Mano studija

Kalbėti apie savo studiją yra šiek tiek (net ne šiek tiek – o labai) pretenzinga.

Pretenzinga dėl kelių priežasčių. Pirma, šiaip nesinori kišti čia savo asmens. Kaip ir buvo nusibrėžtas tikslas aprašyti kitų menininkų darbo vietas, jų studijas ir laboratorijas. Tad prie ko čia aš? Antra, piešdamas ar tapydamas taip nesijaučiu, bet lįsdamas į viešumą su savo darbais, visuomet įlendu į šarlatano kailį...

Ai, bet užtenka čia tų pasiaiškinimų. Norėjau, tai parašiau...

Galų gale - einant į kitų studijas, reikia parodyti ir savąją.

Štai toks vaizdas atsiveria, atidarius duris. Dešinėje kabo moteriškas chalatas. Juo bandžiau rengtis tapydamas. Tačiau nepatinka visokie paruošiamieji darbai. Norisi iš karto griebti teptuką ir kažką daryti. O tie visi rengimaisi, persirenginėjimai tik erzina. Kairiau, už pirmojo statramsčio - indelis nuo raugintų kopūstų su užmerktais dažais. Tingiu juos nuolat plauti - nors ir žinau, kad tai neprofesionalu. Kopėčios tolumoje remiasi į palubėje esantį nedidelį langelį, pro kurį nieko nesimato (užkaltas plokšte su skylėmis), bet sklinda garsai. 

Pretenzinga kalbėti apie savo studiją dar yra dėl to, kad tikrosios studijos net ir neturiu. Esu menininkas (jeigu toks esu) nomadas – man net ir patinka indėniškas požiūris į aplinką. Nereikia prisirišti prie konkrečios vietos ir laikyti ją absoliučiai sava. Taip ir su studija – dirbtuvė yra ten, kur įsikuriu dirbti. To ir užtenka.

Tad dabar, jau kelerius metus viena iš dirbtuvių yra beveik konspiracinė. Darbuojuosi vienoje palėpėje. Visuomet jaučiu šios vietos laikinumą – iį dalies tai yra gerai, nes priverstas neapsikrauti nereikalingais daiktais. O šią ypatybę vertinu.

Iš nereikalingų objektų paminėčiau palėpėje numestas dėvėtas padangas ar „užkaltą“ tojotos motorą (sukišau į šią bėdą daug pinigų – net visą stipendiją).

Čia esama daug minusų. Štai, nėra natūralaus apšvietimo. Bet yra net dvi lempos! Žiemą čia klaikiai šalta – taip pat kaip lauke. Bet yra šalikas ir pirštinės – dirbti apsirengus kailiniais, paltu ar bent striuke nėra patogu. Vasarą oras šioje studijoje nežmoniškai įkaista. Bet karštį dar kol kas toleruoju.

Dar toks minusėlis –kažkokios kreidinės grindys. Jų dėka išėjęs iš studijos palieku pilkšvus pėdsakus.

Bet toliau eina vieni pliusai.

Mane tenkina studijos dydis – jos erdvė. Žinoma, tai ne Immendorffo „cechas“, tačiau didesniems formatams vietos užtenka. Pastebėjau, kad studijos mastelis ir kitokios darbo sąlygos (ramybės buvimas arba nebuvimas) diktuoja paveikslų dydžius.

Daugiau čia beveik nieko ir nėra. Keletas darbų, užmerkti šepečiai, chalatas, kurio nenaudoju (ir dėl to nuolat išsipeckioju dažais – rankas, drabužius, ypač kelnes, batus ir net nosį). Ko daugiau žmogui bereikia?

Baigti darbai. Du esantys arčiau - nauji. Rašymo metu jie išvažiavo į parodą Molėtuose. Aistė įkalbėjo ten daryti parodą, bambėdamas sutikau. Ne todėl, kad didžiuojuosi.  Tiesiog po tų retų parodų labai išsimušu iš vėžių, negaliu nieko daryti ir kartais turi praeiti net pusė metų, kad normaliai įsivažiuočiau. pridengta yra "Deganti galva" - tuo darbu esu patenkintas. 

Plastikiniame maiše laikomos padangos (vieną kaip tik suplėšiau, teks keisti), dėžėse - motoras dalimis. Kompiuteris ir sudaužytas akvariumas - šios palėpės senbuviai. Radau juos čia iš anksčiau.
Kairiau - du Aistės darbai. Ir palangė, kurią paėmiau žiemai sukūrenimui.