Aušros Vartų Mergelė be aptaisų arba skylutė paveiksle

Paskelbus, kad nuo Mergelės paveikslo nuimti aptaisai ir kad tai galioja tik šią savaitę, šeštadienio vakare nusprendžiau nepraleisti progos. Buvo pati viduriniausia vasario diena. Tarpušventis. Jau nebe Valentinas. Bet ir ne Vasario šešioliktoji.

Esu mizantropas bei agorofobas. Be to, iki šiol – ir taip jau ketvirtį amžiaus, gyvenu Vilniaus centre. Tad po Miestą it muziejų ar kokį „Akropolį“ vaikščiojantys bendrapiliečiai mane erzina. (Dar nevilnietiškuoju savo gyvenimo laikotarpiu esu nusipiešęs tipinio vilniečio paveikslą – „bambeklis, niurzga, viskuo nepatenkintas“).

Buvo ankstyvas vakaras. Ar labai vėlyvoji popietė. Saulė savo spinduliais kabino   viršutinius bažnyčių ir aukštesnių namų (kad ir Abromavičienės rūmų) aukštus.  Miestiečiai šią keistai šiltą dieną vaikščiojo šešėliuose. Šiluma ir apšvietimas priminė Vilniaus vyresniąją seserį – Romą tokiu metų laiku. Sakau tai, nes esu patyręs.

Žirgliavau, įsisupęs į savo juodąjį paltą.

Žiūrėjau, kaip Šv. Kazimiero bažnyčios fasadiniame bokšte pro viršutinį langą liežuvį kišo kažkoks statybininkų „padėklas“. Regėjosi, kad bažnyčia šaiposi iš mūsų – besistumdančių ten apačioje. 

Žiūrėjau, kaip Šv. Kazimiero bažnyčios fasadiniame bokšte pro viršutinį langą liežuvį kišo kažkoks statybininkų „padėklas“. Regėjosi, kad bažnyčia šaiposi iš mūsų – besistumdančių ten apačioje.

Prie Šv. Dvasios cerkvės maždaug trisdešimties žingsnių atstumu link manęs ranką kėlė elgeta. Juodasis mano paltas it nevykusi dvasininko sutana žirgliavo toliau. Žvilgsniai nesusidūrė, žingsniai prasilenkė. „Litovskyj očkarik“, - piktai ir net agresyviai nusispjovė bėdžius.

Koplyčioje buvo žmonių. Priešais kopė šeima. Orus ponas, jo dama ir dvi nuaugusios dukros. Pralenkiau jas siauroje galerijoje, pasinaudodamas proga, kad eismą žemyn sustabdė lazdomis besiremianti moteris ir ją prilaikantis jaunas vyras (turbūt sūnus).

Mergelė iš tiesų buvo be aptaisų. Suskaičiavau berods aštuonias lentas. (Dėl skaičiaus galiu klysti – niekuomet nebuvau stiprus matematikoje. Gal net ir keista – nes mano mama – matematikos mokytoja. Bet dar keisčiau, jog mano nuomone, ji labiau galėjo mokyti lietuvių kalbą ir literatūrą – kaip ir jos mama, mano močiutė). 

Renesansinė tapybinė Mergelė ir barokiniai skulptūriniai Jos tėvai - Joachimas ir Ona.

Prieš kelias dienas iš studenčių išgirdau naują pasakymą apie tapybą – „tapymas snargliais“. Išgirdęs (buvo komentuojamas gana žymaus lietuvių tapytojo darbas) net krūptelėjau ir pasitikrinau: „O tai reiškia gera ar bloga?“. „Gera“, - užtikrino būsimosios menininkės, rodydamos į faktūriškus potėpėlius. Tokių yra ir ant septynioliktojo amžiaus pradžios paveikslo. Bet negi tai galima vadinti snargliška tapyba? Tokia galima pavadinti tik restauravimą – vietomis plotai blizga, vietomis, - sumatavę. Ir negalvoju, kad parudavęs koloritas nuo laiko... Bet Marijos veidas – nesugadintas nei laiko, nei restauratorių. Tyras.

Kairėje pusėje sėdinčios moterys pradėjo lenkiškai poteriauti. Dešinėje stovinčios moteriškės rankinuke suskambėjo linksma mobiliojo telefono melodija. Vyras šalia staiga parpuolė ant žemės ir ją pabučiavo. Aistringai – kaip Saliamonas savo Mikaldą ar Judas – Jėzų. 

Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija ir jai šio pasaulio skirti du mikrofonai.

Žiūrėjau ir kontempliavau skylę (buvusios šakos pėdsakas, berods, liepos kamiene) Mergelės dešiniojoje rankoje. Atrodė it kažkada šovęs kažkas iš stambiakalibrės muškietos. Gal čia tų žuvėdų, atsibeldusių Šiaurės karo metais ir stebuklingu būdu pritvotų ostrabramiškais vartais, žinutė (prisimenate kraševiškišką ar zahorškišką padavimą?)?

Paveikslas - atkreiptinas dėmesys į skylutę dešinėje rankoje.

Šv. Teresės vidus – mėgstu sugrįžti į Miestą per ją, o ne išeiti tiesiogiai į gatvę, buvo apkalinėtas faneromis, apkabinėtas celofanais. Restauracija. Viduryje navos stovėjo baltarusių turistai. Aklasis kupolas virš jų galvų kvatojosi tamsiu savo gomuriu.

Mykolas Kazimieras Pacas Dailės muziejaus Paveikslų galerijoje - "Chodkevičiuose". Su bulava ir "vengerka" (kardu, o ne slyva).

Buožės arba bulavos papuošimai primena akis - tartum kokios trofėjinės totorių, maskvėnų ar turkų akys Etmono regalijoje

Lėkdamas link namų dar nusprendžiau užbėgti į Chodkevičius. „Mes užsidarome“, - bandė stabdyti garderobinėje. „Aš tik dešimčiai minučių“, - puoliau argumentuoti. Pagalvojo, kad kvailas, nes net ir Luvro neįmanoma apžiūrėti per dieną. Bet kasoje dirbanti moteris neėmė net ir penkių eurų. „Savas, muziejininkas“, - palinksėjo galva, kuomet iš piniginės traukiau savo iki nunešioto tvarsčio struktūros sudilusį pažymėjimą. Norėjau užmesti akį tik į Aušros Vartų Mergelės bendraamžius – Merkelį Giedraitį, Paulius (Sapiegą ir Alšėniškį). Mykolas Kazimieras Pacas žvelgė į mane priekaištingai, tvirtai rankoje spausdamas bulavą (niekas jos iš jo neatims, nes ji nutapyta). Stebėjau jo dešinę ausį – mėsingą ir ilgą – tartum Velykų salos gyventojo. „Tokios mėsingos, lyg kokie bobausiai, ausys yra būdingos charizmatiškoms asmenybėms“, - pasakytų man Robertas.

Platėjanti kolona arba Vilniaus katedros širdis. Apie architektūrinį Gucevičiaus chuliganizmą

Nepradėsiu rašyti, kas yra architektūrinis orderis ir kokia jo prasmė. Mes, gyvenantys dvidešimt pirmajame amžiuje ir besimėgaujantys ar besipiktinantys (prie tokių daugeliu atvejų priskirčiau ir save) šiuolaikinės architektūros privalumais ir trūkumais, orderio esmę ir reikšmę žinome net ir netiesiogiai, nujaučiame kaip savo gyvenamosios aplinkos genetinį kodą.

Šioje vietoje tik priminsiu, jog bet kuriame orderio tipe – nesvarbu, ar jis būtų dorėnų, jonėnų ar korintiškojo sukirpimo, kolonos, kildamos viršun, plonėja. Tiesa, toji plonėjimo logika atskiruose orderių tipuose yra įvairialypė. Antai, dorėniškoji kolona primena vieno britų ministro pirmininko taip mėgtą rūkyti kubietišką cigarą (ne visai viduryje, o truputėlį žemiau, vengiant kompozinės monotonijos liemuo yra storiausias), jonėniškoji, anot šiek tiek seksistinių Vitruvijaus pareiškimų, „primenanti moterį“ savo liaunomis proporcijomis bei didesniu puošnumu, plonėja tolygiai. Tai yra, žemiausioje savo dalyje kolonos liemuo yra plačiausias, aukščiausioje, pasiekęs šelmiškas garbanėles primenančias voliutas (vieną charakteringiausių šio orderio elementų) – ploniausias.

Šiuos orderio ypatumus analizavo ir sistemino ne vienas Renesanso klasikas (nuo Alberti iki Serlio), juos buvo „perkandę“ ir kitų laikų klasikos adoruotojai.

Bet su kanonais ir taisyklėmis yra taip, kad visuomet atsiras tokių, kurie jas sąmoningai laužo. Tik kelių policininkai įsivaizduoja, jog absoliučiai visi paklūsta jų nustatytiems ir prižiūrimiems eismo dėsningumams. Esama žioplių, kurie eis per gatvę degant raudonos šviesos signalui dėl įgimto savo neapdairumo, tačiau yra tokių, kurie specialiai išbėgs į važiuojamąją kelio dalį tuomet, kai negalima, nes tiesiog taip norisi.

Su orderiu (kaip ir visomis taisyklėmis) yra panašiai. Gal jau senovės Egipto šventyklose – tuose visuose liuksoruose bei karnakuose buvo reglamentuota, jog kolonos turi plonėti (ar bent jau nestorėti), tačiau lengvabūdiškieji Kretos salos gyventojai tokių sakralių dalykų nesilaikė, savuosiuose knosuose sustatydami viršun storėjančias kolonas. Tartum girdžiu jų linksmą klausimą-atsakymą: „O kam reikia taip įsikibti taisyklių, juk galima gyventi ne taip rimtai?“.

Manierizmo ir baroko laikais irgi orderio dalykus sąmoningai ignoravo. Būtina pabrėžti – sąmoningai, nes taisykles, tose knygų rašymo ir skaitymo (ne taip, kaip dabar!) epochoje puikiausiai išmanė...

Vilnietiškojo klasicizmo klasikas – Laurynas Gucevičius (kai kada dar be reikalo pavadinamas Stuoka) irgi puikiai išmanė orderio logiką, sielą, reglamentaciją. Ir Vitruvijų buvo skaitęs, ir net Palladio keturias knygas pavartęs ir taip toliau, ir panašiai. Ir projektavo savo chrestomatinius klasicizmo (reikėtų tiksliau gal formuluoti ir įvardinti tai neoklasicizmu?) statinius – katedras, rotušes, rūmus, namus ir kitokius trobesius.

Tačiau su tuo Laurynu kaip su tikru papartynu. Mėgo jis taisyklėms nepaklusti, mėgo kartais smagiai ir visai neklasicistiškai pajuokauti architektūrinėmis detalėmis, kompoziciniais ypatymais.

Antai, rekonstruodamas buvusią barokinę Vilniaus katedrą, suteikdamas jai antikinės šventovės pavidalą, jis ne tik išsaugojo ankstyvojo, Vazų baroko grynuolį – Šv. Kazimiero koplyčią (visiškai ir absoliučiai pritariu Vladui Drėmai, pykusiam ant vadinamųjų „restauratorių“, taip grubiai ir be jokio sąžinės graužimo taip sudirbusio šio pastato eksterjero apdailą), bet ir savąjį orderį – tas kolonas bei iš jų sudarytas kolonadas, frizus ir karnizus, cokolius ir postamentus „pririšdamas“ prie barokinio pirmavaizdžio. Iš čia ir pernelyg išilginti kolonų liemenys, ir bendras – lengvesnis charakteris. Žinoma, jeigu žvelgiame į Katedros fasadą, kad ir iš pietų pusės, pamatysime, jog L. Gucevičius skrupulingai teisingai laikėsi orderinių reikalavimų (ne taip, kaip jo itališkasis pirmtakas) – tai akivaizdu metopų išdėliojime frizo juostoje, kolonų tarpuose – vadinamuosiuose interkolumnijuose...

Bet, L. Gucevičiaus architektūroje, tegul ir aprengtoje balta klasicizmo tunika ar toga, visuomet spurdėdavo šelmiška barokinė širdis – ir tas pūstažandis putto.

Vilniaus katedros atveju tų barokinių širdžių yra ne viena. Bet šį kartą apsiribokime viena, vienintele, esančia ten, kur ir turėtų būti – tai yra kairiajame krūtinės šone. Pagrindiniame – vakariniame šio pastato fasade, kairiajame jo sparne (šių dviejų stačiakampių segmentų dėka statinys iš tiesų primena sparnus išskėtusį erelį iš Abeijų Tautų Respublikos herbo) Senojo Testamento pranašo – Mozės figūrą nišoje, kaip ir dera klasicistinei kompiozicijai, rėmina du dorėniškojo orderio (romėniškos atmainos) piliastrai. Tad einant pro Katedrą, visuomet telieka užmesti akį į prie portiko iš dešinės pusės besiglaudžiantį piliastrą. Jis, paradoksalu (bent jau klasicistinio dogmatizmo požiūriu) – bet išstorėja kildamas viršun!

Eidami pro Katedrą ir žvelgdami į šį jos sparną, iš kairės pusės (paties statinio požiūriu), pažvelkite į tą šoninį piliastrą, besiglaudžiantį prie šventovės portiko. Kildamas viršun jis platėja. Pagal orderio taisykles yra klaida.

Kitame - šiauriniame sparne, tokio "bajerio" nėra

Kuo tai galima paaiškinti? Kaip tai pakomentuotų pats L. Gucevičius? Manytina, jog yra keletas paaiškinimų. Visų pirma, L. Gucevičius savo Katedrą statė ne tuščioje vietoje (tai jums, gerbiamieji, ne Valdovų rūmus pagal keletą kreivų-šleivų paveiksliukų atkurti). Tad visai tikėtina, jog šis viršun storėjantis piliastras yra ankstesniojo – barokinio stiliaus, XVII ar XVIII amžių statymų atributas. Savotiškas anatominis rudimentas klasicistiniame kūne (it koks niekam nereikalingas uodegikaulis). Tai, kad L. Gucevičius jo nenudaužė, nepakeitė kitu – „geresniu“, „tobulesniu“, aiškintina (padeda suprasti) tas faktas, jos ir daugiau šiame pastate barokinių pavidalų yra išsaugota (kaip minėtoji koplyčia). Kita vertus, kažko turbūt nepavyko ir koreguoti vien dėl bendro silueto, kompozicinės visuomos – kuri būtų pakeista, įgautų komplikuotų pavidalų stengiantis tą ne visai pastebimą detalę pagerinti – priversti egzistuoti pagal nusistovėjusias taisykles.

Kita vertus, L. Gucevičiaus kūryboje visuomet buvo tam tikro chuliganizmo. Jis, puikiai mokėjęs orderio taisykles, žinojęs, ko reikia laikytis, kad pastatas paklustų naudingumo, tikslingumo ir gražumo kategorijoms, nutuokė ir išmanė, jog tikrame mene visuomet reikia tam tikro taisyklių nesilaikymo. (Tą puikiai žinojo ir senieji graikai bei romėnai su savo visais entaziais bei kurvatūromis). Nes tik tuomet menas ir būna menu. 

Tas piliastras storėja netolygiai, ne pagal nubrėžtą klasicistinę liniuotę. Primena jis tą išpampusį smauglį, prarijusį dramblį iš "Mažojo princo".

Visame šiame žaisme esama optinės iliuzijos ir regimosios psichologijos niuansų (ką puikiai žino, išmanantys orderio niuansus). Stovint prie pat piliastro, jo storėjimas viršun nėra toks akivaizdus (nes toldami nuo mūsų akių visi objektai sumažėja). Bet vis tik - toks sprendimas daugiau barokinis, nei klasicistinis.

Sasio paslaptis

Kas yra Sasis? Sasis - tai vienakojis velniukas, kuris keliauja po pasaulį, krėsdamas išdaigas ir visiems kenkdamas. Dantyse visą laiką rūksta pypkutė, o ant galvos raudona kepuraitė. Jo jėga slypi kepuraitėje, kaip biblinio Samsono plaukuose. Jei kam pavyktų nutraukti ir paslėpti kepuraitę, tas turėtų patikimą ir visą galintį vergą. 

Lietuviškame kontekste Sasis galėtų būti kokiu nors bilduku, kibildžiuku, puškaičiu, barzduku ar bezduku. Gal net aitvaru? O pasauliniame kontekste - tai brazilų rašytojo Monteiro Lobato (1882-1948) aprašytas veikėjas. Būtent pirmojoje pastraipoje ir yra šio intelektualo, parašiusio visą seriją apie Geltonojo genio namelį, žodžiai apie keistąjį Sasį. 

Lobato - puikus, įdomus ir įvairiaplypis brazilų intelektualas.

Sacis /SACI/ - brazilų folkloro personažas.

O dar 1973 metais buvo išleista ir į mano rankas šiomis dienomis (2020 Viešpaties metai) patekusi knygelė, su nuostabiu Lino Vabalsio vertimu ir André LeBlanco (1921-1998) iliustracijomis. Apie šį Haityje gimusį, Jungtinėse Amerikos Valstijose komiksus paišiusį menininką būtų lyg ir atskira istorija, bet įdomiausia yra tai, jog net gūdžiausiu sovietiniu metu, jo iliustruota knygelė su hipiškai psichodeliniu personažu ir tokios stilistikos piešiniais buvo išleista "Tarybų" Lietuvoje.

1973 metais - kuomet "dora" ir blatais bei kombinavimais besivertusi LTSR visuomenė gyveno savo ritmu, pasirodė ši knygelė. Visiška hipiškoji psichodelika. Don Cuano mokymas, Keruaco  bitnikiškas budizmas ir senųjų kultūrų gausesys pasirodė Vilniaus "Vagos" produkcijoje. 

Lietuviška istorijos apie Sasį versija turi ilgą ir daugialypę Sasio priešistorę.
Bet pažvelkkite - koks puikus yra atvarto komponavimas. + Realistiškai ekspresyvus piešinys, sukurtas LeBlanco.

Atvartas, kuriame dėdulė Barnabesas berniukui Pedriniui pasakoja, kas yra tas Sasis. 

Mitinis Sasis man asmeniškai patiko ir padarė įspūdį tuo, kad tai yra visiškai blaiviai realybę ir gyvenimą suvokiantis personažas. 

Sasį galima pagauti kryžminiu rėčiu.
Kaip lietuvišką zuikį - žiupsniu druskos :)

Nuostabus jaguaras.
Čia, šioje knygelėje ir pasakojime vyksta istorija apie tai, kaip berniukas ir mitologinis personažas susitinka, susiduria su visokiais braziliškos realybės veikėjais. 

Smauglys ne tik "Mažajame prince" yra smauglys. 

Man labai patiko šie Monteiro Lobato žodžiai apie žmonių visuomenę - atsiprašau, mišką... 

Sasis yra kaip tikras Aitvaras.lt

Šioje, į lietuvių kalbą išverstoje istorijoje su vilkatais, begalvėmis mulomis ir kitomis pabaisomis, vina baisiausių - krokodiliškoji ragana Kuka, skaičiuojanti kelis tūkstančius savo asmeninio egzistavimo metų. Apie ją rašoma pristatomojoje knygelėje. 

Čia vaikas ir Sasis sučiumpa Kuką. 

Braziliškoji mitologija etc. 

Visiškai psichodelinė-knyginė kelionė po Braziliją. Lyg Keruako Amerika ar Hesės Magiškasis teatras.
Tekstas - Lotynų Amerikos magiškasis realizmas.
Iliustracijos - psichodelizmas.
Vertimas - sapniškumas. 

Nugriauti ir pastatyti? Atviras laiškas Vilniaus merui Remigijui Šimašiui dėl paminklo Petrui Cvirkai

Ponas Mere,

Rašau Jums, nes manau, jog turiu tokią teisę. 

Pateiksiu bent kelis argumentus. 

Visų pirma, laikau save pilnateisiu Jūsų rinkėju, net du (iš tiesų – gal tris, atsižvelgiant į pakartotinius antrojo turo balsavimus) kartus esu patikėjęs savo balsą būtent Jums. Prisipažinsiu, kad pirmąjį kartą tai dariau be jokių abejonių, antrą sykį (buvusį ne taip seniai), rinkausi apniktas didelių dilemų. Na, galbūt toji konfūzija ypač aštriai iškilo per pakartotinį balsavimą, tačiau atsižvelgdamas į Jūsų konkurento praeitį ir nuopelnus Vilniaus miestui, vis tik pasirinkau Jus. Dar pastebėsiu du niuansus. Pirma, vietoje Jūsų galbūt būčiau pasirinkęs kitą alternatyvą pirmajame ture, tačiau to pretendento aplinkoje buvo garsiai (bet visiškai neprofesionaliai) kalbama būtent apie tai, dėl ko ir kreipiuosi į Jus – t. y. paminklo lietuvių rašytojui Petrui Cvirkai nugriovimą. Na, gal ne „barbarišką“ nuvertimą, o komerciškai patrauklų demontavimą ir išvežimą į sovietinį pramogų parką esantį Grūte. Šioje vietoje nesiplėsiu kalbėdamas, kuo man atrodo pavojingu sovietinės praeities ir paveldo ironiškas komercializavimas (kalbu apie minėtą parką Dzūkijoje), bet nepolitikuodamas pastebėsiu, kad keista yra matyti, kuomet į vieną sąjungą šiuo punktu susivienija, mano nuomone, ne visai skaidrios Druskininkų valdžios ir jų oponentų jėgos. Tos kalbos suveikė taip, kad būdamas nuosekliu Tėvynės sąjungos rėmėju, vis dažniau ir dažniau, pagalvoju, jog partijoje yra svarbu ne tik ideologija, bet ir atskirų narių idėjos. Tad rinkausi Jus... 

Antras dalykas, dėl kurio manau turįs teisę kreiptis į Jus tiesiogiai, savo vardu, yra tas, kad kai išleidau savo pirmąją knygą, skirtą mylimam miestui – „Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros“ (Tyto alba, 2016 m.), Jūs pats asmeniškai mane pasikvietėte pietų į netoli Savivaldybės esančiame restorane. Žvelgdamas į kitoje Neries pusėje atsiveriantį Miesto vaizdą, Jūs kalbėjote, kad yra puiku, jog knyga pasižymi tam tikru optimizmu ir neverkšlenimu dėl pokyčių ir pasikeitimų. (Dar priminsiu – tuo metu vyko diskusijos dėl buvusio Kelių policijos pastato ir Jūs klausėte mano nuomonės; pats deklaravote, kad tokių „paveldo objektų“ saugoti nederėtų, nes jie trukdo atsinaujinimui etc.). Tuomet mūsų pokalbis tokia šviesia gaida ir baigėsi... 

Turiu pastebėti, kad praėjus dar tik kelioms savaitėms po maniškio „Nedingusio Vilniaus“ (tai įvyko 2016 metų sausio mėnesį), nuo šios žemės paviršiaus dingo net keli aprašyti objektai. Dabar jų yra dar daugiau, ir daugiau. Ir matau, kad sąrašas plečiasi. Jau yra tokių gatvių ir net kvartalų, per kuriuos ir pro kuriuos nebeinu. Nes skauda širdį. Nevardinsiu jų, nes sąrašas susidarytų ilgokas. Nedingęs Vilnius vis labiau dingsta... 

Taigi, prieš balsuodamas už Jus, pradėjau galvoti – ar netapsite Vilniaus paveldui labiausiai nenusipelniusia miesto galva, savo destrukcijos ir dekonstravimo užmojais prilygstantis kad ir po II pasaulinio karo su nemažesniais užmojais naująją sostinę „gerinantiems“ savosios srities (visų pirma – griovimo) specialistams? Bet čia kito laiško verta tema.

Pereikime prie to, dėl ko ir kreipiuosi į Jus. 

Taigi, šiuo metu bręsta realūs planai demontuoti paminklą P. Cvirkai. Nežinau, galbūt tie planai jau ne tik bręsta, bet ir yra subrendę, suaugę ir tyliai-ramiai (nekreipiant dėmesio į kitokią, ypač savos srities specialistų, reiškiamą nuomonę) pražysta pačiais gražiausiais pavasario žiedais. Nekalbėsiu ir apie paties rašytojo – gero ir puikaus (tie, kas yra net ne mokykloje–privalomai, o tiesiog dėl malonumo yra skaitę nemirtinguosius „Frank Kruk“, „Cukrinius avinėlius“ ar „Nemuno šalies pasakas“, manau tam neprieštaraus) politines nuodėmes. Jos yra labai didelės ir jas daug kas žino. Kartais gal net geriau, nei indėlį lietuvių literatūrai. Tokių pačių nuodėmių turi ir monumento, pastatyto pačiais gūdžiausiais stalinizmo metais, autorius Juozas Mikėnas (1901–1964). Prisiminkime, kad dar 1946 metais už dalyvavimą memorialo sovietiniams kariams sukūrime Karaliaučiuje šis Nepriklausomoje Lietuvoje labai gerbtas ir vertintas skulptorius buvo apdovanotas prestižine Stalino premija. „Tai dar vienas argumentas, kad Cvirkos paminklą reikia griauti“, – galbūt atsakysite Jūs arba kiti „balvono“ priešininkai. Beje, pati kasdieniniame žargone išplitusi „balvono“ sąvoka veidrodiniu principu primena panslaviškųjų Putino pasekėjų terminologiją... 

Jau su Žaliojo tilto laikinuoju skulptūrų demontavimu (ten beje, irgi prisilytėta J. Mikėno ir Jūsų, jas laikinai „nuimant“, o tas laikinumas prilygsta lygiai taip pat „trumpam“ Vilniaus tiltus sudarkiusių skulptūrinių-pakabukų demagogiškumui) buvo atidaryta kuo tikriausia Pandoros skrynia. Nes remiantis tokia nuodėmių logika, reikėtų pašalinti iš Konstitucijos prospekto ir Neries kaimynystėje, prie Nacionalinės dailės galerijos esantį kitą J. Mikėno artefaktą – turiu omenyje „Pirmąsias kregždes“. Beje, priminsiu, jog šios skulptūros variantas bent mano lankymosi Maskvoje metu dar prieš dešimtį metų stovėjo priešais garsiąją Tretjakovo galeriją. Tai vėlgi būtų argumentas paminko P. Cvirkai nuvertimui. 

 

Bet šioje vietoje estafetė nesibaigtų. 

Jūsų žiniai (tikiu, kad tą esate girdėjęs) – panašius laurus yra gavęs ir dar vieno paminklo viešojoje erdvėje kūrėjas – Petras Aleksandravičius (1906–1997). 1950 metais sukūręs rašytojos Žemaitės skulptūrą, po metų TSRS Ministrų Tarybos nutarimu jis buvo apdovanotas III laipsnio Stalino vardo premija. Pats monumentas atsirado kiek vėliau. Manau, kad tai suveiktų papildomu argumentu dar vieno „balvono“ išvežimui. Juolab, kad toje vietoje atsirastų puiki vieta investicijų skatinimui (apie kokią nors Antano Gudaičio dailės galeriją reikėtų nutylėti taip, kaip dabar pamirštami „develouoperių“ pažadai buvusio Žalgirio stadiono vietoje išsaugoti sportui ir sveikatingumui skirtų erdvių). 

Ironizuodamas pastebėčiau, kad nereikėtų apsiriboti Aleksandravičiumi ir Žemaite. Prie Bernardinų vienuolyno ir dalyje jo vis dar veikiančios Dailės akademijos – kuo tikriausios sovietinių išdavikų kalvės, stovi paminklas Adomui Mickevičiui. Lenkų ar bent jau baltarusių poetas... – nieko sau; juolab, jo papėdėje suguldyti dar prieškariniai lenkų (!!!) skulptoriaus Henryko Kunos reljefai, vaizduojantys net ne sovietinius, o carinius okupantus – vienas ten esantis personažas nuostabiai primena patį Muravjovą-Koriką. Monumentas sukurtas jau sovietinėje Lietuvoje, o jį sukūrė Gediminas Jokūbonis (1927–2006), ankstesniais metais Stalino premija nepagerbtas, bet apdovanotas jos ekvivalentais – LTSR valstybine premija (1960 m.) ir Lenino premija (1963 m.). Ar tai negalėtų būti motyvu nuvertimui? 

Žodžiu, politizuotais teiginiais argumentuojant vieno ar kito objekto pašalinimą iš mūsų kultūrinio kraštovaizdžio, mes galime išbraukti daug ką mums ir nepatinkančių kolektyvinių potyrių – carinės Rusijos geltonplyčius namus, tarpukario Lenkijos modernizmą (kad ir tokį Lenkijos karinininkų namą Vilniaus g. 9 – gyvenęs ten ne vienas želigovskininkas, juolab frontonai taip pat dekoruoti tegul ir stilizuotu, tačiau militarines Antrosios Žečpospolitos vertybes deklaruojančiu būdu), sovietinės Lietuvos modernizmą (tik tų „chruščiovkių“ ar brežnevinių „panelių“ iki šiol niekas labai ir neliečia, tik aprenginėja). 

Galop – ar nepradėsime gyventi pagal azijietiškus papročius ir naikinti kapų. Juk P. Cvirka ilsisi šalia mažiau diskusijų keliančių asmenybių Rasų kapinėse?... Anksčiau būčiau tuo netikėjęs - dabar jau beveik...

Bet nustokime kalbėti apie demontavimus. Kalbėkime apie paminklų statybas. Jūsų buvimo meru metai pasižymi ypatingai klaikių paminklų istorinėms asmenybėms – broliams Vileišiams, dr. Jonui Basanavičiui, statymu. Dalis viešųjų erdvių infrastruktūros gerinimų irgi primena paksiškus fasadų padažymus ar zuokiškus grindinius – be galo džiaugdamasis Neries krantinės sutvarkymu jau matau vis labiau ir labiau ryškėjantį broką (besiklaipančias plyteles, byrantį cementą ir panašiais). Gal nukrypau, bet manau kad kalbame apie tą patį. Pertvarkas reikia daryti ten, kur jų ypač reikia. Be to, sutinku, jeigu geras pakeičiamas dar geresniu (ar blogas – geru). O dabar taip būna ne visuomet. 

Tad tai būtų vienu iš kontr-argumentų, kodėl reikia palikti P. Cvirkos paminklą. Nes tai puikiai erdvėje sukomponuotas objektas. Tai yra tiesiog geras meno kūrinys. Vilniuje jų jau trūksta. Nors kiekio prasme tik daugėja ir dauginasi. Kalbėkime ne tik apie skulptūrą, verta atkreipti dėmesį ir į architektūrinius sprendimus.

Be to, paminklas P. Cvirkai veikia kaip istorinio laiko atspindys, kurių „išvalymas“ yra savotiškas aborto darymas Vilniau įsčiose. Save laikote liberalių pažiūrų žmogumi, tad turėtumėte žinoti,  jog tokiam (o ir demokratiškam apskritai) mąstymui yra būdingas ypatingas dėmesys, atidumas įvairovei. Miestas, praradęs dalį savo istorinio sluoksnio, tampa skurdesniu. P. Cvirkos paminklo demontavimas būtų dar vienas lopas jau ir taip skylėtame Vilniaus apsiauste. 

Turėdamas sąsajų su dailės ir kultūros istorija, galop gidų ir ekskursijų rengimu, galiu Jus užtikrinti, kad pasivaikščiojimas po sovietinį (gal net pirmųjų stalininės okupacijos metų) Vilnių teiktų kur kas daugiau vertės ir mums paties (besimokantiems iš sunkios savo praeities – ne iš vadovėlių ar deklaratyvių tiesų, o čia ir dabar – in situ), ir miesto svečiams. Tai teiktų kur kas daugiau naudos nei disneilendiškas Grūtas. Juolab, kad P. Cvirkos paminklas kaip atskirybė nėra aplipdytas jokiais sovietiniais simboliais (bandau suprasti, jog vis dar ką nors erzino kerziniai raudonarmiečio batai ant Žaliajo tilto postamento). 

Pakartosiu - tai yra tiesiog geras meno kūrinys, sukurtas specifinėmis aplinkybėmis ypatingu laiku. Paminklas P. Cvirkai – žmogiškosios patirties atspaudas, politinės, dailės  ir literatūros istorijos faktas, todėl jį reikia palikti savo vietoje ir savo aplinkoje.

Ponas Mere, manau, kad išsilavinimas, sveikas protas ir meilė savam miestui (beje, kaip ir Jūs, esu gimęs ne čia, todėl visuomet manau, kad atvykėlis ypatingai jautriai turi žvelgti į jau susiformavusią aplinką) nugalės ir Jūs padarysite viską, kad Juozo Mikėno paminklas, sukurtas Petrui Cvirkai, išliks savo vietoje ir savajame kontekste.