Rūdininkų vartai ir Visų Šventųjų bažnyčia: barokinio bendradarbiavimo ir komponavimo ypatybės

Bet kurio miesto vartai atlieka vizitinės kortelės rolę. Nepasakyta šiuo sakiniu nieko naujo. Žinojo tai ir šumerai, ir romėnai, ir visi kiti. Vilniaus vartai taip pat buvo šios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės vizitinėmis kortelėmis. Tik gaila, kad tų kortelių, kurių dėka sužinome pirmuosius dalykus apie patį miestą, liko ne tiek jau daug – vieneri – garsieji Aušros vartai.
Iš tiesų kalbėsime ne apie vartus kaip vizitines korteles. Vartų ypatybė slypi tame, kad būdami savotiškomis vizitinėmis kortelėmis, jie automatiškai tapdavo ir aplinkos, besisukančios aplink juos (tiek vidinėje, tiek išorinėje miesto pusėje) epicentrais. Būtent vartai tarnaudavo kaip tam tikri atspirties taškai (prisiminus garsiąją Galilėjaus frazę), nuo kurių vykdavo tolimesnė architektūrinė ir urbanistinė plėtra.

Argumentu galėtų pasitarnauti išlikusieji Aušros vartai, kuriems, kaip jau buvo analizuota, renesansiniai perstatinėtojai suteikė nei daugiau – triumfo arkos pavidalą. Nuostabu yra ne tik tai, bet ir tas faktas, kad po kelių dešimtmečių vidinėje miesto pusėje iškilusi karmelitiškoji šv. Teresės bažnyčia savo fasadu barokiškai pakartojo analogišką schemą. Žinoma, šioje vietoje reikia turėti omenyje ir Sebastiano Serlio padiktuotą bebokštės bažnyčios fasado pavyzdį (kuriame taip pat labai aiškiai yra įpiešta triumfo vartų kompozicija), tačiau barokinis kontekstualumas čia irgi veikia kaip priežastis bei simptomas.

Pranciškus Smuglevičius Rūdininkų vartai 1786 m.

Tą patį turbūt būtų galima pasakyti ir apie neišlikusius Rūdininkų vartus. Kaip jie atrodė, ir ypač iš vidinės pusės, pasakyti jau niekuomet nebegalėsime. Tačiau tam tikrų štrichų menamam tų vartų portretui (kuo tikriausiam „autorobotui“) galbūt suteiktų šalia iki šiol stovinti Visų Šventųjų bažnyčia.

O šiuo atveju svarbu yra tai, kad Visų Šventųjų bažnyčios fasadas yra suprojektuotas remiantis labai konkrečiu pirmavaizdžiu – ne bet kokiais, o pačios Romos – katališkiško pasaulio centro, sostinės ir bambos vartais – Aureliano sienoje įrengtais Porta Pia (1561 m. suprojektuotais ne ko nors kito, o paties didžiojo Michelangelo). Šioje vietoje reikėtų atkreipti būtent į vidinę jų pusę, kurių portalo ir langų bei nišų apvadai yra giminingi pagrindiniam Visų Šventųjų bažnyčios fasadui (tiksliau – atvirkščiai).

Visų Šventųjų bažnyčios fasadas, 1624-1631 m.

Michelangelo, Porta Pia, Roma, 1561-1565 m.

Ypač ryškus Visų Šventųjų bažnyčios ir Porta Pia  ryšys regimas apatiniame bažnyčios tarpsnyje. Analogiška yra bendra kompozicija (net spalvinis sprendimas), langų apvadai ir, be abejo, pagrindinio portalo kompozicija. Žinoma, reikia pastebėti, kad Michelangelo sprendimas "renesansiškesnis", o vilnietiškasis variantas - manieristiškai grafiškesnis. 

Porta Pia (nuotrauka iš Wikipedijos)

Įdomumo dėlei galima palyginti ir abiejų vartų kompozicijas. Negalima sakyti, kad jos nėra giminingos (ypač turint omenyje tai, kad abu statiniai yra sukomponuoti iš dviejų laiptiškai priglaustų stačiakampių gretasienių).

Ką tai įrodo?

Tai (šiuo atveju tik galbūt) įrodo, kad ir Rūdininkų vartų vidinė pusė galėjo būti ne tokia minimalistinė, kokia buvo orientuota į miesto išorę.

Tai (iš tiesų) taip pat įrodo, kad Visų Šventųjų bažnyčią, konkrečiai jos fasadą turėjo projektuoti ne koks nors vietinis mūrininkas (kaip dažnai teigiama dailėtyrinėje literatūroje), o itališkojo Renesanso ir baroko plastiką neblogai perpratęs, konkrečius pavyzdžius (iš graviūrų arba in situ) žinantis specialistas. 

Dar į ką galima atkreipti dėmesį - tai į Visų Šventųjų bažnyčios puikų "įklijavimą" į aplinką. Tai nepriekaištingo barokinio perspektyvizmo pavyzdys. Viršutinis statinio tarpsnis atsiveria einant Šiaulių gatve. (Šioje vietoje reikia turėti omenyje, kad dabartinis Rūdininkų skveras iki II pasaulinio karo buvo užstatytas, tačiau bent jau iki XIX amžiaus gyvenamieji statiniai neturėjo uždengti perspektyvos.beje, šiuo sprendimu Visų Šventųjų bažnyčia yra artima Šv. Teresės bažnyčiai. 

1743 m. Jonas Kristupas Glaubicas, pastatydamas varpinę, perėmė jau padiktuotas žaidimo taisykles. Bokštas (kaip muzikiniame kūrinyje) sukuria kulminacijos įspūdį, atsiverdamas įpusėjus į Šiaulių gatvę... Paskui dar pasitinka fasadas...