Muiželėnų miškas - tai miškas, esantis į pietus nuo Alytaus - į pietus nuo Pirmojo Alytaus, dešiniajame Nemuno krante.
Nemunas riboja šį mišką iš kairės. Krantai čia gana statūs, pilni konglomeratinių atodangų, kuriose urvus rausia kregždės. Vieta turėjo būti svarbi jau akmens amžiaus laikais - visgi titnagas čia lenda iš žemės nemažais klodais. Esama ir nemažų ochros gyslų.
Per patį Nemuno vidurį (visomis prasmėmis - ir vagoje, ir Muiželėnų miško atžvilgiu) yra iškilusi karklais apžėlusi sala.
Viršutinė miško riba - piliakalnis ir caro laikais statyto geležinkelio tiltas. Tiksliau - šio likučiai (kuriuos, plaudami ES pinigus vietos valdininkai naikina, statydami naują - pėsčiųjų tiltą). Šiaurine Muiželėnų miško riba galėtų būti ir Motertis - upelis, įtekantis į Nemuną.
Apatinė Muiželėnų miško riba - Kaniūkų tiltas (irgi statytas viešpataujant Nikolajui II). Arba dar galima sakyti - senasis Alytaus-Vilniaus plentas. Taip pat - Alovėlės upelis, kuris teka netoli kelio.
Rytuose driekiasi laukai, kuriuose išsidėčiusios "dačios" - kolektyvinis "Birželio" sodas. Kadaise čia būta Muiželėnų, Kaniūkų kaimų. Pastarojo sodybų, o ir kapinaitės dar yra likusios.
Muiželėnų pavadinimas turbūt yra asmenvardinės ir ne tokios jau senos kilmės. Žinoma, kad Makniūnų dvarą valdė Muiželis. Jis, regis, valdė ir šį mišką. Iš čia ir pavadinimas.
1939 metų žemėlapyje (http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=10829&page=4) miško pavadinimas užrašytas kiek kitaip - Muiželionys. Įdomu, kad čia pažymėta ir aukštuma miško viduryje - Šaknių kalnas.
Įdomu, kad kitame tų pačių metų plane (http://www.alytausgidas.lt/lt/fotogalerija/senasis-alytus-iki-1944-m/alytaus-zemelapis-1939-m/) šis miškas pavadintas Karlsbadu. Čekiškų Karlovy Varų vardas turbūt turėjo išreikšti ir kurortines Alytaus aspiracijas, ir perteikti vietos grožį.
Taigi, vartai į Muiželėnų mišką, einant nuo Alytaus, prasideda piliakalnio papėdėje.
Žvilgsnis į piliakalnį iš kito kranto. Priešais pagrindinį gūbrį yra supiltas priešpilis. Piliakalnis saugojo brastą per Nemuną. Jos (tos brastos, regimos plika akimi) dėka Alytus atsidūrė strategiškai ypač svarbiame kelyje iš Prūsijos į Vilnių.
Piliakalnio papėdė. Anksčiau šioje vietoje buvo sodyba. O ir kalnas ilgą laiką buvo apaugęs nepraeinamais brūzgynais. Piliakalnis kurį laiką vadintas Vienuolyno kalnu (argumentuojat padavimu apie čia buvusį, regis, moterų vienuolyną).
Kitas Muiželėnų miško forpostas (einant nuo Alytaus I) - geležinkelio tilto liekanos. Kairiajame krante buvusio geležinkelio pylimas yra aukštas ir tapęs alytiškių pasivaikščiojimo vieta. Dešiniajame viskas labiau laukiniška.
Pačios atramos kuria romėniškų griuvėsių įspūdį ir tikrai be galo romantiškai regisi Nemuno vandenų ir žalių miškų aplinkoje.
Mano senelis (su mama ir teta) iškyloje ant geležinkelio pylimo. 1955-ieji metai. Už jų nugarų ir yra Muiželėnų miškas.
Už pylimo į Nemuną įteka Motertis. Tai tapybiškasis Muiželėnų miško akcentas (kurių, ypač įvairiausių griovų pavidalu, yra ir daugiau), primenantis Wilhelmo Hauffo pasakų nuotaikas. Šiose vietose visuomet norisi prisiminti burtinį eilėraštį iš "Šaltosios širdies":
Miškų dvasia! Tenai tu gyveni,
Kur girios medžiai tankūs ir seni,
Išgirsk, atvyk ir pasirodyk tam,
Kas gimęs yr sekmadieny šventam. (Vertė J.Balčikonis)
Ypač ta nuotaika sustiprėja Moterčiai tekant tuneliu, įrengtu po geležinkelio pylimu. Priminsime, kad geležinkelis per Alytų, Varėną ėjo iš Varšuvos į Vilnių. Tarpukaryje, sienas ir demarkacines linijas uždarius, likviduota ir ši magistralė...
Įspūdį daro carinės architektūros kokybė. Akmenys ir plytos suleisti nepriekaištingai ir kenčia tik nuo vietinių vandalų (kurių, kaip ir visur, yra daug).
Patekus į patį tunelio (aukšto ir gana ilgo) vidurį, iš tiesų apima šiokia tokia baimė. Gal ir ne paniška, kontroliuojama proto, bet vis tiek. Regisi, kad kažkas iš šono stebi, mato ir net pyksta dėl įsibrovimo.
2012-ų metų vasarą, liepos mėnesį stipri liūtis gerokai paplovė pylimo šlaitą. Molinėmis atodangomis pradėjo tekėti kuo tikriausi kriokliai. Iš žemės gelmių išsivertė medinių konstrukcijų (turbūt drenažo), taip pat pabėgių, liekanos.
Muiželėnų miške ir šiaip yra įvairiausių griovų, kuriuose lietingesniu metu teka upeliai, sausesniu - telkšo šernų pamėgti klanai.
Vaikystėje įsivaizduodavau, kad tai kuo tikriausi tarpekliai, skirti apačių ir komančių kautynėms bei priebėgai.
Griova ankstyvą pavasarį.
Šernų ir stirnų čia iš tiesų dar yra. Tik baisu, kad vis labiau plūstantys žmonės, medkirčiai ir šunininkai juos išbaidys.
Apie šių eilučių autoriaus susitikimą su stirninu galima paskaityti štai čia: http://hurdahurda.livejournal.com/tag/mi%C5%A1kas#post-hurdahurda-2685
Ypač apmaudu, kad mišką atskirais plotais kerta ir kerta vertelgos. Naikina pačius didingiausius, pačius seniausius medžius. Jų vietoje lieka skynimai ir proskynos.
Štai viena iš senesnių proskynų. Eglutės jau paaugusios. Vaikystėje čia augo galingos eglės ir pušys.
Besibučiuojantys medžiai naktyje.
Dar šis bei tas iš vietinės faunos.
Muiželėnų miške gyvena ir valkatos. Štai jų būstas. Akmens amžiuje žmonės gyveno panašiai. Niekas pernelyg ir nesikeičia...
Miške yra daug balų. Su kurkiančiais varlinais, be abejo.
Pavasariais žydi žibuoklės. Ant Nemuno šlaitų jos atsimerkia pirmos.
Iš medžių leidžiama sula.
Kaip buvo sakyta - iš vieno šono Muiželėnų mišką riboja Nemunas. Štai žvilgsnis į jį nuo kalnų (senuose žemėlapiuose yra pažymėta didžiausia aukštuma - Šaknių kalnas). Vien dėl tų šlaitų negalima sakyti, kad Lietuvoje nėra kalnų. Jie yra!
Nemuno sala. Jos pavadinimas romantiškai proziškas - Kiaulių sala. Apie ją žr.: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20110116220708/http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=954&kas=straipsnis&st_id=17014
Nemuno pakrančių radinys. Akmens amžiuje čia būta vietinio Klondaiko.
Dar reikia paminėti, kad šios vietos II-ojo pasaulinio karo metu matė labai daug. Būtent čia 1941-ųjų birželį vyko vienas pirmųjų tankų mūšių tarp nacių ir sovietų. Apie tai: http://gintarinesvajone.lt/?p=2257
Karus čia primena apkasai-apkasėliai. Štai vienas iš tokių.
Vokiečių kareiviai Muiželėnų miško pakraštyje, ant Kaniūkų kaimo kalvos. 1941-ųjų birželis.
Sovietmečiu Kaniūkų tiltą saugodavo stambus ir nejudrus sargybinis su karabinu. Štai jo medinės būdelės pamatas - rūsys su šaudymo anga (kad galėtų atsišaudyti, besigindamas nuo NATO interventų).
Muiželėnų miškas ir baigiasi ties Kaniūkų tiltu. Epilogui - senojo plento (Vilnius-Alytus-Varšuva) liekanos - kylant nuo tilto į kalną (ant kurio ir pozuoja Wehrmachto kareiviai).
Ši vieta dar "garsi" didžiausia tarpukario auto katastrofa (http://www.alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/spausdinti/?nid=6880; http://www.ana.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai/?nid=6931)
Viršuje sovietmečiu įsikūrė gyvulių turgavietė, kurioje ankstyvais savaitgaliais iki šiol kvykia paršai, ausis judina triušiai, grūdus žarsto ūkininkai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą