2015 m. spalio 19 d., pirmadienis

Rimvydo Markeliūno studija

Rimvydas Markeliūnas yra kuo tikriausias dailininkas - budistas.


Bent tokį įspūdį galima susidaryti iš jo studijos. Tai dailininko (tapytojo apibrėžimas yra per siauras) dirbtuvė pačia klasiškiausia prasme.
Yra čia ir boheminės laisvės (anokia čia paslaptis, jog Markela - taip šį žmogų vadina kolegos, 8-ajame dešimtmetyje priklausė senajam hipių klubui, rengusiam "seišinus" ir kitokius renginius tarp pilkojo Talino ir barokinio Vilniaus), ir akademinės disciplinos (Rimvydas yra pedagogas, licėjistams ir kitokiems gimnazistams - beje, žinau, kad kažkuriuo metu mokęs net Lukiškių "akademikus", tiekiantis žinių apie Meną).

Rimvydo studija yra Novavileikoje - Naujojoje Vilniuje, apleisto ar beveik nebeveikiančio fabriko (dar lenkų laikais statyto) fabriko korpuse. Čia esama daugybės kontorų, įstaigėlių ir ne viena menininkų dirbtuvė. Taigi - tikrai klasikinė aplinka kūrybiniam darbui.


 
Budistinę šventyklą ar tiesiog japonų samurajaus kambarį ši erdvė priminė vien jau dėl to (beje, tai ne visai tipiška tapytojo darbo erdvei), kad įėjus vidun, į gerokai aptriušusį ir laiko mačiusį kambarėlį, žemyn nuleistos akys pamatė kiliminę dangą - teko, reikėjo nusiauti batus ir rytietiškai prisėsti ant sintetinio kilimo.


Taigi, pačiame ornamentuotos (tikrąja ta žodžio prasme, nes akys raibuliavo nuo beveik opartinių motyvų, matomų ir naudojamuose daiktuose ir pa-naudojamų artefaktų koliažinei kūrybai) erdvės viduryje gyvavo pats menininkas.


Jis paruošė arbatą. O mes žvalgėmės aplinkui ir stebėjome kūrybinės kasdienybės atributus bei įrankius.






Pastaruoju metu Rimvydas Markeliūnas daug dirba su koliažais, aplikacijomis ir kitokiais ready-made'ais. Studijoje tie interesai ir pomėgiai labai puikiai atsispindi.




Sakytume, kad visa tai vėlgi primena budistinius koanų sakymus, maldos malūnėlių sukimus, mantrų giedojimus, relikvijų dėliojimus...





Tokia budistinio dailininko Rimvydo Markeliūno budistinė studija.

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.


2015 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis

Cukermano studija

Eugenijus Antanas Cukermanas yra menininkas. Abstrakcionistas. Turbūt to ir užtektų pasakyti. Abstrakcija yra tai, ką šis dailininkas puoselėjo dar tais laikais, kai šį žodį kai kas net ir kultūros (ar "kultūros") kontekste žinojo, gerų geriausiai, kaip tam tikrą keiksmažodį. Abstrakcija EAC kūryboje visuomet buvo α ir ω, netgi Skylla kai Charybdis, ar tiesiog tie Heraklio stulpai, tarp kurių į platųjį Ars ir Techne okeaną, Abstrakcijos stichiją išplaukdavo šio tapytojo laivas. 

Bet užtenka tų pompastikų! Jos ypatingai netinka Cukermano atveju. Apie jį geriausiai kalba pauzės ir nutylėjimai. Nes tokia yra ir šio dailininko kūryba (kokia plastiškai turtinga, racionaliai struktūriška ir jusliškai išraiškinga ji bebūtų)...

Ilgą laiką Cukermano studija buvo viename iš Lukiškių kolonijos pusrūsių. Dabar, jau kurį laiką tapoma sovietinio Antakalnio daugiaaukščio bute - pirmajame aukšte. 


Įėjus pro duris, kairėje pusėje (žvelgiant svečio akimis) kabo vienos buvusios parodos anotacija. Joje galima perskaityti pagrindinius faktus. Tai, kas svarbiausia Autoriui.


O vis tik menininkui didelę įtaką padarė Paryžius. Nuorodų į šį miestą (o ir šiaip frankofonišką kultūrą) - nuo ant sienų užrašytų prancūziškų frazių iki kitokių orientyrų, čia yra ne tiek jau ir mažai. 



Didžiajame kambaryje (į kurį patenkama iš laiptinės) sukantis ratu, galima pamatyti esminius tapytojo darbo atributus.




Viename kampe, stelažuose yra sudėliotas tapybinis EAC archyvas. Ir kėdė, kurioje sėdint matoma priešinga siena su tapomais, jau nutapytais darbais.


Kėdė, tapyba, darbo įrankiai. Langas.



Ant vienos sienos, virš piešiniams saugoti skirto baldo (kurio viršuje ir visokie atminties daiktai, ir darbo įrankiai) - 1977 metų kompozicija RAUDONAS / RED. Logos ir jausmas, medžiagiškumas ir švytėjimas viename...



Knygų lentynėlė, rodanti dailininko pomėgius ir interesus, draugystes ir bičiulystes.


Šalia knygų - dvejos durys į kitus kambarius. "Kiti balsai, kiti kambariai", - anot Trumeno Kapotės.


Vis tik pagrindinis kūrybinis veiksmas vyksta didžiojo kambario viduryje.
Tai ženklina cukermaniškais hieroglifais - dažų snaigėmis pažymėtos grindys ir sienos.



Autorius rodė savo tapybą. Pastaraisiais metais toks - nedidelis formatas, tapymas Vilniuje (studijoje), Juodkrantėje (esu matęs ten Eugenijų Antaną Cukermaną sėdintį tamsiame vakare ant suolelio ir žiūrintį į kitą Marių krantą) arba Bikuškio plenere (kas ten buvęs, patvirtins, kad ypatingą įspūdį daro tai, jog tapyti jis eina visuomet apsirengęs sniego baltumo marškiniais). 



Štai, keletas tapybos objektų ir egzempliorių:



Archyvavimo ir tapymo precizika. Kitoje pusėje visuomet rašomas eilės numeris. Cukermano tapyba - tai mąstymas dideliai ciklais ir ilgomis, kruopščiai apmąstytomis bei išjaustomis serijomis:


Rodydamas ir komentuodamas kūrinius, autorius savo studijoje judėjo savo tapymo judesiais. Tokius galima atpažinti aliejinėje tapyboje, darbuose ant popieriaus.







Tad ir galvoju, kad tiek Eugenijaus Antano Cukermano kaip asmenybės, tiek jo tapybos, taip pat jo studijos simboliu bei metafora geriausiai tiktų kampe kabanti špaga: gestai ir taisyklės, gracija ir aristokratizmas. Beigi abstrakcija ir įsijautimas (nes kaip šiuo atveju be to?)...


Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.



2015 m. liepos 3 d., penktadienis

Geras dailės bukletas

Man nepatinka žodis "bukletas". Tačiau pasiknaisiojęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tinklalapyje aptikau, kad tai yra mūsų baltiškoje kalboje vartotinas terminas. Egzistuoja ir tautiniai jo atitikmenys - "lankstukas", "lankstinukas". Visgi tai, apie ką kalbu, negalima vadinti "lankstuku". Visų pirma, jis yra ne sulankstytas, o suveržtas metalinėmis kabėmis, antra - net ir formatas jo ne "-uk-", o pakankamai didelis (paliekninto rašomojo lapo parametrų). 

Maniškis pasakymas geras dailės bukletas yra šiek tiek dviprasmiškas. Tiesiog noriu trumpai pasamprotauti - kokiomis savybėmis turi būti apdovanotas menui (visų pirma - kažkokiai parodai) dedikuotas leidinys (brošiūra, katalogėlis ar panašiai - kažkas neypatingai brangaus ir šiaip paprasčiau nei knyga)? Toks, kad turėtų šiokią tokią išliekamąją vertę - kad parodą aplankęs, dailės prisižiūrėjęs žmogus dar norėtų savo namuose turėti ir suvenyrą - atminties sergėtoją apie įvykį ar reiškinį.

Atsakymas labai paprastas - tas bukletas turi būti pats kaip meno kūrinys!

Tame nėra nieko ypatingo - ne informacinis aspektas, o estetinis tokiame leidinyje turėtų būti akcentuojamas. Ir viskas!

Toks būtų nuostabiosios Čikagos popsistų ir imažinistų grupės - The Hairy Who leidinys SIDESHOW. Šešių menininkų (Art Green, Gladys Nilsson, Jim Nutt, Jim Falconer, Suellen Rocca, Karl Wirsum) grupuotė 1966-1968 metais aktyviai ir reguliairiai linksmino, glubino, stebino, relaksavo, transcendentavo ir kitaip veikė bei įtakojo amerikietiškąją parodų fauną. SIDESHOW - ant blizgaus kreidinio popieriaus ofsetinės litografijos būdu atspaustas 1967 metais reikalas (ar tik ne vieną $ kainavęs?). Tai psichodelinė knyga - kuo tikriausia kelionė po pasąmonės užkaborius. O ten yra visko - ir proto, ir šyzos, ir banalybės, ir juoko. Vartyti ją - tai tas pats, kas klausytis Seržanto Pipiro Vienišųjų Širdžių Klubo Orkestro, sėdėti Vudstoke merkiant lietui ir žiūrėti, kaip saulės aukojimo ritualą atlieka Santana ar, galop, skaityti Alleno Ginsbergo eiles...

Tad toks štai ir turi būti geras dailės bukletas.

Viršeliai
O čia jau atvartai -