Punia

Visiškai tikiu (žinoma – tikėjimas yra sąlyginis reikalas), kad Punios pavadinimo etimologija turi sąsajų su ola. Senas, archaiškas lietuviškas žodis pūnė reiškia landą, urvą, olą... Ko jau ko, o šių lapės namų čia yra pilna. Laipiojant piliakalnio šlaitais, kojos tiesiog smenga į raudonkailių namus. Turbūt lapių olos ir yra ta gija, siejanti mus su tūkstantmečių istorija, kuo gyviausias pavyzdys, kad niekas šiame pasaulyje nesikeičia, jog kinta tik formos, bet esmė lieka ta pati...

O formos iš tiesų kinta ir Punios piliakalnis, išgyvenęs kuo tikriausias metamorfozes, yra pats geriausias pastovumo kitime pavyzdys...

Paprasčiausia yra sakyti, kad Punios kontūrai amžių miglose sušmėžuoja kaip tik tais laikais, kuomet Lietuvą pradeda tvirtinti ir plėsti Mindaugas ir buvę bei būsiantys prieš jį. Kas tuo netiki, galėtų užmesti akis į iki šiol esančius piliakalnio kontūrus – toks aukštis, toks mastelis nebuvo ypatingai „populiarus“ ankstesniais amžiais ir tūkstantmečiais (nors patogi geografinė padėtis suteiktų progų ieškoti net akmens amžiaus gyventojų pėdsakų panemunėje). Dideli ir aukšti piliakalniai yra nediskutuotinas besiformuojančio valstybingumo reliktas. Tai kuo tikriausias anų laikų žmonių žemės menas išlikęs iki mūsų dienų paslaptingų užuominų, atvirų nuorodų pavidalais.

Šioje vietoje tereikia prisiminti Motiejaus Stryjkovskio apgailestavimą apie medines lietuvių pilis (kalbėjo šis Istorijos Tėvas apie Giedriaus pilį prie Kiemento ežero), kurios, priešingai graikiškoms arba romėniškoms, buvo nugalėtos laiko:

"Senųjų laikų našta sugriovė šią pilį, ir dabar žinomas vos piliakalnis. Nes tais laikais, kaip ir dabar, Lietuvoje pilis ir miestus stato medinius, todėl mažai matome šiuose šiaurės kraštuose tokių senienų, kurių aš pats prisižiūrėjau Graikijoje arba Italijoje – tų senųjų sienų, iš marmuro tašytų kolonų, per pusantro tūkstančio metų apaugusių pelėsiais...".

Tai ir liūdina, bet, kita vertus, suteikia peno vaizduotei – o tai irgi yra vertybė... Nes laiko pėdsakai suteikia paslapties ir taurumo...

O paskui – o paskui ir Vytauto medžioklės pilis (kur tik nevarinėjo savo žirgų ir kurtų šis valdovas?), ir Smolensko vaivados Aleksandro Korvin-Gosievskio (Alexander Korwin-Gosiewski) dvaras, kuriame galbūt vienas aktyviausių savo gyvenamojo meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politikų ir karių ne tik ūkininkavo (tai yra – įgydavo pajamų savo veiklai ir gyvenimui), bet ir ilsėdavosi.

Bet be jokios abejonės, atmintis, veikiama daugiau nei kolektyvinės pasąmonės bei atminties, prisimena tuos Punios ir Pilėnų tapatumus, kurie galbūt yra tikri, o gal ir abejotini.

Visgi, net ir mūsų dienomis užlipus ant Punios piliakalnio viršaus, ant aukščiausios jo pylimo dalies ir žvelgiant į kitą Nemuno krantą, buvusias Dykras, norom-nenorom pradedi tikėti realiu vadinamųjų „plėšikėlių“ – latrunculii, egzistavimu. Ten, Pušios šile, jos pušyse ir eglėse slypi kažkokia žodžiais sunkiai nusakoma grėsmė, potyris, kad tas, kažkas esantis kitame krante, yra pavojingas ir keliantis tikrą grėsmę. Taip ir matai Punios pilyje esantį žmogų, žiemos metu įdėmiai stebintį kitą Nemuno pusę ir bandantį įžiūrėti – galbūt sniego fone sujudės ir išsivaduos buvęs laisvas prūsas ar jotvingis, kadaise taip įnirtingai priešinęsis „vo-kietiems“ žmonėms (perfrazuojant žemaičius), o dabar sėkmingai puldinėjantis savo laisvus brolius. Upė visais laikais turėjo savą ir kitą krantą...