Rodomi pranešimai su žymėmis studija. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis studija. Rodyti visus pranešimus

2018 m. balandžio 17 d., antradienis

Studijų studijos: Simono Kuliešio studija


Simonas Kuliešis (g. 1987) yra tapytojas, kalbantis ekspresyviais gestais ir skausmingomis spalvomis, išmąstytomis ir išjaustomis (mene mąstymas eina kartu su jausmu ir atvirkščiai – ir tai yra labai puiki kombinacija) kompozicijomis. Šiuo metu menininkas, studijavęs ne tik Vilniaus dailės akademijoje, bet ir dalyvavęs mainų programoje Kuvataideakatemia akademijoje Helsinkyje, kurš laiką gyvenęs ir kūręs Roterdame (Olandija), dėsto savo alma mater. Pavadinčiau šį kūrėją spalvų konceptualistu, nes būtent tai, ką jis daro, yra ne kas kita, kaip spalvos idėjos gryninimas ir mąstymas apie tai. 

Simono Kuliešio studija yra įsikūrusi buvusiajame Pranciškonų vienuolyne. Čia labai tinka tas pasakymas – įsikūrusi, nes Simono atveju iš tikrųjų regisi, kad studija pati susirado šią vietą. Iš viso paties menininko pasakojimo, supratau, kad jis yra tapytojas – nomadas, pankuojantis skvoteris (mene ir gyvenime – bet ar gali tarp šių dalykų būti kokios nors perskyros?) vis keičiantis savo darbinių erdvių geografines koordinates. Tačiau nuotaika išlieka ta pati – gaivališka ir impulsyvi, tuo pačiu meditatyvi ir susimąsčiusi. Nepasakysiu nieko naujo ir netikėto, kad tokia pati, kaip S. Kuliešio kūryboje.
Einant Pranciškonų vienuolyno koridoriumi - durys ir varteliai
Šeimininkas laukė prie įėjimo į kluatrą. Kluatre – uždarajame vienuolyno kieme, viešpatavo į gegužės dangų besistiebiančios žolės ir rūkantys bei besišnekučiuojantys darbininkai. Tuomet vėsiais ir prietemoje skendinčiais koridoriais, pilnais visokiausių kliūčių – nuo metalinių pinučių vartelių („Turbūt dar iš tų laikų, kuomet čia veikė pranciškonų vienuolynas“, – pastebėjo Simonas) iki visokiausių nenaudojamų baldų, plastmasinių kibirų, galop – iškasinėtų, išdaužytų, duobėtų grindų. Pagalvojau, kad tokius koridorius ne kartą esu sapnavęs – paprastai tie sapnai būdavo ypatingai ryškūs (gal dėl to, kad ne visuomet labai jau optimistiški?) Tuomet, praėję daugybę bedurių celių (jos buvo tuščios, dulkino stiklo langais arba visai net be rėmų), stabtelėjome prie vienų durų. Jas atsirakinę, patekome į celę – tapytojo dirbtuvę. Prieš tai dar turėjome praskleisti scenos uždangą – sunkų, storą kilimo gabalą, dengiantį duris iš vidaus. Kaip supratau – tai apsauga ir nuo išorės žmonių pasaulio (sakykime – nereikalingos akies), ir nuo pasaulio apskritai – kad ir šalčio. Tai liudijo tipiški šios profesijos atstovų rekvizitai – užtapytos arba dar tepamos drobės, dažai (ir jų kvapas), porėmiai, teptukai, skiedikliai ir taip toliau. Skliautuota erdvė, tartum scenografija klasikinei tapytojo studijai. Ekspresyvios spalvinės dėmės, linijos, plokštumos drobėse giminiavosi su palimpsestiškomis, daugiasluoksnėmis vienuolyno sienomis. Net koloritas (sienų ir paveikslų) pasirodė giminingas... Tapytojas rodė ir komentavo savo tapomą drobę ir taip pamojavo rankomis, kad net ir jam nelaikant rankoje dažuose pamirkytų teptukų, puikiausiai įsivaizdavau, kokiais judesiais ir gestais yra tapybiškai kaunamasi su drobe.

Pirmojo aukšto koridorius - einant link studijinės celės
Menininkas savo studijoje

Darbo vieta, darbo priemonės
Tapomas paveikslas (paskui jis dalyvavo 2017 metų "Jaunojo tapytojo prizo" finaliniame renginyje VDA parodų salėse "Titanikas")
 Studijos kampe it koks apsnūdęs katinas ramiai dunksojo krosnelė – „buržuika“ („Labai greitai įkaista ir prišildo studiją“), joje atsirandančios anglys tampa viena iš daugelio šio menininko darbo (kūrybos) priemonių. 

Šildymo priemonės - "pečiukas" kairėje ir veltiniu lyg burka apgobtos durys dešinėje
Buitis ir būtis: gyvenimo rakandai, meno kūriniai
Drobelės arba "zagatovkės"
Šiškinas kampe
 Po vienos ar kelių cigarečių surūkymo ir pokalbio apie meną (ausyse skamba ramus menininko balsas), autorius nuvedė į kitą celę – joje sienas ramstė dar viena naujesnių darbų kolekcija, paskui užkopėme į antrąjį aukštą. 

Saugyklų celė - šioje patalpoje laikomi paveikslai
 Čia nutįsusio koridoriaus gale stovėjo dar vienas tapomas paveikslas. „Strategiškai labai gera vieta – pakanka erdvės atsitraukimui. Paprastai čia tapau vasaromis...“. Taigi, – Pranciškonų vienuolyne esama dviejų S. Kuliešio studijų: „žieminės“ ir „vasarinės“. „Dar labai norėčiau nutapyti šias anfiladiškas erdves“, – mostelėjo ranka menininkas. Iš tiesų – antrajame aukšte nuostabiai skyrėsi (it kokio barokinio teatro scenovaizdžiai) sienos ir mūsų žvilgsniai kiaurai skrodė visą šio korpuso kūną. Visai kaip S. Kuliešio tapyboje.

Pranciškonų vienuolynas. II aukštas
Vasaros studija
Vasarinės tapybos priemonės


2016 m. vasario 2 d., antradienis

Studijų studijos: Eimučio Markūno studija

Pas Eimutį Markūną iš Arūno Vaitkūno studijos (pačiame Kauno centre, su vaizdu į raudonąją Katedrą) vykome vadovaudamiesi Aušros Vaitkūnienės kruopščiai nubraižytu planeliu. Pagalvojau, kad tame esama kažkokio simbolizmo – skirtingi ir įvairūs Kauno ekspresionizmo (bei neoekspresionizmo) aspektai, avatarai, autoriai. Tą nujautimą stiprino Šarto katedros labirinto konfigūracija besisukanti brėžinio trajektorija. 

Telefonu aiškinomės, kur tiksliai turėtų būti Eimučio studija (jis paskui sakys, kad net ne visi viską žinantys Kauno taksistai suranda jo rezidenciją) ir menininkas nurodė, kad kaip orientyras galėtų būti restoranėlis, pavadinimu „Dykumų liūtas“. Nusijuokėme, nes ir pats E. Markūnas savo vešliomis garbanomis yra panašus į dykumų ir žvėrių karalių. Savo prigimtinį aristokratizmą pats dailininkas vėlesnio pokalbio metu pagrįs giminės bajoriškumu. Pasirodo, kad privilegijuotą jo protėvių dokumentais yra patvirtinęs dar šlovingasis karalius Zigmantas Vaza XVI amžiaus pabaigoje. To liudijimu tarnauja prie namų ant aukšto flagštoko plėvesuojanti vėliava su šeimos giminės herbu, pačioje studijoje – ant sienos prikabinta dokumentų kopija. 

Veidrodis ir jo atspindžiai
Giminės popieriai ir herbas
Studijos langas
Eimutis yra labai draugiškas ir energingas žmogus. Tartum tai patvirtindamas šeimininkas mus pasitiko mojuodamas kastuvu ir nepaisydamas mūsų protestų bei įtikinėjimų, jog ir taip įveiksime snieguotas namo pakopas: „Jums čia truputėlį sniegą nuo laiptų nukasiu!“.

Bet pakalbėkime apie Menininką ir jo Studiją.

Eimutis Markūnas yra įvairiapusis kūrėjas. Natūralu, kad tai atsispindi jo darbinėje erdvėje, išskaidytoje į dvi vieną visumą sudarančias studijas: Žemutinę ir Aukštutinę (skamba beveik kaip pilys, bet gal tai ir tinka liūtą primenančiam menininkui?). 

Apačioje E. Markūnas dirba kaip stiklo ir vitražo meistras. Iš kelių mažesnių kambarėlių, esančių cokoliniame aukšte, sudarytoje laboratorijoje vyksta sudėtingos cheminės ir estetinės procedūros. Sudėtinga net nupasakoti dar komplikuotesnius procesus ir kuri – su įvairių medžiagų maišymu(si), absorbcija, lydymusi, jungimusi ar plastika bei vaizdu susijusi reakcija bei jų grandinės yra sudėtingesnė. Pirmajai reikia daugybės medžiagų ir agregatų (nuo pigmentų, chemikalų iki kepimo krosnelių ar „dirbtinių negrų“ – centrifugų), antrajai – prigimtinių meninių savybių, kūrybinio temperamento ir aistros. Regis, jog E. Markūnui netrūksta nei to, nei kitko. 

Žemutinė studija –

Darbinis stalas, priemonės, vitražo spalvų paletė
Pastabos sau pačiam
Vitražo menininko paletė
Chemikalų demonstracija
Aparatūra
Kūriniai ir priemonės jiems sukurti
Aukštutinė E. Markūno studija yra daugiau susijusi su kitomis šio menininko kūrybinėmis strategijomis. Čia, visų pirma, tapoma (o Eimutis tapo ant visko, kas turi bent kokią plokščią paviršių – nuo žmogiško kūno iki gofruotos skardos). Didžiąją kelių susijungiančių kambarių dalį ir sudaro tapybos aktui/ritualui, performansui skirti reikmenys (molbertas, dažai, skiedikliai, teptukai) ir paveikslai (ant grindų, kampuose, net palubėje), taip pat erdvė. Technologinis-vizualinis (o ir taktilinis) eksperimentavimas yra ne tik „vitražinės“, bet ir „molbertinės“ E. Markūno tapybos stimulas. Šis menininkas eksperimentuoja, nebijodamas generuoti idėjas, manipuliuoti jomis, veikti žiūrovą ir patį save. Užtenka dar priminti, jog E. Markūnas kuria ir instaliacijas, performansus, video filmus ir viską, ką gali aprėpti kūrybingo žmogaus energija. Toks būtent yra Eimutis... 

Aukštutinė studija –

Tapytojo kampas
Paletė
Akrilo koloritas
Tapyba ant skardos (supakuota)
Bendras vaizdas
Darbo vieta
Paveikslai visur. Net jų konfigūracijos ant grindų
Palubė su tapyba
Fragmentas
Kampas su pastabomis ir memorialijomis
Memorialijos. Nuotraukoje - Šv. Onos bažnyčia ir Dailės instituto studentai
Menininko bibliotekėlė
Menininko audioteka (mums išvažiavus jis klausė Cepelinų)
Iš kelių akcentų: 
  • Siena su personalinių ir grupinių (vis tik E. Markūnas priklausė legendinei grupei Angis) parodų plakatais – kai kurie iš jų jau tapę senosios tipografijos eksponatais.
  • Priešinga siena su Antano Samuolio kepure ant vinies. Kaip papasakojo pats Eimutis, garsioji Samuolio Geltonoji moteris - tai jo močiutės pusseserė. Tad E.Markūnas yra ypatingas ne tik giminystės, bet ir meniškumo kilme. Jame pulsuoja arsinė dvasia.
  • Respiratoriai net keliose vietose (pats autorius papasakojo istoriją kaip stipriai apsinuodijo organizmą visokiais menui būtinais chemikalais).
  • Juodai dažytas Wehrmachto šalmas, kuriame E. Markūno senelis maišydavo kalkes pavasariniam vaismedžių balinimui.
  • Istorija apie tai, kaip E. Markūnas dalyvavo (būdamas dar ne tokiu ir vyresniu mokyklinuku) Kalantinėse – būtent nuo tų laikų ilgi plaukai menininkui tapo vidinės ir išorinės laisvių atributais. 
  • Žinoma, pasakojimai apie Kampą.
  • Kardas, su kuriuo Eimutis atliko samurajišką kėdės kirtimo/kapojimo performansą.
Siena su afišomis ir plakatais
Angies, paties menininko ir draugų plakatai
Kairėje - Antano Samuolio kepurė
Respiratoriai
Vokiečių kareivio šalmas - dažams maišyti. Bet forma ir prasmė - kaip E. Markūno kūryboje!
Eimutis Markūnas
Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.