Bernardinų gatvė ir jos bromos

Puikiai žinau, kad žodis broma lietuvių kalboje yra nevartotinas. Pats irgi vengiu vartoti šį barbarizmą. Sakau "vartai" arba "arka", bet visuomet pagalvoju, kad Vilniaus atveju tai praranda kažkokį niuansą ar pustonį. Panašiai kaip dabar į taisyklingą lietuvių kalbą išverstume 1753 metų Mykolo Olševskio (turbūt tokiu atveju reikėtų sakyti Alšausko ar net Alšio?) veikalą Broma atwerta ing wicznasti - tai pavirstų "Vartais, atvertais į amžinybę" ir prarastų dalelę savęs -kažko tikro, nes atstovaujančio savam laikui ir kultūrai. 

Vilniaus įvažiavimų į kiemus atveju tai būtų tas pats. Broma - netaisyklingas pasakymas puikiai nusako šių tipiškai vilnietiškųjų vietų esmę. Nes juk numyžinėti, apvemti, meilės prisipažinimus girdėję ir neištikimybės akistatas regėję įvažiavimai yra būtent tokie. Tikros bromos ing viečnastį, saugančios Miesto paslaptis ir įkūnijančios (kaip niekas kitas) jo dvasią. 

Bromų yra įvairiausiose Vilniaus vietose. Galima eiti bet kuria senojo miesto dalimi ir akimis gaudyti jas bei jų formas. Vis tik kažkurį vėlyvą rudens vakarą vaikščiodamas po miestą ir atsitiktinai patekęs į Bernardinų gatvelę, pagalvojau: "Štai - čia ta vieta". Ta vieta dėl kelių priežasčių. Viena - tai iš tiesų labai rami, automobilių ir turistų (šie, ieškodami, kad ir Šv. Onos bažnyčios, paprastai renkasi kitus kelius) netrikdoma arterija. Kitas dalykas - čia yra mažai langų. Taip, kad ir kaip keistai nuskambėtų toks pasakymas, tačiau Bernardinų gatvė išsiskiria savo masyviomis, iš tiesų netgi viduramžišką dvasią saugojančiomis sienomis. Vytautas Levandauskas kadaise nurodė:

"Nuo XVI a. antrosios pusės Pilies skersgatvio [taip sovietiniais laikais vadinta ši gatvė - vp] sklypai priklausė Vilniaus katedros kapitulos jurisdikai. Kapitula, nuspirkusi ar gavusi dovanų namus ir sklypus, perleisdavo juos valdyti savo nariams - kanauninkams. pastarieji turėjo patys remontuoti pastatus, juos perstatinėti, medį keisti į mūrą. Kapitula griežtai kontroliavo tokių darbų apimtį ir eigą, nes pasitaikydavo atvejų, jog valdytojai, rekonstravę namus, reikalaudavo juos pripažinti savo nuosavybe [niekas nepasikeitę po šia saule! - vp]. Dėl šios priežasties 1698 m. spalio 1 d. buvo uždrausta bet ką statyti be specialaus leidimo. Matyt, dėl šio draudimo Pilies skersgatvio pastatai iki mūsų dienų išliko mažiau sudarkyti XIX a. rekonstrukcijų, negu kitose Vilniaus gatvėse" [V. Levandauskas, Vilniaus Pilies skersgatvis, Vilnius, 1980, p.3-10]. 

Žymusis dailės istorikas ir architektūros tyrinėtojas dar apibendrino, kad "Vilniaus gatvių labirinte šis skersgatvis vienas trumpiausių: jo ilgis nesiekia nė pustrečio šimto metrų, į jį įsijungia vienintelė Šiltadaržio gatvelė" [ten pat, p. 3]. O aš, vaikštinėdamas minėtą rudens vakarą šia vieta, sumąsčiau, kad tamsoje skendinčios bromos regisi ne tik šiek tiek baugiomis (kokia ir yra šio miesto istorija!), bet ir iškalbingomis. Tamsa slepia viduje esančius mūsų dienų atributus ir visokias kasdienes detales - automobilius, euroremontinius grindinius, plastikinius langus kitką; tamsa lyg jūros vanduo akmenėlius, nugludina momentinius fragmentus, ji palieka esmę ir suteikia galimybę ne tik įsivaizduoti, bet ir realiai pajausti, pamatyti, kaip atrodė bent jau ši konkreti gatvė net ne XIX, o XVIII amžiuje - laikais, kai po miestą vaikščiojo koks nors Johanas Kristupas Glaubicas ar Laurynas Gucevičius...

Į Bernardinų gatvę iš Pilies patenkama pro arką - kuo tikriausią senojo Vilniaus triumfo paminklą. O vilnietiškas (kalbu apie Miestą) triumfas yra be galo paprastas, tylus ir net kuklus. Belieka tik pridurti, kad arka ne tik atskiria dvi gatves (suteikdama galimybę užsibarikaduoti), bet ir remia du namus. Tai Renesanso palikimas, taip gajai suaugęs Didžiosios Kunigaikšystės sostinėje. 

Abipus arkos stovintys namai jau XVII amžiaus pradžioje priklausė Vilniaus katedros kapitulai. Dešiniajame (Pilies g. 8) XIX amžiuje veikė Vilniaus vyskupijos kanceliarija ir archyvas, knygyną čia turėjo garsusis spaustuvininkas Juozapas Zavadskis.
Tamsoje šmėžuoja studentų kompanija. Ji tartum įleido ir palydėjo į tyloje ir ramybėje skendinčią Bernardinų gatvę. 

Bernardinų gatvė visuomet rami. Tylą sudrumsčia pavienis praeivis, įsimylėjėlių porelė, keli draugiškai plepantys bičiuliai. 

Ypatingai įspūdinga yra būtent šioji (prie Pilies gatvės)  Bernardinų gatvės atkarpa. Čia beveik nėra langų ar juo labiau, durų ir bromų, todėl tenka praeiti mūriniu koridoriumi. Kaip kuo tikriausiu tuneliu iš tylos į triukšmą, iš amžinybės į kasdienybę. 

Bernardinų gatvės ramumą sėkmingai išnaudoja grafiorai. Ne visuomet pozityviai žvelgiu į gatvės meno apraiškas senajame Vilniuje, tačiau turiu pastebėti, kad Bernardinų gatvė yra būtent ta vieta, kur jų pasitaiko įdomių ir vykusių. Netrikdantys praeiviai sukuria komfortiškas (arba "šiltadaržiškas" - nuo šalia esančios Šiltadaržio gatvės) sąlygas "kūrybai". 

Buvęs įėjimas sienoje, saugančioje Vilniaus kapitulos valdą. Pusapskritė arka, profiliuota briauna - ar tik ne vietinio Renesanso formos?
Grafičiai čia keičia vieni kitus kaip praeiviai vieni kitus....

Bernardinų gatvės 3 namas - regėjęs ne vieną žymų katalikų dvasiškį ir Universiteto profesorių. Čia gyveno ir Livonijos vyskupas, Targovicos konfederacijos šalininkas (už tai pakartas Varšuvoje 1794 metų gegužės 9 dieną), rašytojas satyrikas (bet tai nepasaugojo jo nuo tragiško galo) Juozapas Kazimieras Kosakovskis (1738-1794) ar Vilniaus universitete hidrostatiką ir hidrauliką, aerometriją ir pirotechniką, architektūrą ir fortifikaciją dėstęs jėzuitas Tadeušas Kundzičius  iš Krinčino (1747-1829) - galbūt jis ir XVIII-XIX amžių sandūroje gerokai ir rekonstravo šiuos namus?

Štai ir turime puikią, pereinamojo stiliaus iš baroko į klasicizmą vartų arką. Rustai, spynos, archivoltai, liunetės ir kitos architektūrinės grožybės. Verta atkreipti dėmesį, kaip puikiai sukurtas perspektyvinis efektas - šiek tiek nusklembiant bromos kraštus ir suteikiant papildomo gilumo efektą, kurį ritmiškai papildo liunetėmis (nedideliais papildomais skliauteliais) išskaidyti skliautai su atraminėmis arkomis. 

Priešingoje pusėje esanti valda taip pat ilgai priklausė dvasiškiams. XIX amžiaus pirmajame ketvirtyje čia gyveno ir turbūt mirė ne bet kas, o pats Mykolas Dluskis (1760-1821) - masonas ir Ignoto Masalskio sekretorius, vėliau - bonapartistas ir dviejų metų tremtinys (rusų išvežtas į Tobolską už pastangas su Napoleono invazija atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę), rašytojas ir žurnalistas, netgi dailininkas savamokslis. 

Vartai verti Mykolo Dluskio - toks santūrus, į klasicizmą žvelgiantis barokas. Virš įvažiavimo arkos esanti rombinė spyna primena kunigišką "koloratkę", o viršuje esantis frontonėlis - dvasininko skrybėlę.
Paak V. Levandausko, visai prieš savo mirtį, 1820 metais M. Dluskis gerokai remonatvo namus bei 'įrengė įvažiavimo vartus ir juos apkaustė" [ten pat, p. 27]. 

Bernardinų gatvės 5 namas 1790 metais buvo pavadintas "prezidento Romanovičiaus rūmais" [ten pat, p. 35-36]. . Nors juridiškai valda priklausė Vilniaus katedros kapitulai, tačiau joje gyveno Pranciškus Romanovičius - Vilniaus žemės teismo teisėjas ("i prezydent sądow zieml" - p. 184 - žr. http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2007~D_20080130_090606-98738/DS.005.0.01.ETD), žymiojo reforminio Ketverių metų seimo atstovas (kuriame gynė Didžiosios Kunigaikštystės teises). 

Tai jau tikras barokas savo banguojančiais karnizais, ištapytais piliastrais ir sienomis. 

Namas Pilies g. 6 - buvę Minsko vyskupo Jokūbo Ignoto Dederkos (1753-1829) rūmai. Kažin, kiek laiko jis čia gyveno, kadangi už paramą Napooleonui 1826 metais jis buvo ištremtas į Olyką Lenkijoje ir ten praleido savo paskutiniuosius 13 metų.  

Tai irgi tikras barokas su masyviais papuošimais, filinginiais vartais, rustais ir net herbu.

Mįslingiausias dalykas yra šis herbinis kartušas su dvigubu kryžiumi. Tai nėra vyskupo Dederkos ženklas, kadangi Dederkų giminę ženklino Demborogo herbas (o pats vyskupas puikavosi sudėtiniu ir nei Jogailaičių, nei Lotaringijos kryžiaus neturinčiu herbu). Būtų galima spekuliuoti, kad už Respublikos laisvę pasisakęs ir veikęs asmuo savo namus ženklino Aukso amžių menančiu ženklu, tačiau greičiausiai tai XVIII amžiaus kurio nors gyventojo atminimas. 

Pravėrus vartų dureles galima užmesti akį į U konfigūracija išsidėsčiusių pastatų rėminamą kiemą. Tamsa visiškai uždengusi automobilius ir tereikia įsivaizduoti ten stovinčius vežimus bei karietas. Asimetriškas arkų (turbūt XVIII amžius - ne vėliau) ritmas statiniui suteikia tai, ką būtų galima pavadinti gyvybe.

Olizarų arba Lopacinskių rūmai (perstatyti po 1762-ųjų, kuomet šią valdą įsigijo garbusis ponas Mikalojus Lopacinskis (1715-1778) - vienas iš retų vėlyvojo baroko rūmų grynuolių (autorystė priskiriama tam pačiam Glaubicui). Arka matė ne vieną dvasiškį - kad ir Vilniaus vyskupą Joną Nepomuką Kosakovskį (1755-1808) (kurio rūpesčiu prieš pat mirtį 1808 metais rūmai buvo rekonstruoti ir įgavo dabartinę išvaizdą) ar menininką - štai Antanas Vivulskis (1877-1919) būtent čia (regis, kad oficinoje) 1913-1919 metais turėjo savo dirbtuvę. 

Šiuos rūmus 1818-1828 metais valdė Olizarų šeima - broliai Narcizas (1794-1862) ir Gustavas (1794-1868)  - iš čia tas ir pavadinimas. Beje, abu broliai buvo uoliais masonais (o ir 1831 metų sukilimo dalyviais), tad Bernardinų gatvę dėl daugybės jos masoniškųjų gyventojų drąsiai galima vadinti ir Masonų gatve. Beje, Olizarai šiuos namus tokia intencija - kaip erdve ložei ir pirko (http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/1434?id=1434&pl=1).  1828 metais šiuos rūmus įsigijo Juozpas Zavadskis - turėjęs nekilnojamojo turto šios gatvės pradžios - matyt, leidybinis darbas buvo visai prasmingas...

Bromos nuo 7 iki 11 numerių. Užtvertos ir atvertos (visos klasicistinės), svarbiausia - kupinos tamsos (tad ir prisiminimų).

Šiame name 1939-1960 metais gyveno tapytojas Justinas Vienožinskis.

Adomas Mickevičius šiuos anuomet Vilniaus gimnazijos direktoriui ir Universiteto matematikos profesoriui Tomui Žickiui priklausiusių namų vartus varstė 1822 metais - čia poetas perrašinėjo savo Gražiną, rengė pirmąjį poezijos tomelį Baladės ir romansai.
Virš vartų esantis liūtas poetą regėdavo ryte ir vakare. 

13-asis namas pabaigia Bernardinų gatvę. Toliau jau pasitinka Šv. Mykolas, Šv. Ona ir Bernardinai...

Vilniaus langų klasika - kartūninės užuolaidėlės.