2014 m. liepos 28 d., pirmadienis

Rūdninkai, arba karalius maudosi


Ką reikia daryti, norint išsimaudyti šaltoje ir skaidrioje Rūdninkų girios tėkmėje? Tai gali būti Visinčia, Šalčia, Raudonėlė ar net tik įsibėgėjantis Merkys.
Merkys iš tiesų čia labai keistas. Neįprastas tiems, kurie įpratę matyti jį žemiau Varėnos – palyginti platų ir srauniai bėgantį link ties Merkine didingai šliaužiančio (it koks gigantiškas žaltys) Nemuno. Merkys Rūdninkuose yra giminingas vėlesniems, žemesniems jo intakams – Grūdai ar Skroblui. Jis siauras ir vingiuotas, rudokas nuo geležingų klodų – požeminių Rūdninkų girios turtų.
Tad svarbiausias dalykas, norint išsimaudyti tokiame Merkyje, yra surasti gerą priėjimą. Upės pakrantės čia gana stačios, pilnos smėlėtų skardžiukų ir atodangų, kupinos drevėtų stuobrių. Vieni jau išvirtę, sukūrę laukinius tiltus ar vandenines užtvaras, kiti dar stūkstantys, primenantys gotikinius bokštus su jų gyventojais – riteriais, grafais ir princesėmis – apuokais, pelėdomis ir dar kitais drevėse gyvenančiais paukščiais.
Pakrantėse pilna žolių – dilgėlių, varnalėšų, kiečių, gervuogių. Tad reikia prasibrauti pro jas. Įveikti žoles kaip tvirtovė ginančius karius, mojuojančius kirviais, alebardomis, ragotinėmis. Dilgėlės dilgina, varnalėšos kimba, kiečiai kvepia, gervuogės dreskia ir laiko. Tikras karas!
Tada reikia nusileisti žemyn. Merkys Rūdninkų girioje – negilus. Posūkiuose (kurių čia nestinga) – duburiuotas, kitur srovė iki kelių. Tinka ir gylio mėgėjams, ir seklumų propaguotojams. Į kojas kabinasi vandens žolės (kuo tikriausi undinių plaukai), nugarą, pečius, užpakalį, krūtinę ir veidą kaip pašėlę kanda varmai – visokio plauko ir dydžio kraujasiurbiai vabzdžiai.
Karštą vasaros dieną Merkio vanduo maloniai gaivus. Po ilgesnio taškymosi, išbaidančio čiuožikus ir priviliojančius dar gausesnius bimbalų legionus, žiūrėk, ima mėlynuoti lūpos, palaipsniui įgaunančios mėlyniškai violetinių atspalvių ir švytėjimo. Tuomet galima lysti lauk – kaitri saulė negailestingai greitai išdžiovina, iškaitina odą.




Einant plačia šienaujama pieva (toliau auga dar nepjaunami rugiai), perskiriama dvigubos elektros stulpų ir laidų linijos, į kojas daužosi žiogai, o apie žmonių buvimą primena tik žemdirbių ir elektrikų veiklos pėdsakai ir viršuje (kaip netikras) zvimbiantis lėktuvas (turbūt Vilnius–Roma ar Vilnius–Paryžius).
Dar – pačiame Rūdninkų girios pakraštyje lyg sargybiniai bokštai rūsčiai žvelgia šernų medžiotojų bokšteliai. Afrikinio kiaulių maro įkvėptas šerninis genocidas. Įmitę vyrai, slepiamos spalvos švarkais. Savo vaikams aiškinu apie medžioklės subtilumus:
        -  Sėdi bokštelyje ir lauki, kuomet ateis ko nors paknisti. Gal net kokių bulvių po apačia papili. Kantriai lauki ir stebi.
Devynmetė duktė klausia:
        -  Tai turbūt jie ten ir pamiega? Ar knygą paskaito...
       - Na kurgi!? – nekantriai pasipiktinu (eilinį kartą įsitikinęs, kad esu netikęs pedagogas), blefuodamas tęsiu, – jie ten net valgyti negali.
       -   Aš tai bent vandens atsigerti turėčiau...


Tuomet viskas pasikeičia ir trumpam grįžta šešioliktas–septynioliktas amžiai. Nesibaigiančios karalių Žygimanto Augusto ar Vladislovo medžioklės. Šernai, stirnos, elniai, lokiai, stumbrai ir taurai. Atokvėpio popietės po augalotomis pušimis ir eglėmis. Stalai, dengti staltiesėmis, itališki-vengriški vynai, jerubiena ir kepti miškų karveliai. Dvariškiai, apsirengę ryškiaspalviais šilkais. Kaimiečiai drobiniais marškiniais. Medžiokliai, ruošiantys lankus ir muškietas. Sakalininkai, prižiūrintys savo kreivasnapius skrajūnus...
Poetas:
Lyg taurėj tvaskaus smaragdo
Tarp krantų vanduo sruvena,
Jis pasiūlo tau be vyliaus
Sidabrinį džiaugsmo tostą.
(Motiejus Kazimieras Sarbievijus, III miškų žaidimas, ištrauka, vertė AlbinasŽukauskas).
Bandau įsivaizduoti Vladislovą Vazą, išsekintą vasarvidžio karščių ir bandantį išsimaudyti.
Karalius maudosi. Savo baltą, apkūnoką kūną jis kiša į skaidrų vandenį. Tarnai suka žvilgsnius į šonus. Didžiausias dvaro pataikūnas šaukia (saldžiu balseliu):
        -  Bravo!
Arba:
         - Vivat!
Ar (sarbievijiškai):
         Vėjeliui tykiai dvelkiant,
Margų žiedų būriai
Prie tavo kojų glaudžias,
Bučiuoja tavo pėdas.
Karaliaus kūnas, baltas ir putnus. Koks jis turėtų būti nuogas? Turbūt tai matė tik artimiausi – tarnai, jį rengę, prausę, taip pat moterys –  Jadwiga Łuszkowska (valdovui pagimdžiusi nesantuokinį sūnų), dvi žmonos – austrė ir italė – Cecilija Renata, Marija Liudvika... Bet nereikia čia tos didaktikos. Karalius tiesiog nuogas – kaip bet kuris žmogus. Visuomet, kai žmogiškai socialiniai santykiai darosi nebeįmanomi, kuomet bendraujant dalykiniais ar darbo reikalais kažkas bando užlipti vienu ar daugiau hierarchijos laiptelių virš manęs aukščiau, pabandau įsivaizduoti tą asmenį plikut plikutėlį – kaip motinos pagimdytą. Daugelis atrodo karikatūriškai.



Karalius lipa vandenin nusimaudyti. Galbūt tą vietą nuo pašalinių akių skiria kilimai, arasai, gobelenai. Kastratas Baltazaras gieda Monteverdį – Orfėjaus ariją, jam pritaria trys violos da gambos. Karaliaus kūnas įsitempęs, rankos šiek tiek užlaužtos viršun, su stipriai suspaustais kumščiais, geliamas aklių, gylių ir musių. (Šiems padarams vienodai skanus ir raudonas, ir mėlynas kraujas).

Kiek toliau, lygioje (kaip ant barokinėmis staltiesėmis – raudonas šilkas, auksiniai ornamentai a lá Floris Claesz van Dijck, nutiestų stalų) lygumoje, deginamoje saulės (iš visų pusių vaizdą rėminą Rūdninkų girios masyvas), guli, pakėlęs galvą, italų dailininkas – ilgoki tamsūs plaukai, ruda odos spalva, balti dantys, rankose pieštukas ir albumėlis. Jis lydi besimaudantį karalių. Koks nors Konstantinas Tencalla. Nors ne, Tencalla jau per senas tokiems nuotykiams. Nors irgi ne – jeigu kas ką ir piešia, tai studijoje, namuose, o ne saulėje pleškinamoje lygumoje, ražienoje, tarp cirpiančių žiogų. Net ne italas – šis pieštų vynuoges, apelsinus, akantus. O čia – pieviniai čiobreliai, jonažolės, pelynai. Tos pačios varnalėšos.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą