Propugnaculi et antimurali, arba pilys ir vaizdinių troškulys

2000-2001 metais rašiau magistrinį dailės istorijos darbą tema "Antikos problema  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso dailėje", o galvoje visą laiką skambėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Herodoto - Motiejaus Stryjkovskio žodžiai apie tai, kad senovės lietuvių paminklai yra išnykę be pėdsakų, be fizinių ženklų ir taip toliau:

Quaeque prius sanctos cogebat curia patres

Serpentum facta est, alituumque domus.

Plenaque tot passim, generosis atria ceris

Ipsa sua tandem subruta mole jacent.

Calcanturque olim sacris onerata trophaeis

Limina, distractos et tegit herba deos,

Tot decora, artificumque manus, tot nota sepulchra,

Totque pios cineres una ruina premit etc.

[Kurija, kur seniau rimtai posėdžiavo senatas,

Jau gyvačių dabar, paukščių buveinė tiktai.

Menės, pilnos kadais vaškinių protėvių kaukių,

Riogso aplesitos visai, yra ir griūva dabar.

Mindo visi šventyklas, kitados prikabintas trofėjų,

Ir statulos dievų apželia tankia žole. 

Šitiek dailių dirbinių, kapų garsių tiek aplinkui

Raitelių tiek pamaldžių dengia griuvėsių krūva ir t.t.] [Iš: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. II, Vilnius, 2001, p. 531,564-565, vertė Dominykas Urbas].

Nežinau, kaip tas "mokslinis" mano darbas, tačiau iki šiol prisimenu sėdėjimą Mokslų akademijos bibliotekos "bokse" (ten, iki tol, kol nebuvo įtaisytos stebėjimo kameros, būdavo galima ir nusnūsti - kai kas sėkmingai tuo naudodavosi), iki šiol svaiginantį (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis - nes tai iki tol man asocijuojasi su dvasiniu persikėlimu į praeitį) senų knygų kvapą ir skausmingai kamavusį vaizdinių alkį.

Esmė slypi tame, kad tais, interneto pačios pradžios laikais, retos mokslinės spaudos bei publikacijų laikais, kartais tik tegalėdavai įsivaizduoti, kaip gali atrodyti net realiai egzistuojantys paminklai kur nors Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ar Lenkijos užkaboryje. Dabar, žinoma, daug kas pasikeitė. be to, rašant apie "lietuvišką" Renesansą, manęs klausdavo ir kiti, to paties klausdavau aš ir savęs: o ką galima kalbėti apie tai, kas išnykęs beveik be pėdsakų? (Čia vėl suskambėdavo Stryjkovskio eilės). Motiejus Stryjkovskis ir jo amžininkai tą vaizdinių alkį, ieškodami sarmatiškai romėniškos Antikos Hiperborėjų krašte, formavo ir kūrė savo motyvus. 

Geriausias pavyzdys, be abejo, iki mūsų dienų kolektyvinėje atmintyje įsirėžę didžiojo falsifikatoriaus (ir mistifikatoriaus) Aleksandro Gvaninio Europinės Sarmatijos aprašymas (Sarmatiae Europae descriptio) su Lenkijos ir Lietuvos valdovų atvaizdais. Štai vienas iš atvejų - kairėje - Boleslovas Narsusis (p. 26) ir mūsų Vytenis (p. 103). Renesanso amžininkams nereikėjo to vadinamojo "portretinio panašumo", jiems visų pirma rūpėjo tai, ką galime pavadinti Idėja (ar simboliu, arba ikona). Idėja suteikdavo trampliną vaizduotei ir viskas būdavo gerai (panašų dalyką turbūt galima tarti apie sarmatiškąjį portretą arba imaginacinę Vytauto atvaizdų galeriją).

Panašus mentalinis judesys regimas ir XVI amžiaus grafikoje lyg iš nimfos Amaltėjos rago pasipylusiuose pilių ir tvirtovių (pirmiausia atimtų iš maskvėnų) vaizduose. Vienas ankstyviausių precedentų būtų Ulos tvirtovės "portretas" (1568 metų rugsėjo 20 dieną didysis etmonas Romanas Sanguška ir jo kariai atėmė šią pilį iš rusų)(reprodukcija iš: Lietuva žemėlapiuose, Vilnius 2002, p. 34): 

Lyginant šį iš paukščio skrydžio sukurtą Ulos tvirtovės atvaizdą su vėlesniais (beveik analogiškais Stansilawo Pacholowieckio ir kitų) fiksavimais, matyti, kad dailininkams taip pat labiau rūpėjo esminė idėja, kurią išreikdavo romantizuotais, tariamai antikiniais požymiais apdovanotais įtvirtinimų brėžiniais.

Būtent tą dariau ir aš... Rašydamas apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos pilis bei tvirtoves, iš jų suformuotas gynybines linijas ir sistemas (kitas dalykas - kiek konceptualiai ir analitiškai tą padariau - beje, piešimas dažnai ir nustelbdavo rašymą...) pabandžiau įsivaizduoti tai, ką aprašinėjau. Sukūriau kelis ciklus, kuriuose vaizdavau chronologiškai tikrai nevienalyčius objektus - nuo Kryžiaus karams besipriešinančių lietuvių (todėl ten daug pagoniškojo bastiono - Žemaitijos) pilių iki Respublikos citadelių. Svarbiausia buvo pati įtvirtinimo ikona (stilistiškai šiek tiek paveikta itališkosios metafizikų tapybos), sudaryta iš keturių dalių (tartum žvelgiant iš visų pasaulio taškų). 

Biržai

Braclavas

Čerkasai

Dubnas

Kijevas

Luckas

Palyginimui - štai toks Luckas realybėje - su Vytauto, Švitrigailos ir Žygimantų statytais įtvirtinimais

Maišiagala

Nemenčinė

Smolenskas

Ula (aukščiau buvo po 1568-ųjų sukurtas jos atvaizdas...)

Vinica

Voluinės Vladimiras

Žinoma, labiausiai mane įkvėpė ir inspiravo būtent Stryjkovskio apdainuoti tankia žole apaugę griuvėsiai, kadaise buvusios šventovės ir apirę pylimai. Ir kartais pradėdavau tikėti, kad vaizdiniai gali tapti realybe. Taip, pavyzdžiui, pagalvojau, pamatęs Videniškių (Liesėnų) piliakalnį - legendinę kunigaikščių Giedraičių tėvoniją:

O štai maniškė Videniškių pilies versija iš 4 dalių:

Kompozicijos iš tos pačios "zikuratinių pylimų" serijos (dar yra pora grafinių ir pora tapybinių tvirtovinių ciklų). Iš kairės po 4: Aukaimo, Bijeikių, Bobruisko, Buteikių, Gargždų, Obelių, Paršpilio, Perlamo, Punios (po dvi grupes, iš viso 8 kompozicijos), Raigardo, Tverų, tų pačių Videniškių, Buivydžių, Jašiškių, Radžiūnų, Ragavos, Ruokiškių, Suokiškių pilys: