2014 m. birželio 23 d., pirmadienis

Gamyklos gatvė

Dvi gatvės, juosiančios gamyklą – viena ir vadinasi Gamyklos, kita – Alovės, net ir Alytaus mastais nėra gražios.
Atvirkščiai – tai vienos bjauriausių, vienos nykiausių ir vienos dulkiniausių gatvių.
Tačiau jos abi man yra puikios ir mielos.
Pradžioje paaiškinsiu, kas yra lėmę šių dviejų gatvių bjaurastį, o paskui patikslinsiu – kodėl man jos patinka.
Alovės gatvė yra senesnė, Gamyklos – naujesnė.
Alovės gatvė susiformavo Tarpukaryje. Ji ėjo nuo Geležinkelio stoties link ulonų kareivinių. Šiame rajone, kuris vėliau, jau po karo ir neoficialiai gavo garbingą Madrido pavadinimą, yra daugiau vietovardinės kilmės gatvių pavadinimų – Varėnos, Perlojos, Daugų.

Alovės gatvė, judant nuo Ulonų gatvės (ir jų kareivinių - dar anksčiau, prie ciesoriaus Mikalojaus II - artilerijos). Anksčiau ši gatvė nebuvo asfaltuota ir tiesi. Vingiavo kaip paprastas kaimo keliukas.  Dešinėje - Mašinų gamykla (viena seniausių pramonės įmonių Alytuje, skaitanti savo istoriją nuo 1929 metų - tuomet brolių Cvilingų žemės ūkio mašinų įmonė pradėjo gaminti visokius ūkyje naudingus dalykėlius - nuo vežiminių detalių iki kuliamųjų). [Apie tai žr. https://sites.google.com/site/antanasrinkevicius/20.pp]. Kairėje - Liaukaus kalvė.
Liaukaus kalvė Alovės gatvėje. Ant silikatinio pastato užkeltas iš geležies kaltas pianistas. Fortepijonas dingo, muzikantas dar groja. Kūriniui, jeigu neklystu, jau beveik dvidešimt metų. 
Vienišas praeivis Alovės gatvėje. Žvilgsnis per automobilio veidrodėlį. Vietiniai labai įtariai žiūri į visokius fotografuojančius. Štai Gamyklos gatvėje viena moteris iš karto mumis susidomėjo: "Tai ką, vyrai, fotografuojate?|". "Ko nepametėme". "Tai ar ne Poškus būsi?". 
Šioje vietoje dar galėčiau prisiminti istoriją, kaip įsigijau kelių pūdų (turbūt - nesu stiprus saikuose, matuose ir matematikoje) svarmenį - "girą" [minimą štai čia - http://hurdahurda.livejournal.com/#post-hurdahurda-19009] . Tėvas ir dėdė, kurie padėjo temti tą svorį, buvo šiek tiek įšilę ir gatvės (tuščios, ramios, kaip visada) viduryje ekspromtu suvaidino riaumojančius mizantropus. Sutartinai pakėlė rankas ir kažką neartikuliuoto suriko. Išgąsdino vietinę Madrido moterį, kuri, tokių ir panašių asmenybių mačiusi, nepasimetė. Pabėgėjo toliau ir iškoneveikė mus paskutiniais žodžiais...
Gamyklos gatvė. Tokia ji buvo nuo senų senovės - kiek prisimenu. Na, gal krūmų šiek tiek kairėje buvo mažiau. 
Gamyklos gatvė buvo nubrėžta tik po karo, pastačius naujus buvusios „Ūkmaš“, paskui Mašinų gamyklos, dabar „Astros“ korpusus.
Iki tol ten nebuvo nieko.
Kaip nieko?! – pasipiktintų senieji alytiškiai, – ten juk buvo Laukas!
Taip, laukas, kuriame „prie Smetonos“ treniruodavosi šaunieji ulonai. (Šioje vietoje galėtume trumpam nukrypti į šalį ir pasamprotauti – o kam toje tankų ir lėktuvų epochoje buvo reikalinga kavalerija? Juk buvo aišku, kad tai jau pasenęs dalykas). To lauko kampe (beveik dabartinėje Gamyklos ir Varėnos gatvių sankryžoje) būta netgi Birutės kalnelio – ant jo treniruodavosi ir žirgus mankštino raiteliai. Birutkalnio pavadinimas, be abejo, inspiruotas pulko patronės.

Ėjimas į priekį - link Varėnos gatvės. Dešinėje, ten kur tas pastatas su kaminu, išvestu per patį langą - senojo Birutės kalnelio vieta. Tą silikatinių plytų sieną retkarčiais vėjas išversdavo. Dar pamenu, kad sovietmečiu jos viršų karūnavo spygliuota viela. Bet keliose vietose vis tiek matydavosi lipimo pėdsakai. Turbūt kažką "sukombinuoti" ropšdavosi... 
Žvilgsnis atgal - tolumoje - Alovės gatvė. Ta siena, skirianti miestą (ir gatvę) nuo gamyklos man kėlė pagarbų siaubą. Aptverta teritorija paslapčių saugojo daugiau nei kiniškas Uždraustasis miestas. Dar tas kaminas...
Laukas gal turėjo ir kitokį (oficialesnį, gražesnį) pavadinimą, tačiau būta ir tokio. Po karo jame mėtėsi šaudmenys, sprogmenys ir kitokie įdomūs niekai, kurių ieškodavo ir kuriuos sėkmingai–nesėkmingai išbandydavo Madrido vaikai. Bet apie tai skaitykite Kosto Poškaus raštuose.
Per vidurį lauko ėjo vadinami Grebė – griovys. Visokių griovių, duobių ir daubų tame lauke buvo ne vienas. Tą atsakingai pareiškė pagrindinis mano informacijos šaltinis – tėvas, minėtasis Kostas Poškus. O kaip gi kitaip? Juk jo vaikystė ir jaunystė praėjo būtent čia. Pradžioje, ankstyvosios vaikystės dienomis, gyventa Gamyklos gatvėje, pas Petraitienę. Tame pačiame name dar gyveno rusų karininkas Čiudakovas su savo jauna žmona. Mano seneliai buvo šventai įsitikinę, kad garsioji Elena Čiudakova – būtent toji dama. Bet turbūt tai visiška netiesa. Karininkas galbūt priklausė MGB struktūroms. Jis rūkydavo, gerdavo, mušdavo savo jaunąją žmoną, o mano močiutė (būdama siuvėja) tvarkydavo jam lampasines kelnes.

Petraičių namas. Turbūt seniausias Gamyklos gatvėje. Jis stovi ant Alovės-Gamyklos gatvių kampo. Poškai gyveno į dešinę nuo verandos. 
Iš Petraičių tėvo šeima persikėlė į Varėnos gatvę. Kampiniame Gamyklos ir Varėnos gatvių sklype iš blokelių jie pasistatė namą. Turiu pastebėti, kad senelis kaip proletariato atstovas (ir dar iš idėjinių paskatų priklausęs teroristinei partijai), 1941 metais buvo gavęs sklypą ir medžiagų namo statybai kitoje vietoje. Birželio 22 dienos rytą atskridusi Luftwaffe planus pakoregavo tolimai ateičiai, o visokie lageriai, gaudynės ir gresiantys sušaudymai iš idėjinės galvos išmušė bet kokį norą dar kada lįsti į politiką...
Iš gyvenimo „ant kambario“ pas Petraitienę peripetijų galiu perpasakoti bent kelias.
Petraitienė labai bjauriai valgydavo (neužsičiaupdama ir rodydama maisto turinį).
Dar tėvas pasakojo, kaip prisivilgęs tarkuotų morkų žaidė piratus ir su peiliu dantyse šoko į siaurą tarpulovį – taip vos neišsilaužė dantų. Tėvų, žinoma, tuo metu nebuvo namie.
Ir dar – pats yra aprašęs, kaip vos nepaskendo Lauko duobėje (ne tokioje ir gilioje). Apie tai vėlgi minima K.P. raštuose...
Dabar pasakysiu, kodėl šios dvi gatvės man iki šiol yra ne galo gražios. Asmeninis faktorius čia taip pat yra neantraeilis. O kaipgi – pats vaikystės ir paauglystės vasaras praleisdavau Madride, pas savo močiutę. Iki šiol šnervėse jaučiu saulės kaitinamo smėlio ir nuo geležinkelio stoties sklindančių anglių kvapą, jų mišinį. Šis kampas tikrai yra be galo smėlėtas – tokia smiltinga plokštuma, apaugusi šiurkščia, pjaunančia žole.

Smėlis - toks juosvokas, gal net ir traukinių stoties anglių nuspalvotas, beveik kaip dulkės. Ir šiurkščios žolės - stumbražolės. Jų visuomet buvo ir Lauke, ir visame Madride. 
Abi man šios gatvės įstabios dar ir dėl to, kad iš vienos pusės jas rėminti gamyklos tvora sukuria tikro miesto iliuziją. Visuomet, eidamas pas močiutę pradžioje Alovės, paskui sukdamas į Gamyklos gatvę, įsivaizduodavau, jog vaikštinėju po Romą ar bent Vilnių.
Vien dėl šio asmeninio ryšio ir personalinės patirties turbūt ypač mėgau XX-ojo amžiaus italų tapytojų menus – nuo Giorgio de Chirico iki Mario Sironi. Būtent jų kompozicijose jaučiu tą industrinio somnambulizmo pojūtį, hipnotizuojantį, labirintiškai vedantį į transą ar tiesiog sapną...
Kita vertus, į pačią teritoriją einantys bėgiai, kyšantys kranai kūrė ir keistą uosto atmosferą.

Ko ne Chirico ar Sironi? Industrinės vidurdienio šmėklos rodosi tokiose vietose...
Pokarinė darbininkiška architektūra.  Gatvė, svirduliuojanti girtuoklio eisena.
O kitoje pusėje, ten kur įvairiausi šabakštynai ir tolimesnis dykvietės kraštas, taip pat pagal tipinius projektus pastatyti darbininkų nameliai – kuo tikriausias kaimas. Tad štai toks kontrastas tarp tariamo miesto ir netikro kaimo man visuomet buvo žavus. Jį stiprino ir smėlėtos, vingiuotos, duobėtos gatvės, kurių nuolatiniai gyventojai buvo besikapstančios vištos ir krūmuose (prie močiutės tvoros augo tokios keistos medlievos) čirškiantys žiogai. Tai jie ir trikdydavo visą ramybę. Na, dar naktimis pradėdavo gausti nežinomos gamyklinės staklės ir įrengimai. Tačiau čia tvyrančio sąstingio jie nesutrikdydavo (kaip jo nepaveikdavo ir dienomis sovietinio klestėjimo dienomis zujanti karinė bei pramoninė technika – krovininė geležinkelio stotis juk čia pat)...















Komentarų nėra:

Rašyti komentarą