Kelionės diena buvo pasirinkta prastai, bet kas galėjo numatyti, kad alinantys karščiai truks begalinę virtinę dienų, nors iš kaimo vis ateidavo bauginačios pranašystės apie užmirštų dievų bausmę, durpynų gaisrus, suanglėjusius javus, nežinomų ligų apniktus gyvulius, ir tikrai, diena iš dienos atsibudus net pro storus pilies akmenis įsiskverbdavo nematomi karščio liežuviai, įslinkdavo kaip kokie gluodenai, įsitaisydami po plytomis ir jas kaitindami iš vidaus, kaip nežinia pro kur suskrisdavo ir šlykštūs bimbalai. Dvariškiai nuolat suplukę bėgiojo po menes, nusigriebę šluoteles, tikėdamiesi išvaikyti ar užmušti nors ir nevikrius, bet skaudžiai kandančius varmus ir gylius. O dabar, kelionėje, šie užuodę po prabangiais sunkaus šilko ir alksomo kostiumais prakaituotus dvokiančius keliauninkus, užuodę arklius, puolė spiečiais, atkaklumu prilygdami gerai ginkluotų svetimtaučių puolimams - kad ir kaip nesunku būdavo tokį nugalabyti, tačiau jis vis tiek spėdavo nugerti šiek tiek kraujo, palikdamas perštinčią žymę, kankinančią ilgais nė kiek neatvėstančiais vakarais, o žuvusiojo vietą tuojau pakeisdavo kitas. Kelionės data buvo parinkta anksčiau, o ir delsti daugiau nėra ko - kas rytą pažvelgus į dangų tepamasi tą patį įkaitusį skardos lakštą, t. y. dangų. Be debesėlio, kuriems retkarčiais ir pasirodžius, netrukus tapdavo aišku, kad tai tik vaikiški vapaliojimai, neturintys nieko bendro su rimta vyro šneka, neturintys svorio ar įtakos tolimesnei dienos eigai. Nei lietaus, nei vėsos. Taigi, būrys iškeliavo anksti, dar vos švintant, rūkams kruopščiai uždangsčius kelius, panaikinus pievas (- O naktys šaltos, - pamanė ji), tačiau jau netrukus karštis pasivijo, smogė iš nugaros tam dar nepasiruošus, akino, negelbėjo nei miško šešėlis, nes ten net vėjo nebuvo, tik baisus tvankumas, viską užvilkęs lyg iš bjaurių prakeikimų atėjusios augalų ligos, verčiančios lapus apmusijusiais pergamentais. Žinomą, dieną jie sustos, pastatys-išties palapines, paklos ant buvusios žolės (dabar gelsvos traškančios dangos) tankias storas lovatieses, ant kurių galima susėsti, valgys iš anksto paruoštą maistą iš karalienės daržų, prižiūrimų pagal jos griežtą itališką tvarką, gulės, arkliai makaluos uodegomis netoliese, besigindami nuo bimbalų puolimo. Šunys tūnos pavėsyje, kraipydami ausimis, budrūs, pasiruošę šokti nuo mažiausio įtartino garso, o miškas vilios juos kvapų pažadais, šnaresiais, bet tai ne medžioklė. Deja.
Jie visada čia sustodavo. Merkys vangus, jau išplatėjęs, jei
dar ne pačioje brandoje, tai, sakykime, jaunuolio amžiaus, gelaintis požeminių
šaltinių šalčiu, kaip jos šalies kalnų upės, kurių sau neleido prisiminti. Jos
vyras čia visada eina maudytis. Ji puikiai pamena paupio pavasarį užliejamą
pievą, visuomet šlapią, pilną viksvų, vėdrynų, čiobrelių ir mažų nežinomo vardo,
bet neįtikėtino purpuro ryškumo gėlyčių. Dabar visa tai nuo karščių virtę
aštrianagiais ir aštriadančiais stagarais, traškėdami šie griebia sijonus ar
bando įkibti į vyrų batų aulus, tačiau žemė vis tiek puri, minkšta, kojos su
odinėmis kurpėmis (o gal irgi batais?) maloniai smenga. Ji puikiai pamena
nepastebimą nusileidimą prie upės, iš kur atsiveria Merkio posūkis su nuo
saulės aitriai geltonu skardžio smėliu, Merkys tamsus, neperregimas, apaugę
krantai nejaukūs (- žaltys plaukia, - mato jis), šunys priglaudę ausis begioja
aplink uostinėdami, tirdami, atrasdami varlę ar kitus neįvardintus pėdsakus,
upės žolės sugulę kaip tos šunų ausys, kai kur iškišę vieną kitą mažą baltą
žiedelį. Nuvirtęs medis (- dar pernai jo čia nebuvo, - galvoja audamas batus) perkuria
srovės balansą kitaip, viskas atsiduria upės viduryje, bet itin koncentruotai,
susidaro daugybė mažų mielų sūkuriukų. Mielų akiai, bet ne besimaudantiems, nes
jie reiškia nežinai ką - gylį, šakas ar pavojingesnius sūkurias gilumoje.
Kvepia sausa saulės aistra, mėtomis, kai kur augančiomis prie vandens ir jame,
ajerais, kurių vieną kažkuris šuo štai žaisdamas išrovė ir nešasi nasruose lyg
kokį pagalį. Jos vyras nusirengia ( - O dieve, vėl tie nudriskę drobiniai
marškiniai, - pamano ji, - purvini, per tiek metų taip ir neišmokiau rūmų
tvarkos...), lipa akmenimis ir brenda nuo saulės blikų besimainačiu gelsvu
dugno smėliu su tuščiomis geldelėmis (- Kad tik neužliptų, susižeis, -
pagalvoja ji, bet nutyli, nenori, kad kas nors išgirstų. Kam griauti jo autoritetą?).
Per tuos metus jis gerokai nutuko, pakibęs pilvas atstumiantis, tai visai nebe
tas galingas vyras, kurį pirmą kartą pamatė. Atsiradęs pagurklis ypač bjauroja,
tačiau daugybė gimdymų sudarkė ir jos pačios kadaise liekną figūrą. Jis
šnopuoja, iš tolo dvokia prakaitu, grubiai šūkteli šunims, stabteli ir krinta į
vandenens gelmę, paneria vis dar tankius plaukus išlaikiusią galvą, ištraukia,
makaluoja. (- Kaip šuo, - su pasibjaurėjimu pastebi nuo kranto). Šunys
neatsilieka, sušoka į vandenį, taip pat šnopščia, plaukia prieš srovę visi -
gyvuliai ir žmogus (- Visi gyvuliai, - pamano ji ). Jis plaukia, galynėdamasis
su srove, kriokia iš malonumo, šaukia jai kažką iš tų lietuviškų taip ir
neišmoktų žodžių, garsiai prasčiokiškai nusijuokdamas, kad net skardis
krūpteli. Po to pasineria iki kaklo, dar kiek paplūduriuoja užsimerkęs, iškišęs
upės paviršiuje tik galvą ir kojų pirštus, apsiverčia ant pilvo, įsikimba į
akmenį, laikosi, leisdamas vangiai ir žaižaruojančiai upei tekėti papilve,
dienos ir būsimos kelionės nuovargį leisdamas pasroviui, paslėpdamas žolėse,
duburiuose. Palei krantą augantys juodalksniai staiga išmeta griežlės balsą -
lis, lis, šaukia ta. (- Kelinta jų karta čia gyvena? - pagalvoja jis). Išlipa
atvėsęs, kitas, vėl galingas vyras, ramus - jam reikalingus sprendimus savaime
atneš srovė. Ir lietų. (- Kaip jie gali gyventi toje savo Italijoje, kur nuolat
karšta? Ir upės ten geltonos... - nusistebi tyliai sau).
- Lis, - sako garsiai. Nusišypso jai.
(- Ir kaip čia dievas man davė mylėti šitą gremėzdą? -
neatsistebi jau daugybę metų ji, žiūrėdama į jo senstantį kūną).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą