Apie Lietuvos valdovų persirengimus

Kažkokia bloga lemtis buvo ištikusi kęstutiškąją Gediminaičių giminės atšaką. Niekas (gal tik dievai?) nežino – kas lėmė tokią nelaimę. Galbūt kažkas blogo atsitiko dar pačiam šios giminės pradininkui – Gediminui kuriantis Vilniuje (pavyzdžiui – kaip nors ne taip paaukotos aukos statant pilį) arba aukščiausias dievybes supykdė šio valdovo norai krikštytis? O gal kaltas buvo pats Kęstutis – juk tai jis su Algirdu neįvykdė savo velionio tėvo valios, nuversdami nuo sosto jaunėlį Jaunutį... Įtikinamiausia priežastimi regėtųsi vedybos su Birute – vaidilute, prieš dievų valią pagrobta iš Palangos...

Viena aišku, kad su Kęstučio vyriškosios linijos atžalomis baigėsi ir šioji senųjų kunigų (vartojame šią gotų kilmės sąvoką dvejopa ir teisinga reikšme – juk jie buvo ir karžygiai, ir dvasiškiai) vyriškoji linija.

Kita vertus – ir būtent čia prasideda kažkoks detektyvas, net trys šios giminės atstovai (pradedant pačiu Kęstučiu) yra žymūs tuo, kad susiję su persirengimais. Persirengimas – tai yra tipiškas viduramžiškas veiksmas (prisiminkime Johanno Huizingos homo ludens koncepciją), tad galbūt tai yra tiesiog laiko dvasios išraiška. Bet visgi –

Kęstutis 1361 metais pateko į kryžiuočių nelaisvę ir buvo įkalintas Marienburgo (dabar Malborkas) pilyje. Tų pačių metų lapkričio 11 dieną jis iš ten ištrūko persirengęs kryžiuočiu (užsimetęs šio apsiaustą)...

Kęstutis, persirengęs kryžiuočiu

1382 metais į savo pusbrolio Jogailos nelaisvę patekęs Vytautas iš Krėvos pilies, kaip rašo metraščiai, ištrūko persirengęs moteriškais drabužiais. „Vienas sargybinis kartą įspėjo Oną, jog Vytautui gresianti mirtis, pridurdamas, kad Jogailos siųsti budeliai jau atvyko į Krėvą. Žmona apie viską pranešė vyrui ir patarė apsirengus merginos drabužiais apgauti sargybinius ir pasprukti iš priešop rankų ir nuo tikros mirties <...>. Kaip sumanyta, taip ir padaryta: pavakaryje, apsivilkęs mergaitės drabužiais, Vytautas lyg niekur nieko praėjo pro sargybinius, tamsoje nusileidęs nuo sienų, užsėdo ant žirgo ir paspruko į Mazoviją“ [Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, vertė Leonas Valkūnas, Vilnius, 1989, p. 274]. Neaišku, kiek tame esama tiesos, o kiek amžininkų sarkazmo, tačiau viena aišku, jog ten pat kalėjusiam Kęstučiui tokia proga pasinaudoti nepavyko. Galbūt tai nepasisekė, nes su kryžiuočiais bendravęs Jogaila žinojo savo dėdės klastas, o gal tiesiog bebarzdžiam Vytautui labiau sekėsi apsimesti moteriškos lyties atstovu? Viena labai akivaizdu, kad regis nuo tų laikų būsimasis valdovas visuomet apdairiai skuto barzdą...

Įsivaizduojamas Vytauto, persirengusio XIV amžiaus moters drabužiais, portretas

Rekonstrukcijai panaudotas taip pat imaginacinis Vytauto atvaizdas, esantis Vilniaus katedroje

 Paskutinysis iš šios atšakos – Žygimantas (Kęstutaitis) 1440 metais buvo nužudytas Trakų salos pilyje keturių sąmokslininkų, kurie apsimetė jo mylimu lokiu. „... Atsitiktinis įvykis pagreitino tirono galą. Šis mat nelaikė šuns, o jį saugojo prijaukintas lokys. Tas, išleistas iš valdovo miegamojo, paprastai grįždamas nagais draskydavo duris, kad kambariniai jį įsileistų į vidų. Jonas /Čartorysko kunigaikštis/ netikėtai išvydęs lokį aikštėje, nelyginant žvėris nagais pabrūžavo į vartus. Pamanęs, jog lokys grįžta pas valdovą, vartininkas atidarė vartus, bemat sąmokslininkai, jį sučiupę, įsibrovė į rūmus..." [ A. Vijūkas-Kojelavičius, p. 464]. Toliau viskas vyko pagal banaliausią scenarijų – valdovą apsvaigino trišakiu žartekliu ir išdūrstė, iškapojo viskuo, ką turėjo. Tad persirengimas šiam paskutiniajam apsisuko prieš jį patį... 

Fantazija sąmokslo prieš Žygimantą Kęstutaitį tema

Reikia pastebėti, kad persirengimai naudoti ir bent jau ikikrikščioniškoje, XIV amžiaus lietuviškoje karinėje praktikoje. Minima, kad 1290 metais, kryžiuočiams plaukiant Nemuno pro Kolainių pilį, vieno „jauno, narsaus ir labai stipraus kario“, vardu Nodamas, sumanymu, ginkluoti kariai pasislėpė pakrantės brūzgynuose, „o pats, persirengęs lenke, ėmė, vos išvydęs atplaukiant laivą, verksmingu balsu lenkiškai dejuoti“ [Ten pat, p. 164-165]. 

Lietuvių kario (Nodamo), apsirengusio lenkų dama, rekonstrukcija

Pastebėdami, kad persirengimai vėlyvųjų Viduramžių Lietuvoje iš tiesų (ir ypač valdoviškoje aplinkoje) buvo dažnas dalykas (deja, turbūt nėra dokumentuota apie žemesniųjų socialinių sluoksnių, kuriuose šis fenomenas Vakaruose būtent klestėjo, analogiškus veiksmus), galima pastebėti, kad tie pasivertimai „kažkuo“, atliko esminę pakeitimo – die verkehrte Welt, le monde renversé, il mondo alla rovescia, funkciją. Matome, kad Kęstučio ir Vytauto atveju persirengimai sugrąžindavo ankstesnę tvarką – savąją valdžią ir net asmeninę laisvę praradę valdovai valią veikti susigrąžindavo „persikūnydami“, apsirengdami tuo, kuo nebuvo iš principo. Na, o Žygimanto atveju kitų persirengimas (apsimetimas) turėjo fatališkųjų padarinių ne tik jiems (šie simboliškai degraduoti ar degradavosi patys į gyvulių pasaulį – vis tik tegul ir tironiškojo, bet Dievo pateptojo kunigaikščio nužudymas grėsė kosminės tvarkos sutrikdymu), bet ir pačiam to vyksmo objektui.