Aušros Vartų Mergelė be aptaisų arba skylutė paveiksle

Paskelbus, kad nuo Mergelės paveikslo nuimti aptaisai ir kad tai galioja tik šią savaitę, šeštadienio vakare nusprendžiau nepraleisti progos. Buvo pati viduriniausia vasario diena. Tarpušventis. Jau nebe Valentinas. Bet ir ne Vasario šešioliktoji.

Esu mizantropas bei agorofobas. Be to, iki šiol – ir taip jau ketvirtį amžiaus, gyvenu Vilniaus centre. Tad po Miestą it muziejų ar kokį „Akropolį“ vaikščiojantys bendrapiliečiai mane erzina. (Dar nevilnietiškuoju savo gyvenimo laikotarpiu esu nusipiešęs tipinio vilniečio paveikslą – „bambeklis, niurzga, viskuo nepatenkintas“).

Buvo ankstyvas vakaras. Ar labai vėlyvoji popietė. Saulė savo spinduliais kabino   viršutinius bažnyčių ir aukštesnių namų (kad ir Abromavičienės rūmų) aukštus.  Miestiečiai šią keistai šiltą dieną vaikščiojo šešėliuose. Šiluma ir apšvietimas priminė Vilniaus vyresniąją seserį – Romą tokiu metų laiku. Sakau tai, nes esu patyręs.

Žirgliavau, įsisupęs į savo juodąjį paltą.

Žiūrėjau, kaip Šv. Kazimiero bažnyčios fasadiniame bokšte pro viršutinį langą liežuvį kišo kažkoks statybininkų „padėklas“. Regėjosi, kad bažnyčia šaiposi iš mūsų – besistumdančių ten apačioje. 

Žiūrėjau, kaip Šv. Kazimiero bažnyčios fasadiniame bokšte pro viršutinį langą liežuvį kišo kažkoks statybininkų „padėklas“. Regėjosi, kad bažnyčia šaiposi iš mūsų – besistumdančių ten apačioje.

Prie Šv. Dvasios cerkvės maždaug trisdešimties žingsnių atstumu link manęs ranką kėlė elgeta. Juodasis mano paltas it nevykusi dvasininko sutana žirgliavo toliau. Žvilgsniai nesusidūrė, žingsniai prasilenkė. „Litovskyj očkarik“, - piktai ir net agresyviai nusispjovė bėdžius.

Koplyčioje buvo žmonių. Priešais kopė šeima. Orus ponas, jo dama ir dvi nuaugusios dukros. Pralenkiau jas siauroje galerijoje, pasinaudodamas proga, kad eismą žemyn sustabdė lazdomis besiremianti moteris ir ją prilaikantis jaunas vyras (turbūt sūnus).

Mergelė iš tiesų buvo be aptaisų. Suskaičiavau berods aštuonias lentas. (Dėl skaičiaus galiu klysti – niekuomet nebuvau stiprus matematikoje. Gal net ir keista – nes mano mama – matematikos mokytoja. Bet dar keisčiau, jog mano nuomone, ji labiau galėjo mokyti lietuvių kalbą ir literatūrą – kaip ir jos mama, mano močiutė). 

Renesansinė tapybinė Mergelė ir barokiniai skulptūriniai Jos tėvai - Joachimas ir Ona.

Prieš kelias dienas iš studenčių išgirdau naują pasakymą apie tapybą – „tapymas snargliais“. Išgirdęs (buvo komentuojamas gana žymaus lietuvių tapytojo darbas) net krūptelėjau ir pasitikrinau: „O tai reiškia gera ar bloga?“. „Gera“, - užtikrino būsimosios menininkės, rodydamos į faktūriškus potėpėlius. Tokių yra ir ant septynioliktojo amžiaus pradžios paveikslo. Bet negi tai galima vadinti snargliška tapyba? Tokia galima pavadinti tik restauravimą – vietomis plotai blizga, vietomis, - sumatavę. Ir negalvoju, kad parudavęs koloritas nuo laiko... Bet Marijos veidas – nesugadintas nei laiko, nei restauratorių. Tyras.

Kairėje pusėje sėdinčios moterys pradėjo lenkiškai poteriauti. Dešinėje stovinčios moteriškės rankinuke suskambėjo linksma mobiliojo telefono melodija. Vyras šalia staiga parpuolė ant žemės ir ją pabučiavo. Aistringai – kaip Saliamonas savo Mikaldą ar Judas – Jėzų. 

Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija ir jai šio pasaulio skirti du mikrofonai.

Žiūrėjau ir kontempliavau skylę (buvusios šakos pėdsakas, berods, liepos kamiene) Mergelės dešiniojoje rankoje. Atrodė it kažkada šovęs kažkas iš stambiakalibrės muškietos. Gal čia tų žuvėdų, atsibeldusių Šiaurės karo metais ir stebuklingu būdu pritvotų ostrabramiškais vartais, žinutė (prisimenate kraševiškišką ar zahorškišką padavimą?)?

Paveikslas - atkreiptinas dėmesys į skylutę dešinėje rankoje.

Šv. Teresės vidus – mėgstu sugrįžti į Miestą per ją, o ne išeiti tiesiogiai į gatvę, buvo apkalinėtas faneromis, apkabinėtas celofanais. Restauracija. Viduryje navos stovėjo baltarusių turistai. Aklasis kupolas virš jų galvų kvatojosi tamsiu savo gomuriu.

Mykolas Kazimieras Pacas Dailės muziejaus Paveikslų galerijoje - "Chodkevičiuose". Su bulava ir "vengerka" (kardu, o ne slyva).

Buožės arba bulavos papuošimai primena akis - tartum kokios trofėjinės totorių, maskvėnų ar turkų akys Etmono regalijoje

Lėkdamas link namų dar nusprendžiau užbėgti į Chodkevičius. „Mes užsidarome“, - bandė stabdyti garderobinėje. „Aš tik dešimčiai minučių“, - puoliau argumentuoti. Pagalvojo, kad kvailas, nes net ir Luvro neįmanoma apžiūrėti per dieną. Bet kasoje dirbanti moteris neėmė net ir penkių eurų. „Savas, muziejininkas“, - palinksėjo galva, kuomet iš piniginės traukiau savo iki nunešioto tvarsčio struktūros sudilusį pažymėjimą. Norėjau užmesti akį tik į Aušros Vartų Mergelės bendraamžius – Merkelį Giedraitį, Paulius (Sapiegą ir Alšėniškį). Mykolas Kazimieras Pacas žvelgė į mane priekaištingai, tvirtai rankoje spausdamas bulavą (niekas jos iš jo neatims, nes ji nutapyta). Stebėjau jo dešinę ausį – mėsingą ir ilgą – tartum Velykų salos gyventojo. „Tokios mėsingos, lyg kokie bobausiai, ausys yra būdingos charizmatiškoms asmenybėms“, - pasakytų man Robertas.