Renesansas prie Nemuno, arba Panemunės pilis

Panemunė yra panemunėje. Skamba kaip koks oksimoronas apie sviestą sviestuotą, bet taip yra. Dar kiti Panemunės pavadinimai - Gelgaudai arba Vytėnai. Kalbame apie pilį. Ir egzistuoja padavimas ar legenda - neaišku, kuomet atsiradusi ir kokie žmonės ją pasakoja, jog Vytėnai - Lietuvos valdovo Vytenio palaidojimo vieta. Galima net besti pirštu (kaip tai padarė mano kalbintas vietinis gyventojas) ir sakyti: "Štai šiame pilkapyje palaidotas Vytenis, o čia - jo žmona". Tas pats šičioniškis tuoj pat, lyg išsigandęs savo romantizmo, iš karto pataisė mintį: "Bet galima manyti (ir tai turbūt didesnė tiesa), jog šie pilkapiai buvo supilti XIX amžiuje, dėl vaizdo į Nemuną". Bet tikėti mitais juk niekas neuždraus?

Žvelgiant nuo pilies, Nemuno link. Tas tolumoje dešinėje esantis kalnelis - tariama Vytenio palaidojimo vieta. Kairiau (ir kiek toliau - jo žmonos memorialas). Beje, pasak lygiai tokios pačios nepatvirtintos legendos, krikščionims ypatingai žiaurų lietuvį nužudė dievo Perkūno (ar tiesiog Dievo?) paleistas žaibas...

Pilis kaip pilis, sakytume. Bet...

Jeigu ne keli BET!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Pirmas dalykas - Pilis tikrai yra didinga. Vieną rytą prie naujai pastatytų Valdovų rūmų sutikau dailės istorikę Jolitą Liškevičienę ir ji pastebėjo (reaguodama į mano emocijas ir prisipažinimą, kad natūroje pirmą kartą aplankiau Pilį): "Dėl to ji ir niekuomet nebuvo baigiama statyti, nes statytojų užmojai viršydavo galimybes...". Iš tiesų - mūsų pokalbio rytiniame Vilniuje metu šalia stūksoję Valdovų rūmai vos-vos lenkė Panemunės pilį savo masteliu.

Štai jis - mastelis. Į visumą dar reikia įtraukti tvenkinių sistemą, parkus, Nemuną, Vytenio ir jo žmonos pilkapius, saleziečių vienuolyną ir koplyčią...

Vilniaus Valdovų rūmai čia buvo paminėti neatsitiktinai. Manoma (bet tai nėra patvirtinta ir regisi kaip eilinė legenda), jog Panemunės pilį 1604-1610 metais vengrų pirkliui ir aristokratui (bet ar tai yra suderinama?!) Jonušui Eperješui statė ne kas kitas, o pats Vilniaus pilininkas Petras Nonhartas (Vilniaus atikų ir vietinio Renesanso kūrėjas, didžiųjų kunigaikščių rezidencijos ir Aušros vartų at-statytojas). 

Iš tiesų - atskirose detalėse (gal ne ir ne vienalaikėse) galima aptikti nonhartiškų štrichų. 

Štai vakarinio korpuso lodžijos su karietine apatiniame tarpsnyje. Toks renesansiškai-manieristiškai-barokinis sprendimas.

Žvilgsnis į kiemą (niekuomet netapusį uždaru) iš arkados.

Kitas dalykas - prisiminkime dar kitas panemunės pilis - Raudonę, Raudondvarį. Ir prisiminkime lietuvių kilmės iš romėnų mitą - lietuvišką mitologemą (kaip sakytų viena dailės istorijos kolegė). Kaip buvo rašoma Plačiajame Lietuvos Metraščių Sąvade, Palemonas, išplaukęs iš savo gimtosios Italijos į Šiaurės kraštus, išsilaipino Baltijos pakrantėje, o paskui įplaukė į Marias ir kilo Nemuno aukštupiu link Rytų. 

"Prie šitų upių – prie Dubysos, prie Nemuno ir prie Jūros – apsigyveno ir ėmė daugintis. Tosios vietos prie tų didelių upių jiems labai patiko, ir tą žemę praminė Žemaitija. <...> Ir paskui minėtam kunigaikščiui Palemonui gimė trys sūnūs: vyriausias Barkus, antras – Kūnas, trečias – Spera. Vyriausias sūnus Barkus įkūrė miestą prie Jūros upės, ir to kunigaikščio vardas susijungė su upės vardu, kuri vadinosi Jūra, o kunigaikščio vardas – Barkus, tai tas miestas imtas vadinti Jurbarku. Vidurinis sūnus Kūnas atsikėlė prie Nevėžio upės žiočių, kur įteka į Nemuną, ir įkūrė miestą, pavadino jį pagal savo vardą Kauno miestu. O trečias sūnus Spera keliavo tolyn per girias į rytus, kur saulė teka, ir persikėlė per Nevėžio upę ir per trečią upę – Širvintą, aptiko ežerą, dabinamą pievų ir įvairių medžių, pamėgo tą vietą, apsigyveno prie to ežero ir tą ežerą pavadino savo vardu – Spera." 

http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LD00/Platusis_Lietuvos_metra%C5%A1%C4%8Di%C5%B3_s%C4%85vadas.LD1800.pdf

Esmė slypi tame, kad visos tos panemuniškos pilys tartum kartoja Palemono žygio iš Romos į naująją Tėvynę - Litalaniją/Litubą - LIETUVĄ, trajektoriją. Štai būtent čia susikerta lietuvių kilmės iš romėnų teorija (irgi renesansinė) ir Renesanso plastika. Nors kita vertus, tame lietuviškame (ir taip pat žemaitiškame, bei palemoniškajame-romėniškame) Renesanse esama daug gotikos.

Gotiškai renesansinis (o ir manieristinis) yra vienas iš dviejų išlikusių bokštų (o būta juk jų net keturių).

Vakarinis Panemunės pilies bokštas. Atkreipkime dėmesį į langų ir jų apvadų rinkinį. Nuo gotikos iki simbolizmo.

To paties bokšto grindys. Beje - žemiau (cokoliniame aukšte) yra karceris - toks šulinys, į kurį Eperješai ir visi kiti mesdavo savo aukas.
Plytos su gotikiniais braukais, bet jų rišimas - renesansinis

Liepsnos pavidalo (beveik tiudorinė) arka rytinio korpuso durų archivolte.

Latrina - arba tiesiog "šikinykas" (jo išeinamoji) šiauriniame korpuse.

Latrina (iš vidaus) vakariniame korpuse.

Vienas iš vakarinio korpuso rūsių. Tipiškas gotikinis renesansas.

Štai abu likę bokštai - renesansinis tinkas, koloritas ir didybė (paprastumas, monumentalumas, karingumas - ar ne Palemono romėniškos dorybės?).
Ir stovi jie kaip romėnų didžiavyriai... Dar pagalvojau - 4 buvę bokštai: kaip Palemonas ir trys jo sūnūs (Borkas, Kūnas, Spera).

Pirmojo bokšto viena iš akių - 

Jūrų žirgai Panemunės pilies kokliuose -it tas Palemoniados ženklas...

Amūras - irgi iš Italijos.

Jonušo Eperješo - pilies statytojo krosnies likučiai (arba didybės fragmentai). I - tai IANUSZ, E - tai EPERJASZ. 

Šiaurinis korpusas ir jo langai.

Ir jo dirbtinė rustika bei renesansiškai pilkas tinkas (Maloniam Skaitytojui dar noriu priminti, kad ištisinis išorės sienų tinkavimas atsirado būtent Renesanse).

Dabar pereikime link klasicizmo (jau XVIII ir XIX amžių, kuomet Antano Gelgaudo dėka ši pilis tapo lietuvių giminės nuosavybe) ir vakarinio korpuso (jis atsirado plečiant renesansinius pavidalus). Jame išlikusi sieninė tapyba taip pat netiesiogiai komentuoja jeigu ne Palemono, tai itališkųjų lietuvių - Romos istoriją.

Galerijos...

...ir anfilados.

Antrojo aukšto galerija. Mediniai perdenginiai, pusapskritės arkos.

Romėniški frizai...

...palemoniškos procesijos ir apeigos.

Bet grįžkime prie Renesanso ir Pilies...

Bokštai - tartum karių rikiuotėje išsiveržę vadai.

XVII amžiaus pradžioje šis - vakarinis korpusas, buvo tik gynybinė siena. Karceris - to bokšto apačioje. Matyti jo langelis, per kurį šviesa į kalėjimą patenka kokiai dvidešimčiai minučių.

Žvilgsnis nuo šiaurinių kalvų.

Ji didelė ir didinga - 

Didybės Piliai prideda ją laikantis kalnelis. Romantika - bet ar lietuviškas Renesansas nebuvo toks?

Tartum renesansiniai apmąstymai apie Lietuvos (Didžiosios Kunigaikštystės) praeitį..

Žvilgsnis nuo atspindinčių tvenkinių. Dešinėje - saleziečių vienuolyno (iš Pirmosios Respublikos laikų) ledainė.

Čia - paskutinis žvilgsnis iš šiaurvakarinio Pilies bokšto į Nemuno slėnį. Buvo vasaris, bet vėjas ir lietus (vienas audros nuverstas medis vos neužmušė šių eilučių autoriaus). Turbūt ne ką geriau matė bei patyrė iš saulėtojo Miesto į naują Tėvynę atvykę palemonidai. Tai mitas, bet gal kiekvienoje legendoje slypi krislelis tiesos?

Studijų studijos: Eimučio Markūno studija

Pas Eimutį Markūną iš Arūno Vaitkūno studijos (pačiame Kauno centre, su vaizdu į raudonąją Katedrą) vykome vadovaudamiesi Aušros Vaitkūnienės kruopščiai nubraižytu planeliu. Pagalvojau, kad tame esama kažkokio simbolizmo – skirtingi ir įvairūs Kauno ekspresionizmo (bei neoekspresionizmo) aspektai, avatarai, autoriai. Tą nujautimą stiprino Šarto katedros labirinto konfigūracija besisukanti brėžinio trajektorija. 

Telefonu aiškinomės, kur tiksliai turėtų būti Eimučio studija (jis paskui sakys, kad net ne visi viską žinantys Kauno taksistai suranda jo rezidenciją) ir menininkas nurodė, kad kaip orientyras galėtų būti restoranėlis, pavadinimu „Dykumų liūtas“. Nusijuokėme, nes ir pats E. Markūnas savo vešliomis garbanomis yra panašus į dykumų ir žvėrių karalių. Savo prigimtinį aristokratizmą pats dailininkas vėlesnio pokalbio metu pagrįs giminės bajoriškumu. Pasirodo, kad privilegijuotą jo protėvių dokumentais yra patvirtinęs dar šlovingasis karalius Zigmantas Vaza XVI amžiaus pabaigoje. To liudijimu tarnauja prie namų ant aukšto flagštoko plėvesuojanti vėliava su šeimos giminės herbu, pačioje studijoje – ant sienos prikabinta dokumentų kopija. 

Veidrodis ir jo atspindžiai

Giminės popieriai ir herbas

Studijos langas

Eimutis yra labai draugiškas ir energingas žmogus. Tartum tai patvirtindamas šeimininkas mus pasitiko mojuodamas kastuvu ir nepaisydamas mūsų protestų bei įtikinėjimų, jog ir taip įveiksime snieguotas namo pakopas: „Jums čia truputėlį sniegą nuo laiptų nukasiu!“.

Bet pakalbėkime apie Menininką ir jo Studiją.

Eimutis Markūnas yra įvairiapusis kūrėjas. Natūralu, kad tai atsispindi jo darbinėje erdvėje, išskaidytoje į dvi vieną visumą sudarančias studijas: Žemutinę ir Aukštutinę (skamba beveik kaip pilys, bet gal tai ir tinka liūtą primenančiam menininkui?). 

Apačioje E. Markūnas dirba kaip stiklo ir vitražo meistras. Iš kelių mažesnių kambarėlių, esančių cokoliniame aukšte, sudarytoje laboratorijoje vyksta sudėtingos cheminės ir estetinės procedūros. Sudėtinga net nupasakoti dar komplikuotesnius procesus ir kuri – su įvairių medžiagų maišymu(si), absorbcija, lydymusi, jungimusi ar plastika bei vaizdu susijusi reakcija bei jų grandinės yra sudėtingesnė. Pirmajai reikia daugybės medžiagų ir agregatų (nuo pigmentų, chemikalų iki kepimo krosnelių ar „dirbtinių negrų“ – centrifugų), antrajai – prigimtinių meninių savybių, kūrybinio temperamento ir aistros. Regis, jog E. Markūnui netrūksta nei to, nei kitko. 

Žemutinė studija –

Darbinis stalas, priemonės, vitražo spalvų paletė

Pastabos sau pačiam

Vitražo menininko paletė

Chemikalų demonstracija

Aparatūra

Kūriniai ir priemonės jiems sukurti

Aukštutinė E. Markūno studija yra daugiau susijusi su kitomis šio menininko kūrybinėmis strategijomis. Čia, visų pirma, tapoma (o Eimutis tapo ant visko, kas turi bent kokią plokščią paviršių – nuo žmogiško kūno iki gofruotos skardos). Didžiąją kelių susijungiančių kambarių dalį ir sudaro tapybos aktui/ritualui, performansui skirti reikmenys (molbertas, dažai, skiedikliai, teptukai) ir paveikslai (ant grindų, kampuose, net palubėje), taip pat erdvė. Technologinis-vizualinis (o ir taktilinis) eksperimentavimas yra ne tik „vitražinės“, bet ir „molbertinės“ E. Markūno tapybos stimulas. Šis menininkas eksperimentuoja, nebijodamas generuoti idėjas, manipuliuoti jomis, veikti žiūrovą ir patį save. Užtenka dar priminti, jog E. Markūnas kuria ir instaliacijas, performansus, video filmus ir viską, ką gali aprėpti kūrybingo žmogaus energija. Toks būtent yra Eimutis... 

Aukštutinė studija –

Tapytojo kampas

Paletė

Akrilo koloritas

Tapyba ant skardos (supakuota)

Bendras vaizdas

Darbo vieta

Paveikslai visur. Net jų konfigūracijos ant grindų

Palubė su tapyba

Fragmentas

Kampas su pastabomis ir memorialijomis

Memorialijos. Nuotraukoje - Šv. Onos bažnyčia ir Dailės instituto studentai

Menininko bibliotekėlė

Menininko audioteka (mums išvažiavus jis klausė Cepelinų)

Iš kelių akcentų: 

• Siena su personalinių ir grupinių (vis tik E. Markūnas priklausė legendinei grupei Angis) parodų plakatais – kai kurie iš jų jau tapę senosios tipografijos eksponatais.
• Priešinga siena su Antano Samuolio kepure ant vinies. Kaip papasakojo pats Eimutis, garsioji Samuolio Geltonoji moteris - tai jo močiutės pusseserė. Tad E.Markūnas yra ypatingas ne tik giminystės, bet ir meniškumo kilme. Jame pulsuoja arsinė dvasia.
• Respiratoriai net keliose vietose (pats autorius papasakojo istoriją kaip stipriai apsinuodijo organizmą visokiais menui būtinais chemikalais).
• Juodai dažytas Wehrmachto šalmas, kuriame E. Markūno senelis maišydavo kalkes pavasariniam vaismedžių balinimui.
• Istorija apie tai, kaip E. Markūnas dalyvavo (būdamas dar ne tokiu ir vyresniu mokyklinuku) Kalantinėse – būtent nuo tų laikų ilgi plaukai menininkui tapo vidinės ir išorinės laisvių atributais. 
• Žinoma, pasakojimai apie Kampą.
• Kardas, su kuriuo Eimutis atliko samurajišką kėdės kirtimo/kapojimo performansą.

Siena su afišomis ir plakatais

Angies, paties menininko ir draugų plakatai

Kairėje - Antano Samuolio kepurė

Respiratoriai

Vokiečių kareivio šalmas - dažams maišyti. Bet forma ir prasmė - kaip E. Markūno kūryboje!

Eimutis Markūnas

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.

Šventasis ir kita galva

Freska (tiksliau - freskos, nes jų čia ne viena) atrasta restauruojant Šv. Jonų bažnyčią 8-ajame praeito amžiaus dešimtmetį (1969-1981 metais). Jos atsiradimo aplinkybės lyg ir pakankamai aiškios - 1726 metų gruodžio 31 dieną popiežius Benediktas XIII kanonizavo šį palaimintąjį Lenkijos globėją (nors dekretą dėl kanonizacijos pasirašė dar Klemensas XI 1714 metais). Tad sieninė tapyba atsirado po 1726-ųjų. Pasak Vlado Drėmos - 1727-1728 metais (ir tapė visa tai "jaunas italų tapytojas") [V. Drėma, Vilniaus Šv. Jono bažnyčia, Vilnius, R. Paknio leidykla, 1997, p. 56]. Vilniaus dailės istorikas argumentuoja tai faktu, jog 1728 metų birželio 19-27 dienomis mieste vyko Šv. Stanislovo Kostkos ir Šv. Aloyzo Gonzagos pripažinimo šventaisiais iškilmės [p.53]. 

Pakėlus akis į viršų įspūdį daro tartum ore kabantis žibinto skliautas

Vaizduojamas konkretus įvykis - šventojo apoteozė. Angelai Stanislovą Kostką neša Dangun, kur žibinto skliaute jo laukia pats Dievas. Visą įvykį su pasigėrėjimu stebi Vilniaus jėzuitų akademijos profesūra su rektoriumi Vladislovu Daukša (ėjusiu šias pareigas 1727-1731) priešakyje ir popiežiumi Benediktu XIII bei jo svita (pasak V. Drėmos, vyras kardinolo rūbu galbūt yra Šv. Jonas Išmaldininkas [ten pat, p. 58]). Kitoje skliauto pusėje pamaldžiais veidais stoviniuoja Respublikos - Lenkijos ir Lietuvos bajorai. Apsirengę sarmatiškais rūbais, apsiginklavę kovos kirveliais ar plaktukais, lankais su strėlėmis ir kardais, su dviem vėliavom. 

Ponas su galva, manytina, yra koks nors konkretus asmuo. Deja, kol kas jo asmenybė nėra nustatyta.
V. Drėma karūną laikantį žmogų sutapatina su LDK didžiuoju kancleriu [ten pat, p. 60] - tuomet tai būtų Mykolas Servacijus Vyšnioveckis (Michał Serwacy książę Wiśniowiecki), ėjęs tas pareigas 1720-1735 metais.
Už jo stovintis didikas su Baltojo erelio ordinu gali būti Vilniaus vaivada Liudvikas Konstantinas Pociejus (Ludwik Konstanty Pociej) - tai galbūt galima pagrįsti portetiniu paanšumu: https://pl.wikipedia.org/wiki/Ludwik_Konstanty_Pociej

Šventajam bajorai aukoja ne tik kunigaikštišką mitrą ant pagalvėlės, bet ir saracėno galvą užmerktomis akimis. Tai senas sarmatiškas, o gal net "romėniškas" paprotys. Iš tiesų - nei toks, nei toks. Bet dar XVI amžiaus Lietuvos metraštyje aprašoma, kad Klecko kautynėse lietuvių bajorai kapojo totorių galvas ir prisigrūdę jų į maišus, "linksmi grįžo atgal". Kraupu ir makabriška, kažkiek koreliuoja su indėnišku skalpavimo ar keltišku kaukolių medžioklės papročiais. Kartu ir įrodymas, jog žiaurumams bei baisumams nėra nei kultūrinio, nei chronologinio cenzo. 

Šalia lenkų vėliavininko Branickio, iš kairės, pasak V. Drėmos galbūt  stovi Lenkijos didysis etmonas - juo bent 1726-1728 metais buvo Stanislovas Matas Ževuskis (Stanisław Mateusz Rzewuski) - vėliau, iki 1735 metų šios pareigybės vieta buvo vakuojanti...

Dar įdomus momentas - tai tos dvi vėliavos. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavą matome kairėje. Tai iš dviejų juostų - raudonos ir mėlynos, sudarytas audeklas, kurio kairėje pusėje (ne per patį centrą) yra pavaizduotas Vytis. Užrašas TRIUMPHUS galbūt skirtas apoteozės įvykiui. O gal karo šūkiui prilygstantis devizas? Dešiniau turime Karūnos vėliavą (tai liudija baltas erelis joje), sudarytą iš trijų juostų - baltos-raudonos-baltos. Būtent tokią vėliavos formą vėliau perims mūsų broliai ir bendro - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo perėmėjai baltarusiai-rusinai. 

Galima pabandyti identifikuoti bent jau vėliavas laikančius asmenis. Dar 1698 metais iki savo mirties 1750 metais Lietuvos didžiojo vėliavininko pareigybę užėmė Juozapas Čartoriskis (Józef Czartoryski). Tad kairėje galbūt matome šį kunigaikštį. O Karūnos vėliavą gal laiko tuometinis jos didysis vėliavininkas (1724-1746) Janas Klemensas Branickis. Išoriškai, jeigu palygintume šio didiko atvaizdus (nes jų esama - https://pl.wikipedia.org/wiki/Jan_Klemens_Branicki_(hetman)), viskas lyg ir sutampa - "bitliška" šukuosena, koketiški ūsiukai ir barokinis putnumas. Bet iš kitos pusės - kad jie visi panašūs! Tik kai kurie laiko galvas, kiti - vėliavas ar ginklus, o dar treti - tiesiog meldžiasi.

Bžostovskio koplytėlė arba farmacininkės kabinetas

Pradžioje noriu pasakyti, kad kartais gyvenimo aplinkybės susidėsto taip, jog atsitiktinumas pasirodo kaip iš anksto nulemta ar suplanuota būsena. Štai tamsiomis gruodžio dienomis "blūdinėdamas" Vilniaus gatvelėmis, dairiausi į elektros lempomis apšviestus langus ir mąsčiau, kad tamsa mums padovanoja unikalias progas pamatyti senuosius interjerus bei jų detales - lipdinius, freskas, kandeliabrus, abažūrus. Stabtelėjau ties Bžostovskių rūmais tam, kad įsižiūrėčiau į vieno iš kambarių polichromuotą cilindrinį skliautą, o moteris, ėjusi pro šalį paklausė:

- Jūs gal norite patekti vidun?

- Norėčiau, tik kad nelabai ten galima.

- Kodėl negalima? Čia juk vaistinė, o ten - vaistinės vedėjos kabinetas.

Paslaptingoji ponia įvedė mane vidun... Kol dviem žavingoms vaistininkėms aiškinau, kad atėjau čia ne vaistų, o architektūros, dailės ir istorijos pažiūrėti, manoji globėja tarėsi dėl audiencijos. Farmacininkių vyresnioji įsileido savo erdvėn be jokių nepasitenkinimų. Ir viso mano trumpo vizito metu vis klausinėjo: "Tikiuosi, kad netrukdau jums fotografuoti?". Dar pasiguodė, kad šiuos rūmus, kaip ir ne vieną Vilniaus pastatą labai norėtų "priglobti" visokie įtartino plauko veikėjai, kaip taisyklė, globojami garbiosios miesto savivaldybės. Bet čia jau kita istorija...

Vaizdas į pirmojo Bžostovskių rūmų aukšto skliautus per langą. Domininkonų g. 18/2

Vaistinės vedėjos kabinetas funkcionuoja buvusioje paties Povilo Ksavero Bžostovskio (Paweł Ksawery Brzostowski, 1739-1827)  - kunigo (Vilniaus katedros kanauninko) ir valstybės veikėjo (LDK raštininko, referendoriaus), garsiosios Pavlovo/Paulavo/Povilavos respublikos įkūrėjo koplyčioje. Nes Povilas Ksaveras čia įsikūrė 1760 metais - kuomet buvo jaunas ir kupinas jėgų. Farmacininkė papasakojo, bet ši legenda nuo seno sklando siaurose Vilniaus gatvelėse, ankštuose jo kiemuose, kad koplyčioje jaunasis dvasininkas ne tik melsdavosi, bet ir pliekdavo kortomis ant lyg tam skirto altoriaus stalelio. Nieko nuostabaus! Kortomis anais laikais lošdavo visi - ir seni ir jauni, ir damos, ir džentelemenai (tą ypatingai plačiai ir kandžiai savo laiškuose yra aprašęs Georgas Forsteris - kuriam Vilniuje bei Lietuvoje apskritai niekas nepatiko, ne tik kortos). Televizijos, interneto anuomet nebuvo. Muzikavimo, piešimo, eilių deklamavimo tradicijos mūsuose nei dabar, nei tada nebuvo ypatingai puoselėjamos... Tad likdavo tik kortos...

Ir skliautai, ir sienos apipinti gebenėmis, besivijančiomis ant ištapytų pinučių.

Vieta koplyčios altoriui - su barokiniu baldakimu.
Kita vertus reikia pagalvoti, jog rokokiniai konsoliniai stalai, stalai-konsolės (marmuriniai stalviršiai, auksinė skojelės) kažkuo taip pat primena altoriaus mensą. Tad gyvendamas XVIII amžiuje gali supainioti kortų stalelį su aukojimo vieta.

Inskripcija virš durų, ženklinanti, kad ši erdvė ištapyta 1763 metais, Poviliui Ksaverui (PAULUS XAVERIUS COMES BRZOSTOWSKI) einant garbingas Vilniaus katedros kanauninko pareigas.
Aukšiau - giminės herbas "Balnakilpė" (Strzemię)

Skliauto viršuje - voratinkius primenantys rokailės ornamentai

Bet čia gal tik gražus anekdotas - štrichas paties Povilo Ksavero Bžostovskio biografijoje. Galima pakelti akis į cilindrinio skliauto viršų, dairytis aplink ir stebėtis, jog ištapymai maloniai primena gaivių pavasario vėjelių (kokio Zefyro) glamonėjamą altaną kur nors užmiestyje. Kad ir tame pačiame Merkinės dvare. Vis tik be galo smagu leisti laiką (ypač tamsiais žiemos vakarais) tokioje erdvėje - savotiškame gamtos perkėlime į urbanistinę aplinką. Už lango trinksi karietos ir vežimai (XVIII amžiuje), ministrų ir studentų automobiliai (XXI amžiaus pradžioje - ministrai ir studentai paminėti neatsitiktinai, nes juk visai šalia - ir Prezidentūra, ir Universitetas), o viduje - amžinas pavasaris. Pagalvojau, kad juk viskas egzistuoja specialiai (čia vėl pamąstymai apie atsitiktinumus ir kitokius determinizmus). Tokia gamtinė aplinka sienų tapyboje (al secco technika) tiesiogiai koreliuoja su Žanu Žaku (Jean-Jacques Rousseau) ir jo propaguotos "Atgal į gamtą" ideologijos (inspiravusios ir Didžiąją revoliuciją, ir hipių judėjimą). Kita vertus, kai 1754 metais Rousseau išleido savo garsiuosius "Samprotavimus apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus" ar dar po kelių metų (1762 m. - Povilas Ksaveras jau gyveno savo rūmuose Universiteto gatvėje) - "Apie visuomenės sutartį", Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasininko galvoje akumuliavosi valstiečių valstybėlės - utopinės visuomenės, fiziokratizmo oazės idėja. 1769-1795 metais ji įgavo realius kontūrus.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad skeptiškai ar bent atsargiai žiūriu į tokias "idealias visuomenes", "laisvų" valstiečių ir ūkininkų respublikas, valdomas nediskutuotino (ir tikrai nerinkto) Prezidento - paties dvaro savininko. Direktyvų ir nurodymų būdu sutvarkytas viešasis ir net privatusis Pavlovo respublikos piliečių gyvenimas anaiptol nebuvo nei laisvas, nei demokratiškas. Viskas juk pakluso institucionalizuotiems galios mechanizmams...

Dar pačiai pabaigai pastebėčiau, kad pats Povilas Ksaveras 1760 metais parengė farmacinį vadovėlį - Lekarstwa dla wygody gospodarzy w Pawłowie mieszkających („Vaistai Povilavoje gyvenančių ūkininkų patogumui“) [daugiau - http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/ldk-istorija-povilas-ksaveras-bzostovskis-ir-povilavos-respublika-582-331224] - tad tai, kad rūmų koplyčia virto vaistinės vedėjos kabinetu irgi nėra atsitiktinumas.

Ach, gebenės...

Ach, ach gebenės!