Alberto Vijūko-Kojelavičiaus "Lietuvos istorijos" I tomo frontispisas: autorystė ir simbolika

Cornelis van Dalen I, A.Vijūkas-Kojelavičius, Historiae Lituanae... t. 1, Gdanskas, 1650 m.

Kalbėjimo apie vieno iš Lietuvos istorijos tėvų – Kojalavičiaus didžiojo veikalo – Historiae Lituanae pirmojo tomo frontispisą atspirties ir išeities tašku būtų akivaizdus faktas – minimas asmuo buvo jėzuitų vienuolis. Ir ne bet koks, o Vilniaus jėzuitų akademijos teologijos profesorius ir daktaras.

Bet kol kas palikime tai paraštėje, atkreipdami dėmesį į du dalykus:

1)      Tereikia tik apgailestauti, kad iki šiol nėra nustatyta, kas yra titulinio puslapio autorius;

2)      Akivaizdu, kad frontispise – tiktų tikriausioje viso darbo vizitinėje kortelėje, vizualiai įkūnytos kai kurios pagrindinės teksto idėjos.

Antraštinis lapas – vaizdine prasme pati puošniausia viso veikalo (ir pirmojo, ir antrojo tomų) dalis, nėra signuotas, ir tai apsunkina visą tyrimą. Šiuo atveju tegalima pasikliauti rašytiniais šaltiniais ir stilistine analize. Visą reikalą palengvina tai, jog yra žinoma „Lietuvos istorijos“ išleidimo vieta – tai garbingas ir šlovingas Gdansko miestas – Respublikos langas į Baltijos jūrą ir visą pasaulį. Būtent ten tuo metu knyginėje produkcijoje iliustruotų – visokiausiomis figūromis ir architektūrinėmis detalėmis išpieštų frontispisų beveik monopolisto teises buvo įgijęs graveris iš dar šlovingesnio Amsterdamo – Cornelis van Dalenas (Vyresnysis arba I). Užtenka pasižiūrėti, kad ir į šio raižytojo atliktą Jokūbo Sobieskio Užrašų apie Chotynės karą titulinį puslapį (1646 m.) arba beveik dešimtmečiu ankstesnę panegiriką Vladislovo Vazos bei Cecilijos Renatos santuokos proga (1637 m.). 

Cornelis van Dalen I, J. Sobieski Commentariorum Chotinesnis Belli..., Gdanskas, 1646 m.

Cornelis van Dalen I, M.Opitz, Felicitati Augustae Honorique Nuptiarum..., Gdanskas, 1637 m.

Bendros struktūros komponavimo, figūrų pozų, šriftų  ir, ypač svarbu, modeliavimo prasme – tai neabejotinai artimi kūriniai. Kaip nurodė lenkų dailės istorikė Teresa Sulerzyska [T.Sulerzyska, „Ryciny Cornelisa van Dalen w siedemnastowiecznych drukach“ gdańskich, in Biuletyn historii sztuki, 1977, nr. 4, s. 327], šis dailininkas ypač aktyviai knygines iliustracijas pradėjo kurti nuo 1632 m., sukurdamas daugiau nei 40 titulinių puslapių. Su Gdansku van Daleną siejo karališkasis Vazų sekretorius ir istoriografas Martinas Opitzas (1597–1639), jo dėka dailininko ir Vazų ryšiai tęsėsi iki penktojo dešimtmečio pabaigos [ten pat].

Karaliai ir konkrečiai Vazos – Žygimantas ir Vladislovas, yra vienas iš raktų, kurio dėka galima atrakinti prasminę ir reikšminę Kojelavičiaus knygos titulinio puslapio spyną. Šioje vietoje dar reikėtų įterpti jėzuitus – vienuoliją, kurią aktyviai globojo ir rėmė katalikiški švediško kraujo turintys valdovai. Ir galima paskaitinėti keleto iš jų – kad ir Petro Skargos ar Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (abu tampriai susiję su dvaru) minčių. Tiek vienas, tiek kitas, o ir apskritai jėzuitai, buvo stiprios monarcho valdžios Abiejų Tautų Respublikoje propaguotojai. Vizualiai tai puikiai išreikšta tituliniame puslapyje – pačiame centre, ant aukščiausios kolonos stovintis valdovas yra tas taškas, kuriam pagarbą atiduoda ir nuolankiai paklūsta esantys žemiau. Spekuliuojant galima pasamprotauti, kad viršuje vaizduojamas pats Žygimantas, o apačioje – sosto paveldėtojai – Vladislovas (kairėje) ir Jonas Kazimieras (dešinėje). Juolab, kad galima įžiūrėti ir šiokio tokio portretinio panašumo.

Bet dar geriau yra paskaityti „Seimo pamokslus“:

„Kaip muzikoje, kur vienas balsas kyla aukštyn, kitas neišvengiamai turi būti pažemintas, taip ir valstybėje: kiekvienas valdininkas turi žinoti savo vietą ir nepažeisti švento susitarimo saldybės. Jeigu visiems šiems balsams neduos takto dirigentas, tai dainavimo silpnumas pavirs disonansu ir beprasmišku šaukimu. Lygiai taip ir valstybėje: jeigu viena aukščiausioji valdžia nevaldys visų, tai pasidarys baisi betvarkė ir karalystės žlugimas neišvengiamas”

[P.Skarga; http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/10/10ska.html].

Arba „Odę Lenkijos ir Lietuvos raitijai“:

„Ar kare, ar taikai viešpataujant,

Visad saugokit jėgų vienybę.

Juk šimtu kolonų paremtos šventyklos

Daug ilgiau išlaiko“.

[vertė Albinas Žukauskas, M.K. Sarbievijus, Miškų žaidimai, Vilnius, 1958, p. 122.]

Tad tas viršuje, ant kolonos esantis asmuo ir yra tas Dirigentas, kurį laiko Kolonos – žemiau esantys Respublikos bajorai.

Šioje vietoje reikėtų pasikliauti pačiu Vijūku-Kojelavičiumi. Užtektų pažvelgti į jo Istorijos struktūrą. Būtent šis jėzuitų vienuolis ir buvo vienas iš tų Lietuvos istorikų, kurio dėka (laimei ar nelaimei) iki mūsų dienų yra išlikęs gajus istoriografinis štampas periodizuoti praeitį pagal valstybės viršuje buvusių žmonių gyvenimus. Tad štai toks jėzuitiškas monarchizmas.

Frontispise dar galima įžiūrėti ir kitokios simbolikos. Nuorodą į tai suteikia paminėtos kolonos. Vijūko istorinėje vizijoje Gediminaičiai-Jogailaičiai (Vazos save siejo irgi su jais) atstovavo Kolonų arba Stulpų giminei – lietuvišku jų protoplastu įvardintas romėnas Cezarinas (etimologijos analogijos negali palikti abejingais!). Tad vaizduojamos trys toskaniškos (romėniška orderio rūšis!) kolonos – vidurinė aukštesnė, šoninės žemesnės, tarp jų dar nišos, apipavidalintos apvadais ir to paties orderio piliastrais – yra stilizuotas Gediminaičių stulpų ženklas.

Verta dėmesio ir ant dviejų šoninių kolonų veržlia jojančių heraldinių figūrų – Hipokentauro, šaunančio sau į uodegą, ir Vyties, vejančio priešą, simboliką. Sapiegų (I tomas paties autoriaus yra dedikuotas Kazimierui Leonui Sapiegai – „valstybės atramai“, pasak Kojelavičiaus , II – šio sūnėnui Kazimierui Jonui) giminės tradicijoje teigiama, kad jų legendinis protėvis Narimantas Gediminaitis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbą pakeitė – iš Kentauro Vytimi [A.Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, vertė Leonas Valkūnas, Vilnius, 1989, p.140; http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/Sapiegu-kilme-fiktyvi-legenda-tapo-realybe]...

P.s. dar viena įdomi detalė, susijusi su šio titulinio puslapio ir kitų van Daleno analogų lyginimu. Tiek apatinė juosta (kitur čia vaizduojama kokia nors alegorinė kompozicija, daugiafigūrė scena), tiek tušti kaspinai po abejais bajorais lyg ir liudija, kad grafikos darbas nėra baigtas, kad ne visos tekstinės inskripcijos yra išraižytos.