Glaubitzas ir Piranesi

Atrodytų, kad be beveik to paties gyvenamojo laiko ir užsiėmimo – tai yra profesinės veiklos, tarp Giovannio Battistos Piranesio ir Johanno Christopho Glaubitzo daugiau negali būti ir nieko bendro. O juk iš tiesų, tai yra pakankamai daug! Žinoma, net ir panašumų atveju egzistuoja šiokie tokie skirtumai, tarytum atskleidžiantys ar sufleruojantys, jog niekada nebūna vien juoda ar balta. Štai Piranesi gyveno 1720–1778 metais. O Glaubitzas – 1700–1767-aisiais. Piranesi gimė Italijoje (tegul ir šiaurinėje jos dalyje – Venecijos Respublikoje), o jo šiaurinis kolega – Vilniuje arba Silezijoje (šiuo klausimu esama skirtingų nuomonių). Kas tiesa, tas tiesa – Piranesi atstovavo itališkajai vėlyvojo baroko ir jau pirmuosius daigus leidžiančio neoklasicizmo raiškai, Glaubitzas buvo tipiškas Vidurio Europos rokoko apologetas. Dar galima pastebėti, kad Piranesi visgi net ir amžininkų labiau vertintas kaip „virtualus“ architektas – pastatus ir ansamblius jis daugiau projektavo grafikos dėka, ant popieriaus. Tuo tarpu Glaubitzas – architektas–praktikas par excellence. 

Piranesi niekuomet nematė Glaubitzo, Glaubitzas – Piranesio. Kalbame apie žmones ir jų bendravimą. Piranesi galėjo būti žinomas – girdėtas ir matomas kaip dailininkas, nes būtent savo grafinės kūrybos dėka garsas apie šį menininką sklido toli už Alpių. Šioje vietoje galime tepriminti, kad nauja susižavėjimo Antika banga XVIII šimtmetyje yra siejama su dviem konkrečiais vardais – dailės istoriko ir dailėtyrininko Johanno Joachimo Winckelmanno ir minimo Piranesio. Pirmasis, parašydamas tokius veikalus kaip Gedanken über die Nachahmung der griechischen Werke in der Malerei und Bildhauerkunst ("Apmąstymai apie graikų darbų sekimą tapyboje ir skulptūroje", 1755 m.), Anmerkungen über die Baukunst der Alten ("Pastabos apie senųjų architektūrą", 1762 m.) ar Geschichte der Kunst des Alterthums ("Senovės meno istorija", 1764 m.) suformulavo teorines neoklasicizmo kaip stiliaus ir gyvenimo būdo (Vakarų civilizacijos atskaitos tašku laikant Antiką) prielaidas; na o Piranesio grafika - kuo tikriausia architektūra popieriuje (kad ir monumentalioji serija Antichita Romanae / "Romos senienos", 1748 m.) vaizdais populiarino ir propagavo graikišką ir romėnišką meną, eilinį kartą įtvirtindami jį kaip gero skonio etaloną ir estetinį idealą - paprastai tariant - pavertė tai mada.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bent jau Palemono mieste ir jo apylinkėse, nusidriekusiose iki Žemaitijos miškų ir Baltarusijos pelkynų, jeigu ne Winckelmanno, tai Piranesio rolę iš dalies atliko Glaubitzas. Su Winckelmannu vilnietį architektą lyginti sunku ar net neįmanoma, net ik dėl to, kad Johannas Christophas, priešingai Johannui Joachimui, nerašė išmaningų teorinių traktatų, bet ir dėl to, kad skyrėsi jų "ideologijos". Visgi Glaubitzas atstovavo dar gyvybingai (o kurgi - gyvybingesnei, nei galima įsivaizduoti!) tradicijai - jau vien dėl šio punkto galima įžiūrėti sąlyčio taškus su Piranesiu. Piranesio atvejis, kalbant apie Glaubitzą dar yra iškalbingas ir dėl to, jog ypač prikišamai atskleidžia, jog tarp baroko ir neoklasicizmo nebuvo tokios neperžengiamos ribos, kokią, bent jau savo gyvenamuoju metu matė Renesanso amžininkai gotikos atžvilgiu. 

Iš tiesų - tas pats Glaubitzas vartojo visą klasikinės architektūros arsenalą - visų pirma orderį. Glaubitzo laikais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūroje ir dailėje orderis jau nebuvo nežinomas dalykas, dar Renesanse, dar XVI amžiuje jį į žemes už ar prie Hiberborėjų kalnų (kad kas žinotų - kur jie yra?) atgabeno italų menininkai. Ankstyvajame baroke (XVII amžiaus pradžioje) orderis tapo ir vietinių architektų bei mūrininkų "tapatybės" dalimi. Tačiau užtenka palyginti - kaip orderį naudojo kad ir Constantino Tencalla Vilniaus Šv. Teresės fasade, ir koks buvo Glaubitzo požiūris į šį architektūrinį kanoną visai šalia esančiuose Bazilijonų vienuolyno vartuose. Glaubitzas orderį išmanė ir žinojo kaip dešimtį savo rankų pirštų ir, kaip dera, barokiniam architektui, sumaniai manipuliavo taisyklėmis, laužė jas - vien tam, kad jo tveriamas kūrinys būtų kiek įmanoma išraiškingesnis.

J.Ch.Glaubitzo projektuoti Bazilijonų vienuolyno vartai (1761 m.) ir C.Tencallos Šv. Teresės bažnyčios fasadas (gilumoje, 1633 m.)

Glaubitzo kūrinys - tai vėlyvojo baroko interpretacija jėzuitiško tipo bažnyčios tema (vienas fasadas ritmiškai pakartoja kitą ir taip sukuriama urbanistiškai vieninga erdvė, kuo tikriausias architektūrinio perspektyvizmo įsikūnjimas), tik kaip dera rokokui, naudojant tą pačią kompozicinę struktūrą, atskiros dalys ir jų plastika įmantriai, žaismingai transformuojamos.

Kita vertus, "piranesiškas" Glaubitzo nuopelnas ne tik Vilniaus architektūroje, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūroje, yra toks, kad savo kūriniais šis statytojas, panašiai Piranesi - estampais, propagavo Antiką, jos atskirus statinius ar detales, galop - klasikinį požiūrį. Ir darė apropriacijų, intepretacijų ir net citatų dėka.

Vienas ryškiausių Glaubitzo antikinio citatiškumo pavyzdžių būtų Šv. Kotrynos bažnyčia (pradėta rekonstruoti po 1744 metų ir, regis, architekto čia dirbta iki mirties 1767 m.). Šioje vietoje būtina padaryti nedidelę pastabėlę - kaip dera barokiniam mąstymui, cituojama (arba inkorporuojama) čia ne visuma, o atskiri fragmentai, pačios ekspresyviausios nuotrupos. Būtent tokia yra šio pastato apsidė.

Šiuo atveju verta pavartyti, kad ir to paties Piranesio lakštus, kad suprastume, apie ką kalbame. Štai Herkulio Nugalėtojo (Hercules Victor) rotondinė šventykla (korintinio orderio peripteris) iš Romos Jaučių forumo (Forum Boarium) - II amžiumi prieš Kristaus gimimą datuotas ir pasaka legendos - vienas pirmųjų marmurinių  statinių Amžinajame mieste.  

G.B.Piranesi, Herkulio (čia pažymėta kaip Kybelės) šventykla Romoje, 1758 m.

J.Ch. Glaubitzas, Šv. Kotrynos bažnyčia (1744 m.) - apsidė, kartojanti antikinės šventyklos formas: 

Žinoma, lyginant Šv. Kotrynos apisdės ir Heraklio šventyklos kompozicines struktūras, galima matyti ne tik panašumus - tai yra apskritą/pusiau-apskritą planus, piliastrus/kolonas, kurios atlieka ne tik konstruktyvinę, bet ir esminę puošybinę funkcijas, kūginį stogą - apskritai, giminingus siluetus, bet ir šiokios tokius skirtumus - skirtingus orderius (vienu atveju korintinis, kitu - toskaniškasis), netapačius interkolumnijus (tarpus tarp kolonų) - Glaubitzo statinyje su keturiais realiai egzistuojančiais piliastrais sufleruojama apie šešių ar gal net aštuonių kolonų rotondos iliuziją. Tačiau, kaip ir dera barokui, skirtumai egzistuoja tam, kad dar labiau pabrėžtų panašumus...

Verta atkreipti dėmesį į dviejų statinių titulus. Manoma, kad tikrasis romėniškojo objekto "adresatas" - Herkulis, tačiau vėlesnėje tradicijoje, remiantis Tivolyje esančiu apskrito plano variantu, šioji šventykla buvo priskirta deivei Vestai. O Piranesio atspaude tai pateikta kaip buvusioji deivės Kybelės šventovė. XII amžiuje pagoniškas statinys buvo konsekruotas kaip Santa Stefano della Carrozze (Šventojo Stepono bažnyčia), XVII amžiuje bažnyčia buvo pervardinta, tapusi La chieza di Santa Maria del Sole. Šiokią tokią intrigą kelia moteriški abiejų šventovių vardai - galbūt Benediktinių vienuolynui priklausiusią Šv. Kotrynos bažnyčią taip pat mėginta adaptuoti "moteriškai paskirčiai" (nes nedidelės rotondinės romėnų šventovės laikytos "moteriškomis")? Tokią prielaidą netgi patvirtintų kad ir toks sutapimas, jog Piranesio-Glaubitzo gyvenamuoju metu romėniškoji šventovė buvo pašvęsta "Saulėtajai Švenčiausiai Marijai" - į pietus orientuota Šv. Kotrynos bažnyčios apsidė, savo šviesiais šonais sugerianti saulės spindulius, irgi yra "saulėtoji". Bet tai jau tik prielaidos ir spekuliacijos...

Beje, reikia pastebėti, kad panaši apsidė yra būdinga ir kitam vėlyvojo baroko statiniui šlovingame Vilniaus mieste - turima omenyje keliais metais vėliau nei pradėta rekonstruoti Šv. Kotrynos bažnyčia, statytoji Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ramintojos (atkreiptinas dėmesys į panašų romėniškam variantui titulą) bažnyčia prie prie Augustinų vienuolyno. Tai tik dar kartą patvirtina prielaidą, jog bent jau Vilniaus statytojai Antiką pažinojo ir savo žiniomis apie ją mielai dalinosi su bendrapiliečiais...

Švč. Mergelės Marijos Ramintojos apsidė, 1746 m.