Sinodas

Kanapės

Kanapė ir Sinodas

Po Reformatų Sinodo rūmus pavedžiojo jų komendantas Vidmantas. Jis pasakė, kad „komendantas“ yra oficialus pareigybės titulas, tačiau pažymėjimo iki šiol negavęs. 

Atrakinęs palaikius vartus, įleido į kiemą. Čia žėlė kanapės, garšvos, karpažolės ir kitos žolės. Visuose galuose mėtėsi šiukšlės (naudotini ir jau nebetinkami daiktai – kaip antai – vaikiškas triratis, įvairiausi meno kūriniai – pradėti ir drėgmės bei saulės baigiami supūdyti paveikslai). 

Komendantas papasakojo, kad dar nuo karo laikų čia gyvenęs toks senelis (rusas), kuris pradžioje tempdavo geležėles ir jas po Sinodo rūmų (lyg kokios tarpinės stotelės ar katalikiškos Skaistyklos) gabendavo supirkėjams. Ilgainiui senuką apėmė kaupimo manija ir jis rinko viską. „Su savanoriais darėme tvarką ir dalį šlamšto išgabenome“.

Komendantas ir bičiulis Robertas surūkė po cigaretę. 

Po to Vidmantas įniršęs išrovė ir sutrypė keletą medingų kanapių stiebų: „Priaugina čia visko!“. Robertas dar bandė ginti nieko nekaltus augalus: „Čia juk lietuviškos, tinkamos tik pluoštui...“.

Tačiau rūstybės taurė jau buvo išpilta...

Pakilome laiptais link išgriuvusio fligelio. Prieblandoje gyvenantis, už elektrą mažiausiai penkerius metus nemokantis ir tiek pat (o gal daugiau) laiko stabilaus neblaivumo būsenoje plūduriuojantis girtuoklėlis nuo griežtojo Komendanto šalin spruko lyg dvokiančioje virtuvėje užspeistas tarakonas (akiplėšiškas, bet dėl visa ko pasitraukiantis). 

Mediniais laiptais užlipome į antrąjį aukštą. „Toliau eiti nesiūlau“ – erdvėje styrojo supuvusios sijos, kabojo sienų likučiai, mėtėsi čerpės. 

Sužinojome, kad sovietmečiu vienoje pusėje buvo vaikų darželis-lopšelis, kitoje gyvenę žmonės. 

Čionykštį Vilnių gerai žinantis Robertas patikslino: „Viena iš jų buvo dainininkė. Ta, kuri stambi ir storu balsu dainuoja Besami mučo. Dabar ji ant skrandžio užsidėjo žiedus ir gerokai sulyso“. 

„O čia, kaimynystėje – vieno dailininko studija. Jis turbūt padoriausias iš visų girtuoklių. Net padarė vitražų mūsų bažnyčiai“. 

Matėsi, kad menininkas bandė rungtis su prakiurusiu stogu – dalį jo gyvenamos patalpos dengė polietileno gabalas nuo lietaus (lyg nėštumo) nukarusiu pilvu. 

Užlipome į buvusią koplyčią. Apskritą patalpą kadaise dengė kupolas. Dabar jį nuo kambario skyrė horizontalios fanerinės ir aliejiniais dažais storai uždažytos perdangos. Didelis baslys įstrižai gulėjo pasirėmęs į sieną. „Grindys klotos dar prie lenkų – kuomet Vilniaus reformatai su biržėnais bendravo aplinkui – per Latvijos liuteronus“. Dvejas priešingas sienas skaidė nišos (vieną jų dengė supelijęs, šlapimu pradvokęs „matrasas“. 

Užsukome į dešinį fligelį. Už durų grojo muzika – meditatyvi, su lietuviško ir indiško folkloro elementais. Komendantas Vidmantas ryžtingai pabandė atidaryti duris. Šios buvo užsklęstos iš vidaus. Tvirta ranka klebeno vos gyvas sąvaras. 

„Ten gyvenantis Gintaras turbūt buvo jau gerokai prarūgęs ir todėl nenorėjo mums rodyti savo rūgštaus veido“, – vėliau man paaiškino neįsileidusį gyventoją neblogai pažinojęs Robertas...

Sinodas iš įėjimo pusės

Durys

Skliautas

Sinodo rizalitas

Paskutinės Sinodo dienos

Saulės šviesa blausiai apšveitė priešpaskutinę tų metų dieną išgyvenantį miestą. Žmonės judėjo taip (šiek tiek neramiai, užslėptai karštligiškai) lyg duodami suprasti ar tiesiog jausdami, kad kažkas turi atsitikti.

Nors iš tikrųjų nieko nevyko.

Vėliau Robertas man papasakojo tokį epizodą:

– Pirmąją naujųjų metų dieną vieno laikraščio žurnalistas paklausė tokio Kazlausko: „Kaip jūs šventėte šventes?“. Šis atsakė, kad niekaip, kadangi kiekvienais metais esą vyksta tas pats ir tas pats. Nieko naujo.

Skirtumas tik tas, kad minėtasis Kazlauskas kalėjo kalėjime iki gyvos galvos ir šventes savojoje kameroje sutikinėjo jau ne pirmą kartą.

Didžiausios permainos laukė Sinodo gyventojų.

Iš tikrųjų – kai nuėjome ten ir pravėrėme palaikes dureles (prie jų pasitiko gauruotas tingus katinas), stalių tarpduryje būriavosi grupelė vyrų.

– Čia tie staliai, kurie kiekvieną dieną ateina dirbti ir geria, – paaiškino mūsų vedlys – Robertas.

Vedlio, savotiško Vergilijaus apibūdinimas šiam palydovui tiko tik iš dalies. Sinode mus turėjo pasitikti čiabuvis – seniai gyvenantis Gintaras.

– Kur jisai? – sunerimo Robertas.

Gintaras pasirodė – nusileido klypuojančiais laipteliais iš antrojo aukšto ir stabtelėjo pagarbiu atstumu nuo mūsų.

– Ojoptararaj! – sušuko Robertas, – kas tau atsitiko? Ir vėl nuo laiptų nukritai?!

Gintaras nebyliai palinkčiojo galva – ta kūno dalimi, kurią puošė šviežios mėlynės (po akimis) ir dar nesustengusios kraujosruvos (kraujo upeliai buvo nubėgę giliomis veido raukšlėmis ir įstrigę seniai skustos barzdos sąvašynuose).

– Kas per laiptai! Nuo tokių ir neišgėręs gali nusisukti sprandą, – konstatavo Robertas, savo vergiliškas pareigas patikėjęs nukentėjusiajam Gintarui.

Naujieji Sinodo savininkai – tie, kurie iš reformatų kunigų nusipirko aukščiausios protestantų vadovybės pastatą, buvo paliepę autochtonams gyventojams (staliams, dailininkui Jonui, Gintarui, dar vienam tapytojui-juvelyrui, net katinui) iš pastato išsinešdinti per kelias dienas. Kai kurios patalpos jau buvo užrakinėtos. Apvalyti griuvėsiai puikavosi naujai užkalinėtais langais (nepadoriai šviežiai švytėjo medžio drožlių plokštės vietoje tamsių langų akiduobių).

– Koplyčios (esančios trečiajame aukšte) negaliu parodyti – naujieji savininkai ją užrakino.

Net visuomet optimistiškai nusiteikę staliai liūdnai žvelgė į ant durų pūpsančią spyną.

– Bet galiu parodyti savo buveinę, – paguosti mus bandė Gintaras.

Užsikeberiojome klibančiais laiptais viršun. Lipti tikrai pavojinga!

Gintaras mums parodė be žinios dingusio gyventojo kambarėlį. Šis, pasirodo, išėjo ir nebegrįžo. Išėjimą liudijo nuplėštas dvidešimties litų banknoto kampelis, aprūdijęs skutimosi peiliukas („britva“) ir nenuplėštas dar senesnių metų kalendoriaus lapelis. Dingęs be žinios iki savo dingimo tapydavo marinistines kompozicijas – burlaivius okeanuose. Vienas jūros peizažas kabojo ant sienos. Kraštovaizdis su sibirietiškos upės panorama ir keliomis valtelėmis pakrantėje buvo užkištas už tvarkingai paklotos, „adijalu“ užtiestos sofos.

Medinis laiptų priestatas

Laiptai

Dingusiojo be žinios kampelis

Lietlempė

Gintaras dar nuvedė mus į pirmąjį aukštą. Čia gyveno tapytojas-juvelyras. Tai jo abstrakcijomis buvo nukabinėtas visas vidinis kiemas. Žinia, kad naujiesiems savininkams abstrakcionizmas visai ne prie širdies, todėl tapytoją-juvelyrą (o ir mus) kamavo širdgėla. Savo juvelyrinį profesionalumą šeimininkas (prieš tai maloniai pasiūlęs alaus – „Žolės, deja, šiuo metu neturiu“) pademonstravo įjungta ir kurį laiką padirbusia lietlempe. Prieblandoje viltingai sužibo melsva ugnelė.

– Daug kam tai gali atrodyti egzotika, – po kelių dienų (jau buvo atėję ir Nauji metai) pasakė pas mus trumpam užšokęs Gintaras, - bet kai kam ten reikėjo tiesiog gyventi.

Išgėręs šermukšniais aromatizuotos degtinės taurelę, jis net nemirktelėjęs suvalgė šermukšnio uogą.

– Visai beskonė, – pasakė Robertas, – spiritas turbūt ištraukė visą skonį bei aromatą...

Abstrakcionizmas lauko sąlygomis

Marina interjere

Sinodas