Dluskis ir Džeronimas

Vaikystėje turbūt per daug skaičiau literatūros apie Laukinius Vakarus (jos buvo, tegul ir ribotas kiekis) ir per mažai, apie mūsiškius europietiškus rytus (ne mažiau laukinius). Ilgai svajojau būti, tapti ar tiesiog jaustis indėnu. Nes tokia jau ta vakarietiška sąmonė, kad sunaikintoje vietinių Naujojo pasaulio gyventojų kultūroje tie užkariautojai su rezignacija ir nostalgija įžiūrėjo tai, ką seniai buvo patys praradę - Laisvę...

Bet Laisvė yra universalus dalykas, todėl net savo nebrandžiu paauglišku proteliu ir neišlavinta vaizduote, tiesiog instinktyviai nujaučiau, kad yra mūsų kolektyvinėje pasąmonėje kažko, jungiančio ir vienijančio...

Tiesą sakant, tam tikru išrišimu tapo viena fotografija iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių, tradiciškai atributuojama 1863-ųjų metų sukilėlio portretu, ir tiesiog sakanti, jog "jog ir jūs, ir mes esame vieno kraujo...". Juk tie patys išsišovę skruostikauliai, giliai įsodintos pastabios akys, ilgi plaukai ir, svarbiausia - tos pačios Laisvės pojūtis!

1863-ių metų sukilėlis, LNM

Dar viena pastaba - jeigu daugelis sukilėlių ir jų vadų labai aiškiai siejasi su analogiškai tragiška indėnų istorija - tragiška tiek vienų, tiek kitų žūtimi. Tačiau abiejose istorijose (kurios, beje, chronologiškai beveik ir sutampa) esama dviejų išimčių. Viena tai - Goyaałé ("Tas, kuris žiovauja") arba Geronimo (1829-1909) - čirikavų apačių vadas ir Bolesławas Romanas Dłuskis arba Jabłonowski (1929-1905) - pulkininkas, Kauno vaivadijos karinių pajėgų vadas atmintinais 1863-1864-aisiais.

Gojalė/Gojatla-Džeronimas

Džeronimą ir Dluskį sieja dar viena svarbi ypatybė (tokia svarbi kiekvienam kariui) - tai yra mokėjimas kariauti. Štai, koks buvo Dluskis: "Visos Lietuvos sukilėlių kovinės taktikos pasidižiavimu tapo Dluskio (Jablonovskio) vadovaujamas būrys. Būrį sudarė rinktinis bajorų jaunimas, kuris išsiskyrė savo inteligencija, apranga, laikysena ir drausme. <...> Amžininkų liudijimu, nors Dluskis tik atremdavo priešą, tačiau visada puikiai. Rusijos kariai netvarkingai bėgdavo, likdavo daugybė lavonų, o sukilėliai vydavosi juos tiek, kiek būdavo noro ir miško" [Ieva Šenavičienė, "Lietuva ir 1863-1864 m. sukilimas", in: Lietuvos karas, Vilnius, 2014, p. 120.]. 

Boleslovas Romanas Dluskis-Jablonovskis, ŠAM

Reikia pastebėti, kad Džeronimą ir Dluskį sieja dar ir tai, jog abu yra palikę raštiškus savo karinės veiklos liudijimus. 

Deja, didžioji dalis originalaus Dluskio teksto negrįžtamai pražuvo 1844 metų Varšuvos sukilime (toks istorijos paradoksas), tačiau dalis jo ataskaitos yra publikuota, likę ir net išversta į lietuvių kalbą. Kaip teigė pats Dluskis, Kauno vaivadijoje: "Viskas vyko vargais negalais, jokio pasiruošimo ir labai mažai piliečių pasiaukojimo, ypač valstiečių. Galėjau tik pasikliauti univeristetiniu jaunimu, šioje vaivadijoje gana gausiu, ir iš valstiečių - samdiniais" [B. Dluskis-Jablonovskis, "Iš 1863 m. sukilimo Žemaitijoje", In: Amžininkai apie 1863 metų sukilimą, sudarė Remigijus Misiūnas, Vilnius, 2013, p. 14]. Štai ką apie discipliną Dluskio būryje rašė "aušrininkas" Juozas Miliauskas-Miglovara: "Jablonovskis, mus priimdamas piktai pasakė: 'Pas mane tarnyba sunki: reikės kartais nevalgiusiems po keletą mylių be poilsio eiti ir, jei bus įsakyta, - dvi valandas ant galvų stovėti; stovėk ir neklausk kodėl!'. Iš atvykusių 105 mūsų vyrų 30 nusigandę atsisakė ir nuginkluoti į namus paleisti" ["Juozo Miliausko Miglovaros atsiminimai", In: ten pat, p. 30.]. 

Džeronimas pats rašyti nemokėjo, tačiau paskutiniais savo gyvenimo metais, amerikiečių nelaisvėje, savo gyvenimo istoriją jis papasakojo Stephenui Melviliui Barretttui. Knyga Geronimo's Story of His Life pasirodė 1906 metais [http://www.let.rug.nl/usa/biographies/geronimo/]. 

Taigi, abu vadai buvo partizaninės taktikos išpažinėjai - jų karinę sėkmę lemdavo ne ginklų kokybė (nors, beje teik vieni, tiek kiti kovodavo su iš savo priešininkų paimtais garsiaisiais "štuceriais") ar žmonių kiekis, o improvizacija, netikėtumas ir mobilumas. 

Dluskio įsakymas Ketūnų dvaro (Šiaulių apskritis) administratoriui duoti maisto sukilėliams, 1863 06 15 (LVIA, f. 1251 ap. 1 b. 27 d. 1 l. 178) [Iš knygos: 1863-1864 metų sukilimas Lietuvoje, Vilnius, 2013, p. 270].
"Ketūnų dvaro administratoriui grasindamas mirties bausme įsakau mano būriui duoti reikiamą maisto kiekį. Jablonovskis".

Pavyzdinis Dluskio taktikos atvejis: "Maniau, kad po [pralaimėto] mūšio [1863 m. balandžio 27 d. prie Šakviečio] [priešininkas] ilgai nenorės susitikti su mumis, tačiau jie gavo naktį penkias kolonas pastiprinimo (apie tai nežinojau) ir pusę aštuonių ryte [balandžio 29 d. prie Stemplių dvaro], kai įsakiau išžygiuoti, man pranešė sargyba, jog artėja Maskvos avangardas. Įsakiau sargybai grįžti į stovyklą, užgesinti rusenančius laužus, arklius nuvesti į tankmę, o šauliams kuo tyliau maskuotis už kelmų bei žagarų ir šaudyti tik pagal komandą. Iš tikrųjų ši gudrybė puikiai pavyko, nes Maskva neradusi sargybos, nematydama dūmų ir negirdėdama stovyklos triukšmo, buvo įsitikinusi, jog palikome stovyklą ką tik, saugiausiai net neatlaužę gaidukų atėjo prie tankiai išsidėsčiusių šaulių. Būtent tada, kai visa maskolių masė buvo už 20 metrų, sutikau juos puikia salve iš dvivamzdžių ir revolverių, tik sausų šakų poškėjimas nurodydavo kelią, kuriuo kaip apsėstieji pabėgdavo maskoliai, nes rūkas buvo toks tirštas, jog visiškai neiko nebuvo matyti. Po pusvalandžio vėl susirikiavę atakavo mus iš kitų dviejų pusių. Rikiavo kolonas, prisėlindavo iš dešinės, prisėlindavo iš kairės, norėdami ištraukti mane į laukus arba palikti stovyklą. <...> Taip vyko mūšis iki popietės pirmos valandos. Maskoliai norom nenorom turėjo pasitraukti, nes kareiviai, matydami savo eilių žymius nuostolius, taip demoralizavosi, jog nekreipdami dėmesio į keliolikos trimitų, daugelio švilpukų, būgnų signalus, pagaliau įsakymų žodžiu su keiksmažodžiais, plūdimais, nenorėjo eiti į priekį <...>. Kai maskoliai pradėjo trauktis, nes jie labai greitai spruko, kad būtų galima iš arčiau juos pulti, o šaudyti į juos iš tolo - gaila šovinių, nes  galėjau netrukus tikėtis ir trečio mūšio. To neįvyko, matyt buvo prisisotinę kraujo ir garbės, nes kai vėliau aš pats keletą kartų norėjau juos pulti, sprukdavo, sprukdavo, kiek kojos įkabina, atsikalbinėdami, jog vadovauju tūkstančiams gerai parengtų ir apginkluotų belgiškais štuceriais karių" [B.Dluskis-Jablonovskis, ten pat, p. 19-20]. 

Įdomu, kad paskutinis Džeronimo mūšis su reguliariomis Meksikos pajėgomis yra labai panašus (žinoma, niaunsus keičia kitokios gamtinės sąlygos): "Tomis dienomis mes niekuomet nestovyklaudavome neišstatę žvalgybos, kadangi žinojome, jog galima būti puolami bet kurio laiku. Kitą rytą, vos tik prašvitus, mūsų žvalgai sugrįžo ir, pažadinę stovyklą, pranešė, kad artėja meksikiečių kareiviai. Net penkioms minutėms nepraėjus meksikiečiai pradėjo šaudyti į mus. Pasitraukėme į griovą prie upės, kurią moterys ir vaikai sparčiai pagilino. Daviau nurodymą taupyti šaudmenis ir slėptis už priedangos. Tą dieną nužudėme daugybę meksikiečių, kautynės truko visą dieną. Kareiviams paėmus vieną vietą, mes pasitraukdavome į kitą tašką ir iš ten priešinomės toliau. Per pietus išgirdau, kad kiek keikdami kartoja mano vardą. Popietę į mūšio lauką atvyko kažkoks generolas ir mūšis suintensyvėjo. Daviau įsakymą žudyti visus meksikiečių karininkus. <...> ". [http://www.let.rug.nl/usa/biographies/geronimo/geronimos-mightiest-battle.php]. 

Visgi dėl kažkokių aplinkybių Dluskis netapo ypatingai žinoma 1863-ųjų metų sukilimo legenda. Galbūt tai lėmė "nepilėniškai" susiklosčiusi šio kario biografija. Matydamas, kad sukilimas pralaimi, jis pasitraukė į Vakarus (tikėdamasis gauti ginkluotės ir suorganizuoti naują būrį). Keletą metų praleidęs Paryžiuje, Ženevoje, Romoje, Londone, 1873 m. sukilėlių vadas apsistojo Austrijos valdomoje Krokuvoje. Ten iki mirties Dluskis veikė ir dirbo kaip dailininkas - tapytojas ir iliustratorius. Reikia pastebėti, kad meninis Dluskio talentas (ar bent jau profesionalumas) nebuvo prastesnis už karinį (lygiai taip pat belieka pridurti, kad prieš savo militarinę epopėją šis bajoras iš Zamūšės palivarko dirbo gydytoju - mat studijavo mediciną Maskvos universistete 1856-1862 metais - po to darbavosi Pasvalyje; o prieš tai, atitarnavęs už Vilniaus gimnazijoje puoselėtas laisvės idėjas, dar mokėsi ir Sankt Peterburgo dailės akademijoje (1852-1856 m.) - čia mokslų nebaigė). 

Štai keletas akademinėje visuomenėje ypatingai gerai įvertintų Dluskio iliustracijų (kaip užrašyta: "piešta iš natūros") Maksymiliano Nowickio ichtriologiniam veikalui O rybach dorzeczy Wisły, Styru, Dniestru i Prutu w Galicyi, Kraków, 1889 [http://www.pomorskiprzewodnikwedkarski.pl/artykuly/przyroda-w-oko-nas/ryby/767-wizerunki-ryb-lososiowatych-w-polskiej-i-europejskiej-ksiazce-naukowej-xviii-i-xix-wieku]: 

Kai žvelgiu dailininko taip tvarkingai ir teisingai popieriaus lape suguldytas žuvis, galvoju, kad dailę ir karybą galbūt jungia tam tikri principai (visų pirma tvarka bei disciplina) - panašiai kaip matematiką išmanantys žmonės turi daug galimybių tapti puikiais muzikais (ir atvirkščiai). Tad ir tos žuvys primena Dluskio griežtai išrikiuotus karius iš Kauno vaivadijos...

Arba jo sukurtas Piotro Moszyńskio portretas Krokuvos Museum Narodowy rinkiniuose [http://katalog.muzeum.krakow.pl/pl/category/materials/papier?page=11&order=field_wrk_earliest_date_value&sort=asc]:

Regis, kad litografija ir piešinys jai buvo sukurta pagal nuotrauką. Kaip ten bebūtų, Dluskis pasižymėjo dėmesiu detalei ir kartu turėjo neprastą apibendrintojo dovaną - o tai svarbu tiek kare, tiek mene!

Panevėžio pavieto bajoro Tado Daugėlos portretas , 1867 m. [http://ciekawepodlasie.pl/artykuly/2010/10/muslimowie-czyli-tak-zwani-tatarzy-litewscy/]

Pačioje pabaigoje galima priminti, kad janui Matejkai tapant Žalgirio mūšį (Bitwa pod Grunwaldem, 1875-1878 m.), tuo metu Krokuvoje jau gyvenęs Dluskis pozavo vaizduojant Elbingo komtūrą Wernerį Tettingeną. Tai barzdotas vyresnio amžiaus vyras su rožiniu kairėje rankoje:

Teisybę sakant, jeigu skaitytume Janą Dlugoszą ir nekritiškai vertintume jo pateiktą informaciją apie Žalgirio mūšį, tai Tettingenas ten buvo pateiktas kaip iš mūšio lauko bailiai pabėgęs (nors prieš tai švaistęsis karingais žodžiais) personažas... Galbūt tokiu būdu tiek Matejka, tiek pats Dluskis į(si)amžino savo dvasines kolizijas dėl 1863--ųjų metų sukilimo nesėkmės...