Ką reikia daryti, norint išsimaudyti
šaltoje ir skaidrioje Rūdninkų girios tėkmėje? Tai gali būti Visinčia, Šalčia,
Raudonėlė ar net tik įsibėgėjantis Merkys.
Merkys iš tiesų čia labai keistas.
Neįprastas tiems, kurie įpratę matyti jį žemiau Varėnos – palyginti platų ir
srauniai bėgantį link ties Merkine didingai šliaužiančio (it koks gigantiškas
žaltys) Nemuno. Merkys Rūdninkuose yra giminingas vėlesniems, žemesniems jo
intakams – Grūdai ar Skroblui. Jis siauras ir vingiuotas, rudokas nuo geležingų
klodų – požeminių Rūdninkų girios turtų.
Tad svarbiausias dalykas, norint
išsimaudyti tokiame Merkyje, yra surasti gerą priėjimą. Upės pakrantės čia gana
stačios, pilnos smėlėtų skardžiukų ir atodangų, kupinos drevėtų stuobrių. Vieni
jau išvirtę, sukūrę laukinius tiltus ar vandenines užtvaras, kiti dar
stūkstantys, primenantys gotikinius bokštus su jų gyventojais – riteriais,
grafais ir princesėmis – apuokais, pelėdomis ir dar kitais drevėse gyvenančiais
paukščiais.
Pakrantėse pilna žolių – dilgėlių,
varnalėšų, kiečių, gervuogių. Tad reikia prasibrauti pro jas. Įveikti žoles
kaip tvirtovė ginančius karius, mojuojančius kirviais, alebardomis,
ragotinėmis. Dilgėlės dilgina, varnalėšos kimba, kiečiai kvepia, gervuogės
dreskia ir laiko. Tikras karas!
Tada reikia nusileisti žemyn. Merkys
Rūdninkų girioje – negilus. Posūkiuose (kurių čia nestinga) – duburiuotas,
kitur srovė iki kelių. Tinka ir gylio mėgėjams, ir seklumų propaguotojams. Į
kojas kabinasi vandens žolės (kuo tikriausi undinių plaukai), nugarą, pečius,
užpakalį, krūtinę ir veidą kaip pašėlę kanda varmai – visokio plauko ir dydžio
kraujasiurbiai vabzdžiai.
Karštą vasaros dieną Merkio vanduo
maloniai gaivus. Po ilgesnio taškymosi, išbaidančio čiuožikus ir
priviliojančius dar gausesnius bimbalų legionus, žiūrėk, ima mėlynuoti lūpos,
palaipsniui įgaunančios mėlyniškai violetinių atspalvių ir švytėjimo. Tuomet
galima lysti lauk – kaitri saulė negailestingai greitai išdžiovina, iškaitina
odą.
Einant plačia šienaujama pieva (toliau auga dar nepjaunami rugiai), perskiriama dvigubos elektros stulpų ir laidų linijos, į kojas daužosi žiogai, o apie žmonių buvimą primena tik žemdirbių ir elektrikų veiklos pėdsakai ir viršuje (kaip netikras) zvimbiantis lėktuvas (turbūt Vilnius–Roma ar Vilnius–Paryžius).
Dar – pačiame Rūdninkų girios
pakraštyje lyg sargybiniai bokštai rūsčiai žvelgia šernų medžiotojų bokšteliai.
Afrikinio kiaulių maro įkvėptas šerninis genocidas. Įmitę vyrai, slepiamos
spalvos švarkais. Savo vaikams aiškinu apie medžioklės subtilumus:
– - Sėdi bokštelyje ir lauki, kuomet
ateis ko nors paknisti. Gal net kokių bulvių po apačia papili. Kantriai lauki
ir stebi.
Devynmetė duktė klausia:
– - Tai turbūt jie ten ir pamiega? Ar
knygą paskaito...
– - Na kurgi!? – nekantriai
pasipiktinu (eilinį kartą įsitikinęs, kad esu netikęs pedagogas), blefuodamas
tęsiu, – jie ten net valgyti negali.
– - Aš tai bent vandens atsigerti
turėčiau...
Tuomet viskas pasikeičia ir trumpam
grįžta šešioliktas–septynioliktas amžiai. Nesibaigiančios karalių Žygimanto
Augusto ar Vladislovo medžioklės. Šernai, stirnos, elniai, lokiai, stumbrai ir
taurai. Atokvėpio popietės po augalotomis pušimis ir eglėmis. Stalai, dengti
staltiesėmis, itališki-vengriški vynai, jerubiena ir kepti miškų karveliai.
Dvariškiai, apsirengę ryškiaspalviais šilkais. Kaimiečiai drobiniais
marškiniais. Medžiokliai, ruošiantys lankus ir muškietas. Sakalininkai,
prižiūrintys savo kreivasnapius skrajūnus...
Poetas:
Lyg
taurėj tvaskaus smaragdo
Tarp
krantų vanduo sruvena,
Jis
pasiūlo tau be vyliaus
Sidabrinį
džiaugsmo tostą.
(Motiejus Kazimieras Sarbievijus, III miškų žaidimas, ištrauka, vertė
AlbinasŽukauskas).
Bandau įsivaizduoti Vladislovą Vazą,
išsekintą vasarvidžio karščių ir bandantį išsimaudyti.
Karalius maudosi. Savo baltą, apkūnoką
kūną jis kiša į skaidrų vandenį. Tarnai suka žvilgsnius į šonus. Didžiausias
dvaro pataikūnas šaukia (saldžiu balseliu):
– - Bravo!
Arba:
– - Vivat!
Ar (sarbievijiškai):
–
Vėjeliui tykiai dvelkiant,
Margų žiedų būriai
Prie tavo kojų glaudžias,
Bučiuoja tavo pėdas.
Karaliaus kūnas, baltas ir putnus. Koks
jis turėtų būti nuogas? Turbūt tai matė tik artimiausi – tarnai, jį rengę,
prausę, taip pat moterys – Jadwiga
Łuszkowska (valdovui pagimdžiusi nesantuokinį sūnų), dvi žmonos – austrė ir
italė – Cecilija Renata, Marija Liudvika... Bet nereikia čia tos didaktikos.
Karalius tiesiog nuogas – kaip bet kuris žmogus. Visuomet, kai žmogiškai
socialiniai santykiai darosi nebeįmanomi, kuomet bendraujant dalykiniais ar
darbo reikalais kažkas bando užlipti vienu ar daugiau hierarchijos laiptelių
virš manęs aukščiau, pabandau įsivaizduoti tą asmenį plikut plikutėlį – kaip
motinos pagimdytą. Daugelis atrodo karikatūriškai.
Karalius lipa vandenin nusimaudyti.
Galbūt tą vietą nuo pašalinių akių skiria kilimai, arasai, gobelenai. Kastratas
Baltazaras gieda Monteverdį – Orfėjaus ariją, jam pritaria trys violos da gambos.
Karaliaus kūnas įsitempęs, rankos šiek tiek užlaužtos viršun, su stipriai
suspaustais kumščiais, geliamas aklių, gylių ir musių. (Šiems padarams vienodai
skanus ir raudonas, ir mėlynas kraujas).
Kiek toliau, lygioje (kaip ant
barokinėmis staltiesėmis – raudonas šilkas, auksiniai ornamentai a lá Floris
Claesz van Dijck, nutiestų stalų) lygumoje, deginamoje saulės (iš visų pusių
vaizdą rėminą Rūdninkų girios masyvas), guli, pakėlęs galvą, italų dailininkas
– ilgoki tamsūs plaukai, ruda odos spalva, balti dantys, rankose pieštukas ir
albumėlis. Jis lydi besimaudantį karalių. Koks nors Konstantinas Tencalla. Nors
ne, Tencalla jau per senas tokiems nuotykiams. Nors irgi ne – jeigu kas ką ir
piešia, tai studijoje, namuose, o ne saulėje pleškinamoje lygumoje, ražienoje,
tarp cirpiančių žiogų. Net ne italas – šis pieštų vynuoges, apelsinus, akantus.
O čia – pieviniai čiobreliai, jonažolės, pelynai. Tos pačios varnalėšos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą