hurdahurda: Benjamino Jenčiaus studija

Alytuje mažai kas nežino Benjamino Jenčiaus. O kaipgi! Kontraversiška asmenybė - vienas iš lietuviškosios akvarelės klasikų, vietinės bohemos liūtas, žmogus-legenda ir taip toliau...

Iš tiesų - dailėje B. Jenčius yra žinomas kaip akvarelės meistras, abstrakčių ar pusiau abstrakčių (visgi peizažinis principas ten išlikęs) kompozicijų kūrėjas, virtuoziškai gebantis valdyti tiek vandenš, tiek spalvų stichijas.

Bohemos liūtu B. Jenčius galbūt pavadintas labai skambiai ir net įpareigojančiai, tačiau tiek, kurie dar pamena praeito amžiaus devintą dešimtmetį, patvirtins maniškei deklaracijai apie Alytaus meno bohemos aukso amžių. Tikrai - buvo tokia (bohema) ir egzistavo toks (aukso amžius), o Benjaminas Jenčius buvo vienas iš jos/jo atstovų!

B. Jenčiaus studija yra keliose vietose - keliuose taškuose - 1) jo paties statytame name (vadinamajame Kurorte, visai ant Nemuno kranto); 2) caro laikų ir vėlesnių lietuviškųjų ulonų kareivinių pastate - antrajame jo aukšte.

Vis tik svarbesnė (tiek istoriniu ar kultūriniu, tiek, tuo labiau, personaliniu aspektu) yra pirmoji studija. Vien jau dėl to, jog ją puikiai dokumentavo su gimtuoju Alytumi (bei jos bohema) ryšių nenutraukęs B. Jenčiaus bičiulis Jurgis Kunčinas.

Štai ištrauka iš šio rašytojo raštų:

"Žinot, Danute, kur mes tąsyk nusitrenkėm iš to Pupasodžio? Ogi pas Beną Radviliškietį. Seni laikai! Jis dar statėsi namą, kuriame vėliau ir vyko politinės dvikovos ir ispaniškas aukcionas. Dar tik sienos kilo. Beną radom žliaukiantį prakaitu, pusnuogį ir blaivą. Darbininkų čia matėsi gal trys, užtat netrūko prašalaičių - pedagogų, menininkų, statybos patarėjų. Mat Radviliškiečio statybvietė tam tikra prasme buvo virtusi kultūros centru su smukle po pusiau atviru dangumi. Mat pliūptelėjus lietui, jau buvo įmanoma pasislėpti pusrūsyje. Įsidėmėtina vieta! Čia savo prakalbas nuo pastolių rėždavo tapytojas Alberto, vėliau paskelbtas Žaliakalnio bohemos tėvu ir motina, o po mirties iškart kanonizuotas į menų šventuosius. <...> Ką sakytum, čia, Radviliškiečio statybvietėje, vyko ir pirmieji mitingai, ir performansai, ir šėpų teatrėliai. Gaila, išliko tik kelios mėgėjiškos nuotraukos ir sulūžę karučiai Korčagin-1, su kurias Radvilieškietis ėmė vežioti žemes dar rausdamas pamatus. Kiek prakaito čia išlieta!" [J. Kunčinas, Kasdien į karą, Vilnius, 2000, p. 197-198].

Belieka pridurti, kad minėtasis Alberto - tai Albertukas, tiksliau - architektas Albertas Stankevičius, devintajame dešimtmetyje dirbęs miesto architektu, bohemos siela, vėliau persikėlęs gyventi į Kauną (ten įkūręs pirmąją privačią dailės galeriją AL, ir, kaip pastebėjo rašytojas - dėl savo įvairialypės veiklos kanonizuotas į meno šventuosius). Radviliškietis čia - tai iš Radviliškio kilęs pats B. Jenčius.

Būtent aprašytame pusrūsyje įrengtoje studijoje teko lankytis ir šių eilučių autoriui vieną žiemos vakarą...

Štai toks yra vaizdas nuo dailininko namų į Nemuną. Būsiu gal labai tiesmukas ir literatūriškas, tačiau kažkokios kompozicinės ypatybės - tas medžių kamienų virpesys, tos upės srovės turi asociacijų su paties B. Jenčiaus akvarelėmis - nieko nuostabaus - juk liejamos jos žvelgiant pro langą būtent į šį kraštovaizdį.

Minėtasis B. Jenčiaus studijos langas - irgi, it kokia akvarelė.

Studija veikia J. Kunčino aprašytame pusrūsyje - cokoliniame aukšte.

Prieš kokius dvidešimt metų, paauglystėje vieną vasaros pavakarę lankiausi tik pastatytame name. Prisimenu, kad tėvui bendraujant su B. Jenčiumi, geriant berods žalią arbatą, magnetofone sukosi Bitlų albumas "Rubber Soul" - man tai darė milžinišką įspūdį.

Vizito dailininko studijoje metu B. Jenčius buvo priglobęs nedidelį, visiškai jauną šuniuką. Labai juo rūpinosi - vis šnekino tą naująjį augintinį, žiūrėjo - ar nieko netrūksta. Pridursiu, kad tėvų namuose beveik dvidešimt metų gyvenusi Siamo ir lietuviško katino mišrūnė Pincė buvo būtent iš šių B. Jenčiaus namų.

Bendras studijos vaizdas - tik įėjus iš prieškambario į ją.

Keletas buitinių detalių.

Barankytės ir medus - vaišės su žolelių arbata.

Paties B. Jenčiaus rištos vantos - jų kvapas viešpatavo.

Knygos ir katalogai.

Muzika - kasetinis magnetofonas (man pačiam kasetės, o ne kompaktiniai diskai ar net vinilas - yra kažkas tokio, iš gerųjų laikų).

Šalia kasečių įrėmintas dar vienos Alytaus-Vilniaus-Onuškio ir Lietuvos legendos - skulptoriaus Liongino Virbicko plakatas (Ars Longa - beje, norėjau aplankyti jo studiją-galeriją Onuškyje - deja...).

O čia - garsusis B. Jenčiaus portfelis - kažkodėl mieste, einantį, pavyzdžiui, Pulko gatve, įsivaizduoju tik su juo.

Paskui prasidėjo kaleidoskopiška akvarelių peržiūra. Pats dailininkas rodė savo darbus - iš vidaus sprogstančias, skaidriomis spalvų šukėmis žyrančias kompozicijas, skleidė juos tik koks Matadoras...

Arba dar metaforų ir paralelių - toji peržiūra man priminė legendą apie Vilniaus bokšto požemius ir veidrodžiu prieš Baziliską kovojantį jaunuolį (vietinė Persėjo mito parafrazė). Akvarelė čia kaip veidrodis į tą tikrąjį pasaulį, dūžtantį sapnų šukėmis, besiliejantį jausmų vandenimis...

Keliais atvejais akvarelininko ir jo nulietų akvarelių pavidalai ypač akivaizdžiai susiliejo į vieną - nedalomą visumą, atskiriems kompoziciniams elementams tiksliai kartojant kūno judesius.

Stabilios archetipinės figūros - dolmenai ir zikuratai. Iš tiesų, akvarelėje vanduo gali įgauti akmeniško tvirtumo!

Galop - darbinė vieta - stalas ir jo "apylinkės".

Liedamas akvareles dailininkas žvelgia pro langą. Deja, apsilankymo metu buvo tamsu ir nesimatė Nemuno bei kitame jo krante ant aukštų šlaitų išsidėsčiusio Pirmojo Alytaus.

Stalas su ant jo paguldyta akvarele, šalia - darbinės priemonės. Aukščiau - vertikaliai - stiklas, po kuriuo dedama apžiūrai skirta akvarelė (juk jos paprastai būna stiklinamos).

Štai - po stiklu apžiūrai skirta akvarelė.

Šalia fotografija - keletas Alytaus meno atstovų, Devintojo dešimtmečio pradžia. Virš nuotraukos - Tarptautinės akvarelės bienalės "Baltijos tiltai" nario kortelė.

Akvarelinės paletės.

Akvarelės. Ne reklama - tik konstatavimas. Paklaustas, kokios rūšies ir kokio gamintojo akvarelę dailininkas naudoja, B. Jenčius papasakojo epizodą, kuomet paprašė kažko Amerikoje atvežti "pačios geriausios akvarelės". Lauktuvių siuntinėlyje gavo akvarelinių dažų rinkinį "Leningrad". O šalia - bandoma indiška akvarelė.