ir bestiariumo rolę.

Iš netiesioginių zoomorfinių motyvų šioje kompozicijoje galima paminėti voliutas - spiralinius elementus, primenančius tiek jūrines kriaukles, tiek avino ragus.

Svarbiausi ir ryškiausi zoomorfiniai elementai šioje plokštėje, žinoma, yra susiję su herbu. Turime Abiejų Tautų Respublikos herbą - Erelį (šiaip heraldikoje jis būna baltos spalvos, tad turbūt reikėtų kalbėti apie savo rūšies kilnųjų erelį albinosą) ir Žirgą (ant kurio sėdi raitelis). Tad Aquila chrysaetos ir Equus ferus caballus

.

Vėlgi - netiesioginiai gyvūninės kilmės elementai yra tie herbinio kartušo (rėmo) iškarpymai, primenantys išmaniai išpjaustinėtą kokio nors gyvūno - kad ir jaučio, odą. Dar į ką galima atkreipti dėmesį - tai ragus primenančios ataugos herbo viršuje. Tad Katedros fasade raguotą turime ne tik Mozę, bet ir buvusios valstybės simbolį! Patį Respublikos herbą dar juosia Aukso vilnos ordino grandinė ir apačioje kabantis jo akcentas - Avinėlis. Zigmantas ir Vladislovas Vazos buvo šio ordino kavalieriais (vienas - nuo 1600, antras - nuo 1615 metų). Prisiminkime, kad aukso vilną paslaptingoje Kolchidėje senosios Graikijos laikais yra suradęs Jasonas su Argonautais.

Koks nors zoologas pradėtų purkštauti, tačiau barokinių kunstkamerų laikais jo racionalumas nebūtų suprastas - į Šv. Kazimiero zoologijos sodą įtrauktina ir ši hibridinė būtybė, sudaryta iš: 1) sparnų (erelio, karvelio, kikilio? - nors iš tiesų visa struktūra tai transformuotas kaducėjaus ženklas, kuris veikė ne tik kaip dievų pasiuntinio Merkurijaus atributas, bet ir geros mirties sąlyga - palietus Hermiui kaducėjų mirštantįjį, šis su mūsų pasauliu išsiskiria nesunkiai ir švelniai [p. 37 - https://archive.org/details/livesnecromance04godwgoog]), 2) dviejų galvų (viena satyro, kita - utriruokime ir blefuokime - Autoriaus, paties Constante Tencallos) ir 3) kartušinės pūslės, primenančios tiek pilvą, tiek Ciklopo akį, virš kurios riečiasi dar vieni avino ragai (tarp jų ir slepiasi įsivaizduojamo Autoriaus galvutė). Tokioje struktūroje vėlgi galima įžvelgti šiokio tokio simbolizmo - mitologinis "kentauras" yra apatiniame šios visos epitafinės kompozicijos segmente - jį galime suvokti kaip laukiniškumą (pagonybę ar ar tiesiog natūrą), virš kurios grupuojamas tekstas, herbai ir ordinai, žvakės, vazos ir kiti kilmingi, reikšmingi dalykai. Visa tai galima perskaityti kaip dvasinio ir kilmingojo prado pergalę prieš nuodėmę ar tiesiog kūniškumą.