Nepradėsiu rašyti, kas yra
architektūrinis orderis ir kokia jo prasmė. Mes, gyvenantys dvidešimt pirmajame
amžiuje ir besimėgaujantys ar besipiktinantys (prie tokių daugeliu atvejų
priskirčiau ir save) šiuolaikinės architektūros privalumais ir trūkumais, orderio
esmę ir reikšmę žinome net ir netiesiogiai, nujaučiame kaip savo gyvenamosios
aplinkos genetinį kodą.
Šioje vietoje tik priminsiu, jog
bet kuriame orderio tipe – nesvarbu, ar jis būtų dorėnų, jonėnų ar korintiškojo
sukirpimo, kolonos, kildamos viršun, plonėja. Tiesa, toji plonėjimo logika
atskiruose orderių tipuose yra įvairialypė. Antai, dorėniškoji kolona primena
vieno britų ministro pirmininko taip mėgtą rūkyti kubietišką cigarą (ne visai
viduryje, o truputėlį žemiau, vengiant kompozinės monotonijos liemuo yra
storiausias), jonėniškoji, anot šiek tiek seksistinių Vitruvijaus pareiškimų, „primenanti
moterį“ savo liaunomis proporcijomis bei didesniu puošnumu, plonėja tolygiai.
Tai yra, žemiausioje savo dalyje kolonos liemuo yra plačiausias, aukščiausioje,
pasiekęs šelmiškas garbanėles primenančias voliutas (vieną charakteringiausių
šio orderio elementų) – ploniausias.
Šiuos orderio ypatumus analizavo
ir sistemino ne vienas Renesanso klasikas (nuo Alberti iki Serlio), juos buvo
„perkandę“ ir kitų laikų klasikos adoruotojai.
Bet su kanonais ir taisyklėmis
yra taip, kad visuomet atsiras tokių, kurie jas sąmoningai laužo. Tik kelių
policininkai įsivaizduoja, jog absoliučiai visi paklūsta jų nustatytiems ir
prižiūrimiems eismo dėsningumams. Esama žioplių, kurie eis per gatvę degant
raudonos šviesos signalui dėl įgimto savo neapdairumo, tačiau yra tokių, kurie
specialiai išbėgs į važiuojamąją kelio dalį tuomet, kai negalima, nes tiesiog
taip norisi.
Su orderiu (kaip ir visomis
taisyklėmis) yra panašiai. Gal jau senovės Egipto šventyklose – tuose visuose
liuksoruose bei karnakuose buvo reglamentuota, jog kolonos turi plonėti (ar
bent jau nestorėti), tačiau lengvabūdiškieji Kretos salos gyventojai tokių
sakralių dalykų nesilaikė, savuosiuose knosuose sustatydami viršun storėjančias
kolonas. Tartum girdžiu jų linksmą klausimą-atsakymą: „O kam reikia taip
įsikibti taisyklių, juk galima gyventi ne taip rimtai?“.
Manierizmo ir baroko laikais irgi
orderio dalykus sąmoningai ignoravo. Būtina pabrėžti – sąmoningai, nes
taisykles, tose knygų rašymo ir skaitymo (ne taip, kaip dabar!) epochoje
puikiausiai išmanė...
Vilnietiškojo klasicizmo klasikas
– Laurynas Gucevičius (kai kada dar be reikalo pavadinamas Stuoka) irgi puikiai
išmanė orderio logiką, sielą, reglamentaciją. Ir Vitruvijų buvo skaitęs, ir net
Palladio keturias knygas pavartęs ir taip toliau, ir panašiai. Ir projektavo
savo chrestomatinius klasicizmo (reikėtų tiksliau gal formuluoti ir įvardinti
tai neoklasicizmu?) statinius – katedras, rotušes, rūmus, namus ir kitokius
trobesius.
Tačiau su tuo Laurynu kaip su
tikru papartynu. Mėgo jis taisyklėms nepaklusti, mėgo kartais smagiai ir visai
neklasicistiškai pajuokauti architektūrinėmis detalėmis, kompoziciniais
ypatymais.
Antai, rekonstruodamas buvusią
barokinę Vilniaus katedrą, suteikdamas jai antikinės šventovės pavidalą, jis ne
tik išsaugojo ankstyvojo, Vazų baroko grynuolį – Šv. Kazimiero koplyčią
(visiškai ir absoliučiai pritariu Vladui Drėmai, pykusiam ant vadinamųjų
„restauratorių“, taip grubiai ir be jokio sąžinės graužimo taip sudirbusio šio
pastato eksterjero apdailą), bet ir savąjį orderį – tas kolonas bei iš jų
sudarytas kolonadas, frizus ir karnizus, cokolius ir postamentus „pririšdamas“
prie barokinio pirmavaizdžio. Iš čia ir pernelyg išilginti kolonų liemenys, ir
bendras – lengvesnis charakteris. Žinoma, jeigu žvelgiame į Katedros fasadą,
kad ir iš pietų pusės, pamatysime, jog L. Gucevičius skrupulingai teisingai
laikėsi orderinių reikalavimų (ne taip, kaip jo itališkasis pirmtakas) – tai
akivaizdu metopų išdėliojime frizo juostoje, kolonų tarpuose – vadinamuosiuose
interkolumnijuose...
Bet, L. Gucevičiaus
architektūroje, tegul ir aprengtoje balta klasicizmo tunika ar toga, visuomet
spurdėdavo šelmiška barokinė širdis – ir tas pūstažandis putto.
Vilniaus katedros atveju tų
barokinių širdžių yra ne viena. Bet šį kartą apsiribokime viena, vienintele,
esančia ten, kur ir turėtų būti – tai yra kairiajame krūtinės šone.
Pagrindiniame – vakariniame šio pastato fasade, kairiajame jo sparne (šių
dviejų stačiakampių segmentų dėka statinys iš tiesų primena sparnus išskėtusį
erelį iš Abeijų Tautų Respublikos herbo) Senojo Testamento pranašo – Mozės figūrą
nišoje, kaip ir dera klasicistinei kompiozicijai, rėmina du dorėniškojo orderio
(romėniškos atmainos) piliastrai. Tad einant pro Katedrą, visuomet telieka
užmesti akį į prie portiko iš dešinės pusės besiglaudžiantį piliastrą. Jis,
paradoksalu (bent jau klasicistinio dogmatizmo požiūriu) – bet išstorėja
kildamas viršun!
 |
| Eidami pro Katedrą ir žvelgdami į šį jos sparną, iš kairės pusės (paties statinio požiūriu), pažvelkite į tą šoninį piliastrą, besiglaudžiantį prie šventovės portiko. Kildamas viršun jis platėja. Pagal orderio taisykles yra klaida. |
 |
| Kitame - šiauriniame sparne, tokio "bajerio" nėra |
Kuo tai galima paaiškinti? Kaip
tai pakomentuotų pats L. Gucevičius? Manytina, jog yra keletas paaiškinimų.
Visų pirma, L. Gucevičius savo Katedrą statė ne tuščioje vietoje (tai jums,
gerbiamieji, ne Valdovų rūmus pagal keletą kreivų-šleivų paveiksliukų atkurti).
Tad visai tikėtina, jog šis viršun storėjantis piliastras yra ankstesniojo –
barokinio stiliaus, XVII ar XVIII amžių statymų atributas. Savotiškas
anatominis rudimentas klasicistiniame kūne (it koks niekam nereikalingas
uodegikaulis). Tai, kad L. Gucevičius jo nenudaužė, nepakeitė kitu – „geresniu“,
„tobulesniu“, aiškintina (padeda suprasti) tas faktas, jos ir daugiau šiame
pastate barokinių pavidalų yra išsaugota (kaip minėtoji koplyčia). Kita vertus,
kažko turbūt nepavyko ir koreguoti vien dėl bendro silueto, kompozicinės
visuomos – kuri būtų pakeista, įgautų komplikuotų pavidalų stengiantis tą ne
visai pastebimą detalę pagerinti – priversti egzistuoti pagal nusistovėjusias
taisykles.
Kita vertus, L. Gucevičiaus
kūryboje visuomet buvo tam tikro chuliganizmo. Jis, puikiai mokėjęs orderio
taisykles, žinojęs, ko reikia laikytis, kad pastatas paklustų naudingumo,
tikslingumo ir gražumo kategorijoms, nutuokė ir išmanė, jog tikrame mene
visuomet reikia tam tikro taisyklių nesilaikymo. (Tą puikiai žinojo ir senieji
graikai bei romėnai su savo visais entaziais bei kurvatūromis). Nes tik tuomet
menas ir būna menu.
 |
| Tas piliastras storėja netolygiai, ne pagal nubrėžtą klasicistinę liniuotę. Primena jis tą išpampusį smauglį, prarijusį dramblį iš "Mažojo princo". |
 |
| Visame šiame žaisme esama optinės iliuzijos ir regimosios psichologijos niuansų (ką puikiai žino, išmanantys orderio niuansus). Stovint prie pat piliastro, jo storėjimas viršun nėra toks akivaizdus (nes toldami nuo mūsų akių visi objektai sumažėja). Bet vis tik - toks sprendimas daugiau barokinis, nei klasicistinis. |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą