Andriaus Makarevičiaus studija

A.Makarevičiaus studija glūdi statinio – industrinio Leviatano glūdumose. Atrodo, kad tapytojas dirba/kuria to pramoninio, iš silikatinių plytų sumūryto pastato požemiuose, kaip koks į gigantiškos jūrų pabaisos vidurius patekęs jūreivis ar pranašas Jona, protarpiais siuntinėjantis signalus ar ištarmes (iš tiesų – paveikslus) į platųjį pasaulį, galbūt net ir nelabai sukonkretintam adresatui...

Patekimas į A.Makarevičiaus studiją iš Naugarduko gatvės pusės. "Pamatysi užrašą 'PRIVATI ZONA' - ir suk pro tą arką, aš pasitiksiu kieme". 

Laiptai į dangų, einant link A.Makarevičiaus dirbtuvės. 

"Triumfo arka". Būtent - praėjus ją, reikia leistis žemyn į požemius, eiti ilgu koridoriumi ir sukti dešinėn.
Vaizdai nedžiuginantys, tačiau kažkuo (tomis kampuotomis formomis, iš pašalių žvelgiančiu nerimu) turintys bendro su A.Makarevičiaus tapyba. Ėjimas pro tokią architektūra - tai kaip nedidelis apšilimas prieš tapybos žiūrėjimą.

Kokia yra A.Makarevičiaus tapyba? Apsilankymo studijoje metu autorius drobes pravertė (it koks lošėjas) lyg kortų kaladę, su tarp pirštų smilkstančia cigarete. Ir apibūdinimas „kortinė, kortiška“ yra ganėtinai taiklus. 1) A.Makarevičiaus tapyba yra spalvinga (prisiminkime ryškiai nuspalvintus bartukus, damas, karalius ir tūzus). Be to 2), kortiški yra vaizduojami personažai. Figūras A.Makarevičius konstruoja kortų principu, dėliodamas iš atskirų dalių, suteikdamas joms ženkliškos simbolikos. (Net ir dirbama – gana gretai, tartum lošiant, vienu metu koncentruojantis į kelis paveikslus). Ir tame slypi viso tapymo tikslas bei uždavinys...

Ryškiausias A.Makarevičiaus studijos privalumas – erdvė. Tai ganėtinai didelis plotas, kurį tapytojas dalinasi su kitu kolega – dailininku Augustinu Lopu. Galima pasamprotauti, kiek bendroje aplinkoje dirbantys autoriai įtakoja (kartais to norėdami, o neretai net ir nelabai trokšdami) vienas kitą, kiek, atvirkščiai – mezgasi labai subtilūs konfliktai, konkurencinės trintys, estetiniai varžymaisi ir panašiai. Viena aišku (ypač jau po kelinto apsilankymo tokioje – kelių menininkų dalinamoje erdvėje), kad visuomet galima pajusti ir tam tikrą demarkacinę liniją, plonytę ribą, kurios niekuomet neperžengia kuriantys kartu...

Rūsyje esanti studija suteikia galimybę atsiriboti nuo pasaulio. „Štai, prieš kelias dienas tapiau. Ryte, kai atėjau, buvo vienaip, o išėjus vakare matai, kad priversta sniego, žiema...“.

Rūsyje esanti studija yra kuo tikriausia kūrybinė celė. Čia egzistuoja taip trokštama akistata tarp tapytojo ir paveikslo. Ir nieko daugiau. Dvikova, iššūkis arba tiesiog lošimas - kaip A.Makarevičiaus tapyboje.

Bendras studijos vaizdas, žvelgiant nuo darbinės zonos.
Kitoje pusėje (kairėje) - Augustino Lopo erdvė.

Studijos grindys ir keli kampai -

Darbinė erdvė. 

Molberto kojos ir trys tapymui ruošiamos drobelės (miniatiūrų parodai) apačioje.

Tapymo medžiagos ir priemonės.

Teptukai.

Dažai - 3 dėžutės.

Dažai (rusiška "Ladoga") - 1 dėžutė.

Paletė ir tapymo pirštinės (studijoje šiaip ir nešilta - "o vasarą čia būna vėsu...").

Darbiniai drabužiai - spalvos ir linijos, kaip iš tapybos...

Stalelis su slyvų likeriu.

Sienos ir lubos -

A.Makarevičiaus pusėje, ant jo sienos, kabo keletas paveikslų. Kairiau - architektūrinė konstrukcija, primenanti šiek tiek stilizuotą moterį a la Makarevičius.

Tašiukas (taip pat ant sienos), iš prasegtos kišenės žvelgia kyliukai. Atkreipkite dėmesį į spalvą. 

Apšvietimas.

Šildymo šaltinis. Žinoma - galima ginčytis, kas šildo labiau - krosnelė ar paveikslas?

Kampe suremti A.Makarevičiaus paveikslai. Standartiniai autoriaus formatai. 

Tapybinės briaunos, paveiksliniai kraštai.

Paveikslų sklaida ir pašymas (čia iš kortinio žargono).

 Centrinis studijos elementas - batikiniu audiniu dengta sofutė. O koloritas, o raštai!

Nežinau, kaip būna kitais kartais, tačiau apsilankymo metu ši sofa tapo ir svarbiausiu A.Makarevičiaus tapybos peržiūros protagonistu. 

Peržiūra - kaip filmas ir kaleidoskopas - 

1...

2...

3...

4...

5...

Vienas iš A.Makarevičiaus tapybos kozirių - hibridiškumas, kuriam būdingas skirtingų pradų sujungimas į vieną, subtilaus brutalumo (kaip tai keistai ar net oksimoroniškai skambėtų) tvinksėjimas. 

Link išėjimo -  

Tapybinės studijos durys.

Koridorius.
Durys kairėje - į studiją.

Vaizdas koridoriaus gale. Grafitis lauke. 

Būtent tas lauke esantis grafitinis padaras dar kartą pašnibždėjo įkyrią ir banalią mintį - kad Tapytojas ir jo aplinka (ką jau kalbėti apie jo tapomus dalykus!) natūraliai suauga į vieną visumą. Aplinką veikia Autorių, o Autorius - Aplinką. Ir pradedi nesuprasti, kur yra realybė, o kur tapyba. Ar tiksliau - tapyba turbūt ir yra realybė...

Štai A.Makarevičiaus nutapytas veidas (o - kokios akys!)...

... ir tapytojas savo studijoje. 

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.