Kiementas ir Giedraičiai: šiek tiek apie romėniškąją Lietuvos Antiką

Apie Giedraičius ir Kiementą viskas (sic!) yra surašyta Motiejaus Strijkovskio (Maciej Stryjkowski) raštuose, tai yra - jo didžiajame darbe, kuo tikriausiame Opus Magnum, - Kronikoje, "iki tol pasaulio šviesos nemačiusioje", skirtoje visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiams, labiau įpratusiems šoblėmis, o ne rašymo plunksnomis mojuoti ir dėl protėvių abejingumo raštui, menkai išmaniusiems savąją praeitį...

Kiemento ežeras nuo Giedraičių miestelio

Kaip jau yra pastebėjęs Darius Kuolys ar Sigitas Narbutas, viena iš didžiųjų M. Strijkovskio literatūrinės sėkmės priežasčių slypėjo jo raštų "empirizme". Jis pats, aprašinėdamas kokias nors vietas ar įvykius, būtinai pabrėždavo savo akimis regėjęs, pačiupinėjęs ir palytėjęs tą aplinką, tą nebylų kažkokių konkrečių datų liudininką. Būtent tokiu būdu M. Strijkovskis ir kiti jo amžininkai aktualizavo amžininkams be galo svarbia atrodžiusią Antiką - tiksliau - vietinį paveldą pavertę universaliu ir klasikiniu. Principas labai paprastas - Renesanso dvasioje vietinio pavekldo objektams buvo suteiktas antikinio - romėniškos paveldo statusas - visa koncepcija koreliavo su istorikų aprašytuoju Palemono mitu, tuo metu pateiktu kaip istoriografinė akcioma...

Kiementas - vienas iš tokių lietuviškos Antikos pavyzdžių.

Tereikia priminti, kad:  

1) Kiementas - tai prie Giedraičių miestelio (gyvenvietė prisišliejusi šalia vakarinio kranto) telkšantis ežeras.

2) O kunigaikščiai Giedraičiai, kildinę save iš Palemono giminės, buvo ne tik senos, garbingos, šias Aukštaitijos vietas valdžiosios familijos nariais, bet ir minėtojo M. Strijkovskio mecenatais. Konkrečiai turime omenyje garbųjį Žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį.

Tad galbūt todėl M. Strijkovskis taip detaliai ir drąsiai rašo apie Kiementą ir Giedraičius: 

"O paskui Giedrus arba Giedros (žemaitiškai tai reiškia Saulę), nusprendęs įkurti savo kunigaikštystės sostinę, prie Kiemento ežero pastatė pilį, buvusią šešerių mylių atstumu nuo Vilijos ir Vilnios santakos, ir pavadino ją Giedraičiais. Giedraičiams pakluso aplinkiniai valsčiai, tapę jų duoklininkais. Toji senųjų laikų pilis išnyko, dabar ten liko tik piliakalnis. Taip jau yra, kad ir senovėje, ir mūsų laikais Lietuvoje pilys bei miestai yra statomi iš medžio - todėl čia yra likę mažai praeities paminklų, ne taip, kaip pietų kraštuose, kurs pats, besilankydamas Graikijoje, arba taip pat Italijoje, esu regėjęs pusantro tūkstantmečio senumo mūrų, samanomis apaugusių, marmurinių kolonų ir  sienų..." [M. Stryjkowski, Kronika... Warszawa, 1846, t. 1, s. 318]. 

Štai vieną pavasario dieną Giedraičiuose - tarp bažnyčios ir kapinių, užpelkėjusioje įlankoje, regėtas medinis įrenginys, liudinantis, kad ir "romėniškųjų" Giedraičių laikais, ir mūsų gyvenamuoju metu esminės mąstymo ir matymo normos lieka tos pačios....

Taip ir įsivaizduoju legendinį kunigaikštį Giedrių, Kentauro ir Rožės giminės patricijų, besiropščiantį į šį statinį. Juk anais laikais romėniškieji lietuvių protėviai, užkariavę šiuos Šiaurės kraštus, turėjo gyventi panašiuose statiniuose!

Gilumoje - už medžių - klasicistinė Giedraičių bažnyčia, už fotografo nugaros - kapinės ir Nepriklausomybės kovų paminklas

Tos romantinės įžvalgos ir moderniai senoviškos sąmokslo teorijos lyg ir yra svetimos maniškei tyrinėtojo makaulei, tačiau esama kelių įdomių sutapimų-nesutapimų. 

Taigi - Kiemento ežeras čia egzistuoja kaip epicentras, į vakarus nuo jo yra išsidėstęs Giedraičių miestas, į rytus nuo jo - buvusi pilis - dabartinis Piliakiemių piliakalnis. Iš padangių aukštybių tai atrodytų taip - 

A - Kiementas, B - Giedriačiai, C - Piliakiemių piliakalnis ("aukščiau" jo būta dar vietos, vadintos Alka)

Verta atkreipti dėmesį į Kiementą dalinantį pusiasalį - anksčiau tai būta salos. Šioje vietoje galima papostringauti apie Kiemento salą, kaip galbūt kokią nors buvusią ikikrikščioniškojo tikėjimo šventvietę ar nekrokulto objektą... Galbūt ir taip, o gal ir ne... Vaizduotei ir fantazijai ribų juk nėra. Nes būtent ją skatina daugelis nežinomų, pamirštų ir legendų sričiai priskirtinų dalykų. Štai, kad ir judant keliu nuo Giedraičių link piliakalnio, dešinėje kelio pusėje iškyla dar viena Piliakiemio kalva su kryžiais.  

Vieškelis nuo Giedraičių į Piliakiemius

Vietiniai žmonės teigia, kad čia yra sulaidoti Napoleono kareiviai, pačią kalvą jie pagerbia įvairiomis intencijomis statomais kryžiais [žr. http://www.ukmu.lt/tekstai.php?psl=1604]. Ko ne Giedrių menanti šventvietė, nenutrūkusios tradicijos pavyzdys?

Savotišką deja vu pateikė ir šalia šios šventos kalvos atitempta valtis. Pasąmonėje kaip mat iškilo Palemono ir jį sekusių romėnų kelionė iš Romos į Litubos (priminsime, kad taip esą. pagal tautinius trimitus - daudytes, kolonizuojamą kraštą pavadinę ateiviai) šalį...

Juolab, kad labai panašios formos vytinėmis (tik didesnėmis) Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje plaukiojo čionykščiai pirkliai. Olauso Magnuso Carta Marina (1570 m.) fragmentas:

O čia ir pats Piliakiemių piliakalnis. Ne pats įspūdingiausias ar išraiškingiausias. Tačiau, pasak M. Strijkovskio - romėniškai antikinis!

Žvelgiant į viską blaiviai ir istoriškai teisingai, jis, taip pat šalia buvusi gyvenvietė, yra datuojamas I tūkstantmečio pradžia.

Vaizdas į Kiemento ežerą ir buvusiąją salą.

Jeigu kaip faktą ir realybę vertinsime metraščių bei to paties M. Strijkovskio duomenis, esą iki Šventaragio reformos "romėniškieji" didžiūnai būdavo laidojami jų pelenus išpilant į ežerą, tad galime bent jau tikėti, jog šių vandenų dugnuose ramybę yra suradę kunigaikščių Giedraičių - kažkurių iš jų pelenai...

Toks nedidelis "postskriptumas" - kuomet pamaldų metu įėjau į Giedraičių bažnyčią, dvasininkas homilijos metu kaip tik kalbėjo apie Palaimintąjį Mykolą Giedraitį - tai dar vienas įrodymas, kad kunigaikščių Giedraičių dvasia yra gyva. Bent jau šiose vietose...

Vakarinės pamaldos Giedraičių bažnyčioje