Kaip pavaizduoti Šventąją Dvasią? Dominikonų bažnyčios lipdiniai

Šventoji Dvasia krikščionybėje - tai trečiasis Švč. Trejybės asmuo (šalia Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus). Kai kurių teologų nuomone - tai hipostatinė tėvo-Sūnaus meilė, kreipianti tikinčiuosius į tikrąją tiesą (judaistinėje tradicijoje Šventoji Dvasia yra dieviškojo įkvėpimo jėga, įgalinanti valdovus viešpatauti, šventus reikalus ginančius karius kariauti, įkvepianti pranašus). 

Šventosios Dvasios apsireiškimas labai aiškiai yra aprašytas Apaštalų darbuose:

"Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti" [Česlovo Kavaliausko vertimas, Apd 2,1].

Vilniuje yra Šventosios Dvasios bažnyčia (su prie jos prisišliejusiu dominikonų vienuolynu), tad natūralu, kad ieškant, - kaip toji Šventoji Dvasia yra vaizduojama, reikėtų sukinėtis aplink šį statinį.

Trumpai apie bažnyčios istoriją. O ši yra sena, ilga ir kartu negailestinga. Pats Vytautas fundavo šios bažnyčios atsiradimą 1408 metais. Vėliau ji ne kartą degė ir deginta, statyta ir perstatyta, kol galop po didžiųjų 1748 ir 1749 metų degimų iš esmės perstatyta (darbai truko dvidešimtį metų) ir įgijo tokius bruožus, kokius matome lig šiol. Bažnyčios perstatyme dalyvavo visas tuometinis rokokinio Vilniaus menininkų žiedas - Jonas Tobijas Dyderšteinas ( Johannes Tobias Dyderstein) (atkreipkime dėmesį į tai, kad būtent jis su Janu Nesemkowskiu iškėlė didingąjį bažnyčios kupolą) ir Pranciškus Ignotas Hoferis (Franz Ignac Hofer) (vėlgi atkreipkime dėmesį, kad jis kūrė kai kurių altorių, įspūdingo portalo architektūrines kompozicijas bei skulptūrinį dekorą). Lai nenustebina vokiškos šių statytojų ir lipdytojų, architektų ir skulptorių pavardės, kadangi XVIII amžiaus (o ir ankstesnis) Vilnius buvo turtingas daugeliu ir ypač savo vokiškąja bendruomene, šio miesto baroko mokyklai davusių stebėtinai daug kūrybingų asmenybių. Būtent šių dviejų (ir turbūt ypač antrojo) dailininkų dėka Šv. Dvasios bažnyčia viduje ir išorėje buvo padabinta tipiškais vėlyvojo baroko (neretai apibrėžiamo rokoko terminu) ornamentais. Ypač galingi - monumentalūs ir mėsingi jie yra būtent ant minėtojo kupolo.

Šv. Dvasios bažnyčia ir apleistas dominikonų vienuolynas žvelgiant iš dar labiau apleisto Vilniaus taško. Kita vertus, tie griuvėsiai, laiko žymės barokiniam ansambliui suteikia daugiau geidaujamo vanitas vanitatis efekto. 

Nežinau - kurio Dyderšteino ar Hoferio tai didesnis nuopelnas (beje, regis, kad Dyderšteino kupolas yra paskutinis, ar vienas iš tokių, šio kūrėjo, mirusio 1769 metais  kūrinys) - tačiau lipdiniai ir tapyba  yra bažnyčios išorės viršuje. Tiek stiukas, tiek polichromija panaudota rokailėms suformuoti. 

Rokailė (prancūziškai - rocaille - kriauklė) - tai sudėtingos kompozicijos, rafinuotas ir asimetriškas ornamentas, sudarytas iš visokiausių kriauklių, kremzlių, bangų ir liepsnų motyvų. Vis tik ornamentas ypač tinka perteikti kokiai nors abstrakčiai sąvokai - tai žinojo manieristai ir barokistai, rokokistai ir abstrakcionistai, minimalistai ir net ekspresionistai. 

Ką tomis rokailėmis noriu pasakyti? Tiksliau ne šių eilučių autorius, o bažnyčios statytojai. Rokailės sukomponuotos taip, kad regisi iliustruojančios tą Evangelijoje aprašytą Sekminių stebuklą - ugnies liežuvių iš Dangaus nusileidimą. Šioje vietoje galima dar papostringauti, kad tą įspūdį sustiprina ir masyvaus kupolo bei piramidinių stogų (tegul jie būtų ir vėlesni) dviejuose bokšteliuose buvimas. Juk ir apie senovės Egipto piramides bei obeliskus teigiama (XVIII amžiuje tokia interpretacija buvo žinoma) kaip saulės spindulių, trykštančių iš vieno taško į žemę simbolį. 

Štai masyvus, mėsingas, Rubenso moterį primenantis rokailinis kartušas virš vieno iš kupolo būgno langų.
Beje, šis motyvas - tie vienu akipločiu matomi būtent 3 langai (po vieną apskritą iš šonų ir tas elipsine arka dengtas bei tapytais ornamentais dekoruotas) tartum įvaizdina visą Švenčiausios Trejybės ("Troicės", kaip pasakytų Sigitas Geda savo Babilono atstatyme) paslaptį. Turime du vienodus langus (krikščioniškoje ikonografijoje Tėvas ir Sūnus vaizduojami vienodai) bei trečią kitokį, liepsnojantį rokailėmis -  kaip Šventąją Dvasią. 

Pietinis bažnyčios frontonas transepto (skersinės navos) viršuje žvelgiant nuo Dominikonų gatvės. Su šia bažnyčia, kaip teisingai yra pastebėjęs Vladas Drėma, esama šiokių tokių keblumų  ("Gaila, kad puikus šios bažnyčios fasadas dabar vos galima pastebėti iš tolo, iš aplinkinių kalvų, taip iš visur yra suspaustas ir uždengtas gretimais namais").
Ugnies liežuviais spinduliuojančiame kartuše yra sukomponuota ne kas kita, o Apvaizdos, visareginčio Dievo akis. Apvaizda, kaip pasakytų koks religinių terminų žodynas, yra Dievo veikla, lemianti pasaulio ir žmonių likimą. 

Pagrindinis - vakarinis bažnyčios fasadas. Šventąją Dvasią čia ypatingai ryškiai įkūnija liepsnomis pavirtę, savo liežuviais sienas laižantys rokailės ornamentai. Plieskiančią ugnį mena ir laužyti, banguojantys karnizai bei įmantriai išlankstytos voliutos.
Nereikia net sakyti, kad ir Vilniaus kalvių nukalti kryžiai taip pat nuostabiai plevena it kokie fakelai. 

Verta atkreipti dėmesį į to pagrindinio fasado detales - 

Kartušo viršuje pūpso veidas pražiota burna, ilgais ūsais, primenantis saulę.

Vienas iš kryžių, kurio kryžmoje plevena balandėlis - taip pat Šventosios Dvasios simbolis. Ši nuotrauka paimta iš Wikipedijos, tad įdomu, kad jos autoriaus kamera užfiksavo danguje skrendančią kitą dvasią - tiksliau - paukštį. 

Ne ką mažiau reikšmingas - rytinis fasadas. Juk po juo yra ne kas kita, o didysis altorius su Švenčiausiuoju Sakramentu. Viršuje - aukščiau - herbinis kartušas, kurį ant sparnų menamame ore laiko nulipdyti sparnai, žemiau - kartušas su jame esančiomis reljefinėmis datomis. Atleiskite už trumparegystę (o ir lapkričio oras buvo toks, kad fotoaparatas nelabai ką pagelbėjo, tačiau kiek aukščiau, regis, yra išrašyta 1655 metų data - tuomet bažnyčia Vilnių okupavusių maskvėnų buvo iš esmės sugriauta.

Rokailinėmis liepsnelėmis plevena ir bažnyčios bokštai. 

Ypatingai tos rokailinės ugnies yra virš pagrindinio įėjimo (iš Dominikonų gatvės) į bažnyčią ir vienuolyną. Regisi, tai padaryta simboliškai - kad į šventovę įeinantys tikintieji pasijaustų realiai paliesti Šventosios Dvasios ugnies.
Aukščiau - Abiejų Tautų Respublikos herbas su Vazų dinastijos pėdu (taip turbūt atiduodant pagarbą paskutiniajam šios giminės valdovui Lenkijos-Lietuvos soste - Jonui Kazimierui, kurio laikais bažnyčia buvo sugriauta ir perstatyta).
Žemiau - Dominikonų (Domini canes - "Viešpaties šunų") ordino simbolis - šuo su liepsnojančiu fakelu.