Andriaus Zakarausko studija

Andrius Zakarauskas (toliau trumpinsiu – ZA) yra vienas žymiausių ir žinomiausių savo (jaunosios) kartos tapytojų...

Paaiškinsiu, kodėl taip yra. 1) Dėl žymumo –ZA mūsiškėje (ir ne tik) meno arenoje pasirodė pirmojo šio amžiaus dešimtmečio pradžioje, kuomet tapyba Lietuvoje oficialiai buvo laikoma mirusia, būsimuosius VDA tapytojus jų profesoriai farširuodavo beprotiškomis „tapyti netapant“ idėjomis (todėl labai dažnai tapybą studijavę tiesiog spjaudavo į ją) arba atvirkščiai – dėstytojai, bandydami oponuoti konjunktūrinei opinijai (na gerai – madai) lyg kokie paskutines dienas gyvenantys devyniagalviai slibinai spjaudydavo nuoširdumo ir tyrumo kategorijomis, kurios, deja, nerasdavo tinkamos dirvos ir lyg kokios seilės ištirpdavo ore, kaitinamos aitrių naujų iššūkių spindulių... Tuomet, it koks savo tapybos veikėjas, ir pasirodė ZA (taip pat visa jaunųjų / naujųjų tapytojų karta). Tapyba vėl tapo tapyba. ZA (ir jo kartos) nuopelnas – šviežias tapybinis kraujas, kurį galima nusakyti keliais punktais. Tai ir nauja plastika, kitas požiūris į technikas. Jaunieji ne tik ekspresyviai sklaidėsi teptukais (kaip buvo įprasta iki tol), bet ir rinkosi kitas technikas/medžiagas – antai, kad ir pieštukus ar flomasterius (ankstesniems tai prilygo erezijai – o kaipgi – „juk tai komiksai!“. Kitas dalykas – įvairovė. Štai, kad ir tokie autoriai kaip ZA, Saulius Ketleris, Domas Noreika, Agnė Bagdžiūnaitė ir kiti, kuriuos jungė tikrai ne toks pats (o labai skirtingas ir įvairiapusis) požiūris į tapybinę išraišką. Juos visus vienijantis veiksnys – tapybos konceptualizavimas. Nesinori čia labai daug postringauti, tačiau pastebėsiu štai ką – ZA konceptualizuoja tapyba labai paprastai – kurdamas jos mitologiją (kiek tai ironiška – kiekvienam spręsti) ir pats (savęs kaip protagonisto dėka) tapdamas jos legenda, jos super-herojumi, jos vieninteliu ir nepakartojamu Asmeniu... 2) Dėl žinomumo viskas paprasta ir aišku – tereikia užmesti akį į ZA CV...

Šiuo metu ZA reziduoja Užupyje – vadinamojoje Galeroje, visai ant Vilnios kranto. Esu matęs ankstesnę jo darbo vietą – irgi Vilniaus Užupyje, tačiau toliausiai nuo Senamiesčio nutolusiame krašte – „Gerovės“ fabrike, pirmajame jo aukšte. Dar pats tapytojas minėjo, kad dirbęs ir Aguonų gatvėje...

ZA studija – tai tapybiškai asketiškas kambarėlis su prieškambariu antrajame plytinio, neseniai restauruoto/remontuoto namo aukšte. Atėjęs į kiemą paskambinau ZA ir, pamatęs degančiame lange (buvo tamsus gruodžio vidurdienis) sušmėžavusį šešėlį, supratau, kad manęs jau laukia. Užkopus laiptais, praėjus bendrą vestibiulį (studija dalinamasi su dar vienu menininku) patenkama į ZA darbo vietą.

Šeimininkas pasiūlė arbatos ir pyrago – vadinamojo „tinginio“. Jo gabalėlis, primenantis ledo rutulio „šaibą“ kažkodėl asocijavosi su paties ZA tapyba – kaip tas rudas kakavinis ritinys yra prikimštas sausainio „Gaidelis“ gabalėlių, taip ZA tapybos formatai (kuriuose dažnai dominuoja gana lygiai nutepti plotai) būna nusagstyti gyvų, viską lemiančių (vadinkime juos konceptualiais) potėpių-potėpėlių (juose glūdi visa ZA esmė!).

Į ZA studiją – nedidelį baltasienį kambarėlį galima žiūrėti iš semiotinio kvadrato pozicijų:

• Vienoje jo kraštinėje būtų tapomas tapybos darbas (čia ir durys į studiją).
• Priešingoje tapybinei kraštinėje dislokuotųsi neužtapytos drobės ir kėdės atsisėdimui (gatavo paveikslo apžiūrai).
• Tada kita kraštinė – joje vienintelis langas ir kompiuteris (darbo įrankis, vaizdų žiūrėjimo, muzikos klausymo priemonė).
• Jos antipodas – stalelis su asmeniniais daiktais ir knygomis.

ZA studija yra trimatis jo tapybos objektas – čia fono funkciją atlieka neutralios plokštumos, visaip virpa ir kitaip egzistuoja smulkūs dalykėliai (kaip minėtieji potėpiai) ir veikia paties Andriaus Zakarausko figūra – būtina šios tapybos sąlyga, objektas, subjektas ir tikslas....

Studijos pastato siena su langais (ir ypač tuo - šviečiančiu - ten ir reziduoja Andrius) primena vieną iš ankstyvųjų ZA drobių - horizontaliais, ramiais potėpiais nutapytą plokštumą, skaidomą stačiakampių erdvių - langelių, kuriuose buvo įtalpintos figūros.

Praėjus vestibiulį (su kuo tikriausia biblioteka - knygų lentynomis, kaugėmis etc. ir netvarkingai suverstais kaimyno daiktais), žvilgsnis atsiveria į sieną su kėdėmis ir neužtapytomis drobėmis.

Didžiąją drobę Andrius pernešė...

... ir atsivėrė vaizdas su kelių formatų tipais: mažesnis, didesnis, didelis, didžiausias (tas nuneštas - pastatojo aukštis beveik prilygsta pačiam autoriui - ir tame yra labai konkrečios motyvacijos).

Po viena iš kėdžių - batai.

Dešinėje (kitos sienos teritorija) - staliukas. ZA cigaretės ir mėtinės pastilės ("labai aštrios"). 

Knygų kaugelė kampe. Paveiksliukas, kurio autorystės nepaklausiau.

Ne Zakarausko, bet zakarauskiška figūra. Bei veidas. Motyvų sotis bei geismas...

Dėžė po staliuku. Kyliukai porėmiams. Kažkur pastebėjau rėmininkų iš Panevėžio kontaktus - šių paslaugomis naudojasi pusė Lietuvos tapytojų.

Priešinga siena - vienintelis studijos langas. Palangė - "virtuvėlė".

Dešiniau ir aukščiau - eskizai. Eskizinio varianto ir tapybinio rezultatas A.Zakarausko darbo procese yra dvejopas. Anksčiau jis nuosekliai eskizinį variantą transformuodavo į tapybinį rezultatą. Pastarojo meto procese daugiau improvizuojama.

"Betoniniai vienetai"

Dešiniau ir žemiau nuo palangės - darbo vieta. Paletė, tapyba, kompas, kolonėlės, dažai etc.
Imperatyvus desktopas!

Galvos ir kolonėlės.

Autorius prie laptopo.
Autoriaus galva versus tapybos galvos.

Apšvietimas.
Banaliai paklausiau apie natūralios šviesos poreikį. Andrius papurtė galvą: "Nereikia". Ir papasakojo trumpą istoriją, kaip tokiu pačiu klausimu kadaise diskutavo studijuodamas Ispanijoje. Iš tiesų - dabartinė tapyba natūralioje saulės šviesoje beveik neegzistuoja. Ji yra orientuota į baltą parodinį kubą ir dirbtinę šviesą. Tad studija yra lempinio apšvietimo poligonas. 

Toks studijinis deja vu. Visgi tie lempų brūkšniai tapybinių potėpių pavidalais pasikartoja A.Zakarausko tapyboje.

Tas tamsus taškelis - tai nuo lempos pokalbio metu besileidęs voriukas.

Darbo priemonės - teptukai ir paletė...

...ir skuduras.

Dar iš darbo vietos epicentro - pelė, teptukai, socrealistinė reprodukcija.

Įvairaus formato teptukai dėžėse. Ir pradžiai, ir pabaigai...

Metalinė A.Zakarausko paletė (laikoma jo paties - kaip koks skydas). Pastovi, nuolatinė, mėgstama spalvinė gama. 

Komentaras apie geltoną spalvą. "Kai reikia pašiltinti, naudoju geltoną ochrą. Šiaip geltonos nelabai mėgstu. Bet gavau dovanų tūbelę - ji puiki... Baltos rusiškos yra prastos, tačiau didžioji dažų dalis yra rusiški - kažkaip pripratau prie jų...."

Grindų fragmentas - ta lipni juostelė, kaip iš A.Zakarausko tūbelės. Tapytojas, kuriam iš rankų trykšta, tepasi, šaudosi dažai - toks nuolatinis motyvas...

Baigtas darbas. "Tiesą sakant, didesniems formatams šioje studijoje trūksta atsitraukimo". 

Nutapytas.
Žiūrovas mato paveikslą tapantį tapytoją.  Tapytojas egzistuoja nutapytoje realybėje, o žiūrovas - šioje (studijinėje).
"Čia svarbus yra tas perėjimas - dešinėje lengva ir tuščia, kairėje - visas svoris. Tos galvos sujaukia žvilgsnį - bandai skaityti ir 'what?, pričiom?'. Tai nieko nereiškia... Žiūrovai turi ieškoti tinkamo vaizdo .".

Tapybiniai segmentai ir pirminiai elementai - konceptualieji potėpiai.

Pyragas - "tinginys", kuriuo buvo vaišinama. Kažkuo panašu į  ZA tapybą,
"Tapydamas nemėgstu eiti kažkur valgyti kitur. Nes kai išeini, tai galvoji, bet nematai. Paprastai nulekiu į parduotuvę šalia ir parsinešu. Valgydamas žiūriu į tapomą darbą...". 

Už didžiosios kompozicijos, padėtos ant molberto - aerozoliniai dažai.
"Turiu jų visą paletę. Su jais yra patogu - galima visaip manipuliuoti. Anksčiau aerozolinį efektą ištapydavau teptukais, tačiau pabandžiau purkšti ir supratau - o kam tapyti?". 

Paveikslo kraštas, autoriaus inskripcijos.

Tapytojas, studija, paveikslas.

Tapytojas komentuoja paveikslą

Išėjimas iš studijos.

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.