Renesansinės nuogybės Lietuvoje

Savo nuogo kūno meilei Renesansas primena nudistų pliažą. Po romanikos sutemų ir gotikos miglų, kuomet žmonės ir juos vaizduojančios skulptūros buvo („dėl visa ko“ ir todėl „kad taip reikia“) buvo apsimuturiavę įmantriausiomis raukšlėmis krentančiais audiniais, renesansinės figūros ėmė ir išsirengė. Tokiu būdu dailininkai pasiekė du tikslus: viena vertus, džiaugsmingai apdainavo žmogiško kūno grožį, realizuodami graikišką kalokagatijos idealą; kita vertus, tokiu būdu išsprendė turbūt jau ir juos kamavusį aprangos ir visuotinybės prieštaravimą. Problema regėtųsi labai paprasta – kaip pavaizduoti apsirengusį žmogų ir išvengti madų pasikeitimų sąlygojamo karikatūrizmo, kaip grožį padaryti universaliu? Štai, devynioliktojo amžiaus džentelmenui, žvelgiančiam į savo protėvius kokoje nors Lankašyro grafystės pilyje, jie, apsirengę Elžbietos laikų apdarais turėjo atrodyti šiek tiek komiškai, ir dirbtinai. Arba kad ir mums, matantiems Ingreso portretus su bakenbarduotais ir pilvotais ponais, įsismaukusiems į aptemptas kelnes, tokia jų apranga kelia šiokią tokią šypseną. O Renesanso laikais mąstyta apie tai – kaip aprengti Vergilijaus siužeto herojus, kokius rūbus pateikti Užkariautosios Jeruzalės liudininkams? Tad net ir dėl to – kur tik būdavo galima neparengti vaizduojamų personažų, ten jie veikdavo nuogi, it mamos pagimdyti. Mikelandželo ištapytoji Siksto koplyčia – ta suomiška pirtis, pasak Petro Repšio, yra pati puikiausia renesansinio nudizmo esencija.

Lietuvoje taip pat egzistavo Renesansas. Gal ne toks didus, kaip Europoje (už išlikusius tik fragmentus, čia reikia dėkoti ir svetimiems okupantams, ir iki mūsų dienų paveldo saugoti nesiruošiantiems analfabetams), tačiau unikalus ir specifinis. Būtent tą ir įrodo nuogi kūnai, kurie Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jos dailėje pasirodo būtent Renesanse – šešioliktame-septynioliktame šimtmečiais.

Esminiai pokyčiai, kaip visada, prasideda nuo galvos. Galva anų laikų Lietuvoje buvo valdovas ir jo ramstis – bajorija. Būtent su šiuo luomu ir jo reprezentacija susijusiuose meno kūriniuose ima ir sušmėžuoja pirmieji nuogaliai. Kai kurių netgi negalima pavadinti tikraisiais nuogaliais – bet jų pomirtiniai kūnai antkapiniuose paminkluose, aprengti Maksimilijono tipo šarvais (kaip Albrechto Goštauto) ar husariškais krūtinšarviais, žodis žodin kartojančiais (na, iš tiesų dar net patobulinančiais!) vyriškas formas, glumina savo nuogumu. Tokia apranga, patvirtinanti seną graikų posakį, kad „drabužiai yra žmogaus kūno veidrodis“ galbūt mūsų, pripratusių prie akivaizdesnių dalykų, gal ir nestebina, tačiau amžininkus visgi turėjo versti susimąstyti. Štai, kad ir Goštautas, kurio vyriškumo bei nemažo pilvo nepaslepia, bet priešingai paryškina – šarvai, liudininkams atsiverdavo visa kūniška esybe.

Bernardus Zanobius de Gianotis, LDK kanclerio Albrechto Goštauto antkapinė plokštė Vilniaus katedroje, apie 1539 m.

Maksmilijono tipo (renesansiniai paradiniai, kaneliūromis dekoruoti) šarvai paryškina natūralias kūno formas. 

Bet, žinoma, reikia ir net būtina pabrėžti, kad nuogų monarchų, magnatų ir šiaip šlėktos LGK mene mes nepamatysime – ne lygis.

Juolab, kad nuogumas neretai (o net iki mūsų dienų) yra suvokiamas kaip tam tikras pažeminimo veiksmas. Galbūt todėl tiek renesansinėje, tiek barokinėje kūryboje svetimi – dažniausiai priešų belaisviai, būdavo vaizduojami nuogais. 

„Blogietis“ , pasak kai kurių interpretacijų, matomas ir vienoje iš nedaugelio išlikusių pasaulietinių freskų Siesikų rezidencijoje. Tai nuogas jaunuolis ar dar nesenas vyras gana didele nosimi (vėlgi, tai galima traktuoti kaip meilužio atributą) ir į žiūrovą atsukta nuoga sėdyne. Turbūt tai vienas pirmųjų aktų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailėje.

Sieninė tapyba Siesikų pilyje, XVI a. 

Nuogas jaunuolis, didele nosimi ir atsmauktomis kelnėmis.

Šalia valdovų ir didikų nuogais galėdavo būti (vaizduojami) tik įvairūs „pagalbiniai“ subjektai – skydnešiai, alegorinės figūros. Štai, kad ir Šv. Mykolo bažnyčioje esantis Leono Sapiegos ir jo žmonų paminklas – nuogi ir putnūs personažai, draperijomis prisidengę arba drąsiai demonstruojantys savo gėdingąsias vietas, nebijo eksponuoti savo kūnų.

Leono Sapiegos ir jo žmonų antkapinis paminklas Šv. Mykolo bažnyčioje Vilniuje, XVII a. pradžia. Jano Bulhako nuotrauka, 1937 m.

Nuogi amūrai, laikantys herbinį kartušą

Tomas Makovskis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis (fragmentas), 1613-1650 m.

Nuogi amūrai, laikantys vieną iš žemėlapio legendų.

Analogiškai iš grafikoje, ypač kartografijoje, nuogybių nebijota – priešingai, jos ne tik pagyvindavo visą vaizdą (tereikia įsivaizduoti – kaip atsipūsdavo žiūrovo akis po visų geografinių analizių, žvelgdama į rėmus, bordiūrus ir legendas, aplipintas apsinuoginusių putų ir satyrų (pastarieji, be abejo, turėjo iliustruoti ir laukinę tenykščių kraštų gamtą). Satyrai, kaip ir dera satyrams - nesikuklina ir rodo net savo organus ir ne bet kokiose, o erekcijos būsenose.

Antonas Wiedas, Maskvos valstybės žemėlapis, 1542-1555 m.

Nuogi vyriškos ir moteriškos lyties satyrai prie žemėlapio legendų.

A. Wiedo žemėlapis sufleruoja ir dar vieną labai svarbų pranešimą. Nuogos moters kūnas Lietuvos Renesanso mene, regis, buvo tabu. Arba bent jau nesusilaukė tokio populiarumo, kokiu naudojosi Italijoje ir Nyderlanduose. Didikės nuogai rengtis negalėjo - net prieš rafinuočiausius italų dailininkus. Geriausiu atveju moterys apnuogindavo savo biustus - bet ir tik tuomet, kai vaizduodavo kokias nors mitologines būtybes - sirenas, nereides, hermas.

Antonas Wiedas, Maskvos valstybės žemėlapis, 1542-1555 m.

Moteriškos lyties satyrė.

Medinės durys Kretingos Apreiškimo bažnyčioje, XVII a. pradžia

Iki pusės apsinuoginusios vyriškos ir moteriškos hermos.

Medinės durys Kretingos Apreiškimo bažnyčioje, XVII a. pradžia

Moteriška herma su voliutomis vietoje krūtų.

Willemo van den Blockes dirbtuvės, LDK maršalkos Stanislovo Radvilos paminklas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, XVII a. pradžia

Moteriškos lyties herma,

Netgi galima nurodyti tiesioginius šaltinius, impulsus, iš kurių ėjo visos tos nuogybių įtakos – žinoma, kad tai karaliaus dvaras, be abejo, kad ten dirbę italų meistrai. Tereikia prisiminti „nudistais“ knibždančius Žygimanto Augusto arasus arba dar itališkojo periodo kai kurių meistrų kūrybą (tokia atvira ji nebuvo toleruojama šių naujoje tėvynėje). Štai, kad ir tokie korifėjai kaip Caraglio ar Mosca Padovano, savo pirmojoje Tėvynėje be nuogo kūno tiesiog neįsivaizdavę kūrybos.

Giovanni Giacomo Caraglio, Venera, XVI a. 3-4 dešimtmečiai.

Itališkuoju laikotarpiu sukurtas dailininko vario raižinys.

Giovanni Maria Mosca Padovano, Antonijus ir Kleopatra, iki 1530 m. Iš: http://it.wikipedia.org/wiki/Giovanni_Maria_Mosca

Itališkojo periodo skulptoriaus darbas.

Tą kardinalų išsirengimą – tikrai renesansinį pokytį (tebūnie tai viso labo išorinis dalykas) ypač aiškiai galima matyti sakraliniame – katalikiškame mene. Po bizantinių ir gotikinių apsitūlojimų draperijomis ir klostėmis, Renesanse nepabūgsta apsinuoginti pats Dievas. Pliką mes jį matome trejais – Kūdikėlio, Kankinio ir Prisikeliančio pavidalais.

Kūdikėlis su Švč. Mergele Marija ir Šv. Ona, Batakių bažnyčia, XVI a., pradžia, (neišlikusi)

Nukryžiavimas, sieninė tapyba Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios kriptoje, XVII a. pradžia

Nukryžiuotasis, Molėtų Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia, XVI a. pradžia

Prisikėlęs Kristus, Kretingos Apreiškimo bažnyčia, XVI a. pradžia (dingusi)

Prisikėlęs Kristus, sieninė tapyba Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, XVII pradžia

Retesnis variantas – šventieji kankiniai. Deja, Lietuvoje nepamatysime strėlėmis persmaigstyto Sebastijono (ypač mylimo kai kurių laisvamanių tapytojų), koks nors Laurynas paprastai aprengiamas, tačiau Alsėdžių Šv. Batramiejaus bažnyčioje esantis martyrologijos liudininkas – nuogas, plikumą demonstruojantis nepriekaištingai išdidžiai.

Šv. Baltramiejus, Alsėdžių Šv. Baltramiejaus bažnyčia, 1633-1643 m. (S.Varno nuotrauka iš knygos "Alsėdžiai", Vilnius, 2002, p. 90)

Apibendrinant galima pastebėti kelis dalykus:

pirma – nuogas kūnas Lietuvos Renesanso mene, niekuomet nevaizduotas savitiksliai – dėl savęs paties (priešingai itališkajam Renesansui);

antra – apie nuogus kūnus Lietuvos Renesanso mene galima kalbėti Hyppolyte'o Taine‘o žodžiais (tai, ką jis sakė apie olandiškus – išpurtusius ir išblyškusius jų pavidalus).

Iš tiesų – Lietuvos Renesanso mene vaizduojami kūnai – toli gražu ne apolonai ir afroditės (moteriškos lyties apskritai kur kas mažiau) – tai ne visai proporcingi, kiek apdribę, tačiau apčiuopiami ir tikri kūnai. Dailėje tai iš tiesų buvo esminis postūmis...