Šventosios Kotrynos langai: viena Glaubico bažnyčia kaip simfonija, debesis ir enciklopedija

Baroke, kaip niekur kitur akivaizdi yra tiesa, kad architektūra yra akmenyje užrašyta muzika...
Taip – tai be galo banali ir iki koktumo nuvalkiota tiesa, bet taip yra. Ir jeigu baroko muzikoje yra Bachas ir Handelis (kuo tikriausi natomis užrašytų katedrų ir rūmų statytojai), tai architektūroje – Borrominis, Berninis, broliai Asamai, groję architektūrinėmis formomis, medžiagomis, ansambliais ir kompleksais.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūroje deramą barokinio muziko bei architekto rolę atliko Jonas Kristupas Glaubicas (Johann Christoph Glaubitz). Galima klausytis visų jo architektūrinių kūrinių ir girdėti už širdies griebiančių melodijų. Juolab, kad jo projektuotų objektų yra ir plačiame Baltarusijos, ir kameriškesniame Lietuvos kraštovaizdyje. Vilnius, be abejo, yra kuo tikriausia Glaubico kvintesencija, o Šventosios Kotrynos bažnyčia (statyta, kaip įtaigiai liudija aukso – tikra architektūrinių pavidalų ir puošmenų esencija.

Šv. Kotrynos bažnyčia, 1743 m., J.K.Glaubicas

Kilimas viršun akcentuojamas ir išilgintomis visumos bei detalių proporcijomis, ir piliastrais bei kolonomis, ir langais. 

Vilnius galbūt neturi savojo Versalio (ir čia iš dalies yra teisus lenkų dailės istorikas W.Tatarkiewiczius, teigdamas, kad Vilniaus baroko mokykla – tai bažnyčių ir vienuolynų, o ne rūmų architektūra) ir konkrečiai – Veidrodžių galerijos (Galerie des Glaces – apie šiokias tokias analogijas netrukus), tačiau jis turi Šv.Kotryną – kuo tikriausius Dievo rūmus, kuriuose kilimo viršun efektas yra pasiektas pačios kompozicinės struktūros (du veržlūs, viršun nesulaikomai besiveržiantys bokštai, tą patį ritmą pabrėžianti Apvaizdos koplyčia) ir puošmenų (visos tos rokailės, kartušai, vazos, geležinės tvorelės) pagalba.

Žinoma – dar ir orderis. Glabicas orderį mėgo, jis jį naudojo, tačiau rokokiškai transformuodavo ir papildydavo įvairiausiais papuošimais. Štai, pažvelkime į pagrindinį Šventovės fasadą: pirmajame tarpsnyje – toskaniškasis – paprastas, net minimalistinis (kaip vėlyvajam barokui), tačiau elegantiškai ištęstas; antrajame tarpsnyje – jonėninis, su puošniomis voliutas jungiančiomis draperijomis (festonais); trečiasis – kompozitinis, su ant plunksniškais ornamentais puoštų postamentų pastatytų piliastrų; galop ketvirtasis – laisvais interpretuotas vėlgi kompozitinis – su prie toskaniškųjų kapitelių prilipdytomis voliutomis ir šias su piliastrų liemenimis sujungiančiais lipdiniais.

Pagrindinis Šv. Kotrynos bažnyčios fasadas. Langai - didžiąja dalimi išilgintų proporcijų, ir pabrėžia kilimo į Dangų įspūdį, ir skaido plokščią bažnyčios fasadą. Vertikalizmas proporcijose (ir ne tik) bei lygios sienos baimė artina gotikos ir baroko meistrus.
Šv. Kotrynos bažnyčios langai - tai į pasaulį ir Dangų žvelgiantys veidrodžiai. 

Langų kaip struktūrinio elemento reikšmė ypač matoma fasado brėžinyje. Architektas žaidžia su optine iliuzija, suvokdamas, kad aukščiau esantys daiktai žiūrovo akyje "sumažėję", todėl viršutiniai arkiniai langai ypač aukšti (stovint apačioje jie neatrodo tokie ilgi). Paradoksas slypi tame, kad pats architektūrinis kūnas kildamas viršun liaunėja, o langai didėja. 

Glaubico stiprybė – tas elegantiškas perėjimas iš vienos dalies į kitą ir organiškas jų suliejimas. Bet kuris Glaubico kūrinys – tai monumentalus, bet kartu žaismingas ir absoliučiai lengvas organizmas (primenantis debesų struktūrą), gyvenantis savąjį gyvenimą...

Šv.Kotrynos bažnyčia yra ypatinga tuo, kad tiek muzikos kūrinio, tiek Versalio rūmų, tiek debesų iliuzija, o ir visa tektonika yra pabrėžta langų pagalba. Langų čia yra tiek daug, ir jie visi tokie skirtingi, kad pradeda svaigti galva, norint suprasti, suvokti jų kiekį bei įvairovę. Tai kuo tikriausia sakrali langų galerija (Galerie des Fenetres). Žmogus, norintis pamatyti barokinių (vėlyvojo baroko, rokoko) langų enciklopediją, turėtų atsistoti būtent prieš šią bažnyčią. Tai kuo tikriausias langų arsenalas, XVIII amžiaus viduryje apibendrinęs, reziumavęs visas įmanomas ertmių sienoje prakirtimo formas: tai ir stačiakampiai, ir arkomis dengti, ir apskriti (bei ovalūs) prakirtimai iš vidaus į dangų.

Pagrindinio fasado langų formos

Šoninių ir galino fasadų formos - jie paprastesnių formų, tačiau monumentalesni.

Apimtas barokinio simbolizmo ir numerologijos aistros, bandžiau suskaičiuoti - kiek langų ir durų yra Šv. Kotrynos bažnyčioje. Čia prisiminiau Pacų rūmų Jiezne atvejį, kuomet langų buvo tiek, kiek metuose dienų ir panašiai. Pagrindiniame fasade kartu su bokštais lyg ir suradau, kad esama 31 langų ir durų - kiek mėnesyje dienų. Bet gal tai blogi skaičiavimai ar grynas sutapimas. Barokinis ekspromtas. 

Langai šioje bažnyčioje atlieka kelias funkcijas. Be abejo, esminė – apšvietimo. Be abejo, kad kita – papuošimo. Dar svarbiau, kad būdami ir funkcionalūs, ir dekoratyvūs, jie šiuo atveju atlieka tą tektoniškąją paskirtį, suvienydami konstrukcijas ir ornamentus bendram darbui. Ir šioje vietoje vėl grįžkime prie minties apie barokinės architektūros ir muzikos vienovę. Pažvelkime, kaip langai yra sukomponuoti pagrindiniame bažnyčios fasade (nors šoniniai bei galinis taip pat yra įspūdingi!). Kildami viršun, langai aukštėja ir sudėtingėja (siluetais ir apipavidalinimais), penktajame „aukšte“ pasiekdami kulminaciją aukščiausių langų būdu, kol pačiame viršuje, ten kur apvalios angos ir kupoliukai – suskamba paskutiniai iškilmingieji akordai. 

Vinco Kisarausko studija

Nežinant – ir bandant įsivaizduoti – kaip turėtų atrodyti ir kurioje Vilniaus vietoje turėtų būti Vinco Kisarausko studija, galima prisigalvoti visko. Tai galėtų būti ir kokia nors medinė pašiūrė, vila ar vasarnamis (arba jo dalis) pušimis ir kitokiais medžiais apaugusioje Vilniaus vietoje – tarkime Markučiuose ar Žvėryne. Medis kaip medžiaga ir tam tikras akstinas pačiai plastikai egzistuoja aptariamo menininko kūryboje. Tai galėtų būti ir barokinio vienuolyno celė Senamiestyje – to stiliaus konstrukcinė ir ornamentinė logika groja vienu pirmųjų smuikų kisarauskiškoje meno simfonijoje. Galop neatmestinas ir Lazdynų ar Žirmūnų variantas – V.Kisarausko formos (kampuotos iki brutalumo) ir motyvai (kartojami iki konceptualaus monotoniškumo) puikiai sukimba su industrinių daugiabučių landšaftu (man pačiam, išaugusiam būtent tokiame fone, V.Kisarauskas regėjosi ypač artimu jau nuo vaikystės).
Variantai galimi įvairiausi ir argumentu galėtų būti storiausi ir įvairiausi kultūriniai V.Kisarausko kūrybos sluoksniai. 

Laiptinė. Paskutinis posūkis link durų aikštelės. Atributai veikia kaip interliudija, kaip afiša ar iškaba.

Stelažai su kūriniais, vaizdas pro langą. Nors architektūra stalistinė, tačiau už lango kuo tikriausias Vilniaus barokas.

Iš tikrųjų V.Kisarausko studija yra stalininiame name (tas tipiškas sovietinis ampyras – klasikinės kompozicijos, lipdiniai fasade, aukštos lubos kambariuose), pačiame viršutiniame jo aukšte (tą išduoda, kad ir prasisunkusi lietaus drėgmė lubose), vakarinėje pusėje (būnant šioje erdvėje puikiai pasiteisina Vaidilutės Brazauskaitės kuruotos parodos „Prieblandos valandos“ prasmė bei logika).

Šią studiją vadinti V.Kisarausko studija nėra visiškai tikslu, kadangi menininkas erdve dalinasi su savo žmona Saule. Esamasis laikas pavartotas čia neatsitiktinai – pora iš tiesų dalinasi bendra kūrybine laboratorija. Nebūsiu labai patetiškas, būsiu labai tikslus, pabrėždamas, jog čia iki šiol vyksta kuo tikriausi kūrybiniai dviejų menininkų dialogai (dukros Aistės buvimas čia taip pat nėra nereikšmingas).

Bet vieną penktadienį susirinkome pasižiūrėti būtent V.Kisarausko kūrybos. Ne, ne visos. Žinoma, kad per pora valandų, neįmanoma aprėpti nei mažesnės šio universalaus menininko kūrybos dalies. Tad susirinkome pasimėgauti tik keliais aspektais: autoportretais, grafika, knygos menu, moterimis – tuo, ką V.Kisarauskas tapė ir darė visą savo kūrybingą gyvenimą. Aistė kaip puikiausias režisierius paruošė visą renginį, su įvadu, dėstymu ir kulminacija. Arba – kaip idealus baristas sumaišė tokį estetinį kokteilį, po kurio į triukšmingą gatvę išbėgau nuo įspūdžių ir emocijų sprogstančią galva...

Taip, taip – V.Kisarausko kūrybos poveikis buvo, yra ir bus būtent toks. Kadaise, savo dailėtyrinės karjeros pradžioje rašiau vieną pirmųjų savo tekstukų. Jis buvo apie V.Kisarauską. Rašiau sunkiai, nemiegojau kelias naktis, kankinausi, plėšiau ir draskiau prirašytus lapus. Vienoje pastraipoje (joje išdėstytos esmės neatsiimčiau ir dabar) kaip tik ir dėsčiau, jog V.Kisarausko kūryba man primena 60-70-ųjų hardą (idėjos juk gyvena ore!). Štai, beje, ryšys tarp Deep Purple ir Kisos. Abiems būdingas gręžiojimasis atgal (tas abipusis simfoniškumas) ir garsas. Koks nors Gillanas ar Blackmore‘as tai pasiekia decibelais, V.Kisarauskas – formomis ir spalvomis. Galingos čia tiek vienos, tiek kitos...

Sakiau ir sakysiu, kad menininko studija yra idealiausias muziejus, tobuliausia galerija. Iki šiol egzistuojanti V.Kisarausko studija yra pats geriausias to pavyzdys... 

Nuo lango nutolusioje pusėje yra antresolės, projektuotos Justino Šeiboko. Puikus šio architekto kūrinys - "Lietkoopsąjungos" pastatas (Gedimino prospekte) - toks modernus laiptuotas zikuratas, yra visai netoli. 

Laiptai į viršuje esančią biblioteką. Tiesą sakant, nelabai patogūs. 

Antresolių apačia. Dešiniau - staliukas (knygoms, kavai ir vynui). Gilumoje, tautinio divono fone (su atspindžiu veidrodyje)  - tipiškas V.Kisarausko autoportretas. Tiražavimas ir kitoks dauginimas yra būdingas 8 dešimtmečio menui (nuo popso iki minimalizmo). 

Paskui gavome gerą dozę V.Kisarausko autoportretų. Dailininkas buvo pasiruošęs savo atvaizdo "zagatovkių" ir jas naudojo gerą dešimtmetį. 

Štai tokia kompozicija su autoportretais ir nuosava ranka. Tapytojas laiko savo įrėmintą galvą (kaip iš Horacijaus ar Puškino - "Exegi monumentum...", "Ja pamiatnik...").

Tas pats darbas stelažų fone. Iš ten viskas ir buvo traukiama, rodoma. 

Kisos autoportretai, grindys (sovietinis "surikas") ir dukros Aistės bateliai. Viskas viename, viskas kinta, bet ir lieka.

Po autoportretų prisėdome prie minėtojo stalelio - vartyti vieno iš V.K. šedevrų - "Šventosios Kasdienybės Knygos", pradėtos Žiežmariuose ir pildytos kiekvieną vasarą praktikų ir buvimo sodyboje Barteliuose metu. 

Tobula.

Kiekvienas lapas - skirtingas savo nuotaika, plastika, spalva, kompozicija. 

Paskui pasipylė moterys, pusryčiai ant žolės, aktai, vynas, absentas, aistros, meilė, poezija, tragedija, gyvenimas...

Štai kaip dera viskas viename - grindys, antresolės, paveikslai. Diskutavome, ar galėtume tai matyti kiekvieną dieną - pasikabinę ant namų sienos, svetainėje ar miegamajame. Aš galėčiau, išbūčiau, matyčiau, žiūrėčiau ir mėgaučiausi.

Man šitas ypač, ypač...

Atrodo, kad kairėje tos pačios moters viršus, dešinėje - apačia. Banalu, bet tai kuo tikriausia de-konstrukcija, ponai!

Stelažai su paveikslais. Nors kažkas iš mūsų sakė, kad V.Kisarauskas yra tapybiškas, skulptūriškas, tik jokiu būdu ne scenografiškas (nes ten viskas plokščia etc.), tačiau ta lentyna su sudėtais paveikslais ir audeklu, lyg uždanga - kuo tikriausias teatras su antikiniais ir moderniaisiais aktoriais.

Lemputė - šis motyvas dažnas ir V.Kisarausko tapyboje

Dar žiūrėjome V.Kisarausko piešinius iš metalinės komodos.

Jie, žinoma, visi įvairūs ir skirtingi.

Piešiniui panaudotas mokinių piešinys su perspektyviniais bandymais. Klasika ant akademizmo.

Ibid. Ritmas ir erdvė, judesys ir perspektyva (tuo, beje, V.Kisarauskas yra artimas, regis, plastiškai tolimam Kaziui Varneliui,, tuo metu kūrusiam už Atlanto).

Čia panaudotas kavos puodelio atspaudas. Netikėtumas ir spontaniškumas (bei kūrybiškumas).

Štai minėtosios lemputės.

"Šitą reikia dėti ant albumo viršelio!" - sušuko Šarūnas Nakas. Tai jau taip, ant kokių "parpalų" ar "cepelinų" čia tiesiog idealu. 

Šitoje vietoje, šioje pusėje buvo V.Kisarausko tapymo vieta. Apšvietimas klasikinis - iš kairės, šiek tiek iš viršaus.

Kuo tikriausia muziejinė ekspozicija -("Mažųjų formatų salė") tęsėsi ant rašomojo stalo.

Su tuo medeliu V.Kisarauskas rodė mokiniams, kaip reikia tapyti augmeninę formą.

Ir animacija...

... ir kinematografija.

Žmogėnai.

Kita "Žmogėnų pusė". Į datas atkreipėme dėmesį tuomet, kai pradėjome diskutuoti - per kiek laiko menininkas tai nutapydavo, kiek seansų tai pareikalaudavo?

Ir tapydavo, ir užtapydavo, ir pertapydavo.

Štai toks žiūrėjimo seansas. Kaleidoskopas.

"Nerimas rugpjūtyje".

Kita jo pusė.

Dvipusis paveiksliukas I.

Dvipusis paveiksliukas II.

Paskui dar pažiūrėjome didesniųjų. Kaip sakė Aistė: "Vienodai sėkmingai valdė ir didelį, ir mažą formatus". Monumentalu visur. Čia iš ankstyvųjų. "Žalgiris" (ar tik ne 68'ieji?). Panašios temos (kaip sušaudymai ir pan.) atsirado ir plėtotos labai anksti - nuo 1956 m., po manifestacijos Rasose ir pabuvimo Saugumo rūsiuose.

Iš ciklo "XX amžius". Kad V.Kisarauską kaip dailininką labai sukrėtė ir paveikė Černobylio tragedija, man buvo naujiena.

Kita pusė.

Dar vienas "XX amžius". Apokalipsė dabar.

"XX amžius" ruošiamas rėminimui. Vieta studijoje, kur tapė V.Kisarauskas.

Daugelis studijų yra savotiški meno muziejai, specifiniai Mega Pasaulio Meno Galerijos skyriai arba Įsivaizduojamojo Meno muziejaus (pasak André Malraux) filialai – deja, daugeliu atvejų žiūrovams jie yra nematomi. Todėl pagrindinė šios studijos (tęstinio tekstais ir fotografijomis pagrįsto reportažinio darbo) apie studijas misija yra žiūrovams ir skaitytojams bent šiek tiek praskleisti uždangą į menininkų darbo vietas. Telieka padėkoti tiems menininkams, kurie sutiko pasidalyti asmeninėmis savo erdvėmis.

Karalius Alytuje

1543 metų lapkričio 14 dieną Žygimantas Augustas, bėgdamas nuo Gardine ir Vilniuje įsiplieskusio maro, iš Geranainių atvyko į Alytų.

Kaip teigia Darius Antanavičius, trūkstant rašytinių šaltinių teikiamos informacijos, yra sunku nustatyti, kodėl valdovo dvaro įkurdinimui buvo pasirinktas Alytus, „tuo metu mažytis miestelis, neturėjęs net miesto teisių“ [D. Antanavičius, Įvadas, „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543-1548), 1543 VI 21-1544 XI 15“, Vilnius, 2012, p. XVI]. Pasirinkimą turbūt lėmė administracinis aspektas – Alytus buvo valdovo domeno dvaras.

Logistikos prasme tai nebuvo pats geriausias pasirinkimas. Nemaža palyda reikalavo didelių maisto ir pašaro sąnaudų ir visa tai buvo perkama ne tik Alytaus apylinkėse (tik nedidelė dalis), bet ir kituose karališkuose dvaruose bei Vilniuje [Ten pat, p. XVII].

„Kiek maisto reikėjo Alytuje apsistojusiam didžiojo kunigaikščio dvarui išmaitinti, gerai iliustruoja Stanislovo Bzovskio, Alytuje pavadavusio dvaro ūkvedį Stanislovą Lagoviecą, gautų ir išleistų maisto išteklių apyskaita nuo 1543 m. gruodžio 3 d. iki 1544 m. kovo 23 d. Iš jos suvestinės matyti, kad šiuo laikotarpiu vien Alytuje rezidavusio dvaro virtuvės reikmėms buvo sunaudota: 8 jaučiai, 575 karvės, 69 kastruoti avinai, 67 veršiai, 4436 gaidžiai, 213 kaplūnų, 565 žąsys, 282 kurpakos, 91 naktikovis, 1125 strazdai, 616 fazanų, kurtinių, tetervinų ir t.t.“ [Ten pat].

Nemažai sunaudota ir avižų – iš viso 4341 statinė [Ten pat].

Žygimantas Augustas Alytuje praleido visą žiemą – nuo 1543 m. lapkričio 14 d. iki 1544 m. kovo 23 d.

Žinoma, kad Naujuosius metus valdovas sutiko Geranainiuose (čia buvojo nuo gruodžio 29 dienos iki sausio 2), taip pat medžiojo Užnemunėje, miškuose prie Šešupės (nuo sausio 11-osios iki 24), o nuo vasario 3 d. iki 13-osios gainiojo žvėris priešingoje pusėje – Valkininkų, Dubičių ir Beržtų giriose [Ten pat, p. XVIII-XX].



Žygimantas Augustas medžioja. Čia iš tiesų jo paradiniai šarvai Alytaus šilelio fone. Su tokiais žiemą būtų šalta. O ir medžioti nepatogu.

Medžioklės, pats išvykimas į jas turėjo būti įspūdingu reginiu, pakanka atkreipti dėmesį į keletą su palyda susijusių skaičių: vykstant į Šešupės medžioklę, „Didįjį medžioklį“ lydėjo 175 arkliai, dalis jų tempė 10 šešiakinkių ir 8 keturkinkius vežimus [Ten pat., p. XVIII]. Dvaro sąskaitų knygose labai aiškiai yra nurodytos arklių ūkio narių „teisės ir pareigos“. Štai Alberto Ruseko, „kuris Alytuje užėmė /avižų/ dalytojo vietą apskaitoje nurodomos tokios Žygimanto Augusto arklių (jų iš viso buvo 188) rūšys:

• Eržilai (31)
• Eidininkai (14)
• Kastratai ir kuinai (41)
• Kinkomųjų 9 kinkiniai po 6 arklius (54 arkliai)
• Kinkomųjų 7 kinkiniai po 4 arklius (28)
• Kinkomieji į karietą (3)
• Medžiokliniai žirgai (16)
• Siuvėjo vengro arklys (1) [„Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543-1548), 1543 VI 21-1544 XI 15“, Vilnius, 2012, p. 121].

Kita vertus, galbūt toks arklių kiekis iš dalies ir paaiškina priežastį, kodėl nuo maro Žygimantas Augustas traukėsi būtent į Alytų. Taip, Alytus buvo ir valdovo domeno dvaras, ir (svarbu) susijęs su karališkuoju žirgų bei arklių ūkiu. Bent jau taip galima interpretuoti aplink šią vietovę išsidėsčiusius Kaniūkų ar Balninkų, kiek toliau esančius Kalesninkus (beje, esančius vilniškėje Nemuno pusėje – ir tai natūralu, nes priešingas „Dykrų“ krantas dar tik buvo kolonizuojamas).

Lygiai taip pat galima atkreipti dėmesį į Žygimanto Augusto sąskaitų knygose pateiktą informaciją apie sumedžiotus (galbūt net Šešupės medžioklės metu – į Valkininkus dar nebuvo patraukęs), šiuo atveju tiksliau – pagautus žvėris. Štai tas pats A.Rusekas mini 3 prijaukintus lokius ir vieną laukinį [Ten pat, p. 143], dar vieną (pagautą kažkur prie Valkininkų) lokį (jis taip ir apibūdintas – „ką tik pagautas lokys“ – urso noviter capto [Ten pat, p. 149]). Į šią informaciją dėmesys atkreiptinas dėl to fakto, kad į šiaurę nuo „užnemuniškio“ (Antrojo) Alytaus esantis Šilelis, vietinių žmonių kadaise buvo vadinamas Žvėrynu arba Žvėrinčiumi. Tad galbūt tie naminiai ir laukiniai lokiai ten ir buvo saugomi? Šioje vietoje prisiminkime vilniškį valdovišką Žvėryną.

Vaizdas į Nemuną (Vilniaus krantą) iš Šilelio pusės. Šilelio (Žvėryno) miškas gana siaura juosta glaudžiasi prie Nemuno, iš trijų šonų jį remia kalvos, pietinėje dalyje prasideda miestas (XVI amžiuje - mažoji, antraeilė jo dalis).

Rašant apie Žygimanto Augusto medžiokles ir jo buvimą Alytuje, akyse vis šmėkščiojo Alytuje taip pat gyvenusio dailininko Arūno Jansevičiaus iliustracijos Vytauto Rudoko eilėraščiams (1984 m.). Čia rašoma apie kitą - danų karalių, bet nuotaika - analogiška.

Dar taip pat verta atkreipti dėmesį į žmones, kartu su Žygimantu Augustu 1543-1544 metais apsilankiusius Alytuje. Po Kryžiaus karų prieš Lietuvą XIV amžiuje, ši jos dalis seniai turbūt buvo mačiusi tiek ir tokių garbių asmenų. Tarp jų tokie pareigūnas kaip Punios ir Alytaus seniūnas Sebastijonas Jundzilas ar Kauno seniūnas ir laikytojas Jonas Volminskis ar Barboros Radvilaitės dvaro ūkvedys Laurynas Jelitovskis [Ten pat, p. 113-115]. Paminėtinas dvariškis Petras Viesiolovskis – tai jo, žuvusio 1556 m. medžioklės metu ir išgelbėjusio Žygimanto Augusto gyvybę, antkapinis paminklas yra Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Galop tarp kasdienių arklių pašaro davinių gavėjų yra minimi 6 fletinininkai, 3 trimitininkai, šaltkalvis ir kalvis (serifabro et fabro) italai Dominykai [ten pat, p. 123]. Arba štai Jono Hozijaus 1543 m. apyskaitoje minima, kad vežikui, kuris iki Alytaus atvežė Melcherį [graverį, monetų raižytoją Melchiorą Schlesingerį], „raižantį akmenis“ (czo kamyenye riye) už du arklius buvo sumokėta 24 grašiai [Ten pat, p. 288-289].

Kaip atrodė Alytus Žygimanto Augusto laikais? Sunku pasakyti labai tiksliai, kadangi bent dvaro sąskaitose apie tai nekalbama. (Aišku, kad jis atrodė paprasčiau, nei po kelių dešimčių metų, kuomet gavo Magdeburgo teisę ir tai turėjo skatinti jo plėtrą). Vaizdiniu pavyzdžiu norinčiam pasikliauti žmogui reikėtų užmesti akį į su Šv. Romos imperatoriaus pavedimu 1567 metais Gardine apsilankiusio Hanso Adelhauserio piešinius arba tiksliau – tai, kas iš jų išlikę, – Mathiaso Zündto vario graviūrą, vaizduojančią ir konkretų istorinį įvykį – tų metų liepos 27 dieną įvykusį Maskvėno pasiuntinio Fiodoro Kolyčevo atvykimą į Seimą. Svarbu yra ne tik pirmajame plane pateiktos figūros (suteikiančios galimybę įsivaizduoti, kaip Alytuje regėjosi margaspalvė Žygimanto Augusto palyda), bet ir visas buitinis fonas, suteikiantis peno fantazijai apie kito panemunės miesto, daug mažesnio ir smulkesnio kasdienybę. Tiesiog žvelgiant į Gardiną reikėtų labiau matyti prie upės esančius medinius namus – jie gal ne tokie aukšti, kaip „Antrojoje sostinėje“ savo išvaizda ir funkcija neabejotinai buvo panašūs. Galop net pati situacija be galo gimininga (tas būdinga daugeliui prie Nemuno išsidėsčiusių miestų ir miestelių) – užtenka Alytuje atsistoti ant A.Juozapavičiaus tilto ir pažvelgti į kairį ar dešinį krantą: prie vandens medinės trobelės (ačiū Dievui, kai kas likę iki mūsų dienų), aukščiau – šventyklos.

Atvirukas "Alytus, Vilniaus pusė", XX a. 3 dešimtmetis
Kitame krante, kairėje pusėje, ten kur medžiai slepiasi Šv. Liudviko bažnyčia. Kas įdomiausia - mediniai Alytaus (XX a.) ir Gardino (XVI a. - žr.. žemiau) tiltai beveik identiški. Kaip ir minėtas miestų išsidėstymas landšafte.



Mathis Zündt, Gardino panorama, 1567-1572 m. (iš Wikipedijos)

Verta atkreipti dėmesį į tai, ką dvariškiai ir tarnai pirko Alytuje iš čia gyvenusių pirklių. Platus ir įvairus prekių asortimentas rodo, kad nebuvo čia jau ir tokia skylė. Nors, žinoma, tokį optimizmą galima iš dalies paneigti karališkąja prieskonių apyskaita („Apyskaita, sudaryta dėl prieskonių, pagal pinigų apyskaitą pirktų, gautų ir šventosios karališkosios didenybės bei velionės jos karališkosios didenybės virtuvės reikmėms į jo bei velionės jos karališkųjų didenybių virtuvės viršininkų, prakilnių ponų Zigmanto Fanello ir Jono Lesieckio  rankas išduotų nuo 1543 metų gruodžio 1-osios iki 1544 metų lapkričio 15 dienos“) – štai, pavyzdžiui, pipirų Alytuje anomis dienomis nebuvo taip jau ir lengva nusipirkti, juos pirkdavo arba Kaune, arba Trakuose, arba Piotrkove (Ten pat, p.255). Vieni aktyviausių prieskonių pirklių aprūpinę karališkąjį stalą prieskoniai, buvo žydai Mykolas (Michael) ir Abraomas (Abraham) iš Trakų. Į Alytų 1544 metais jie atveždavo imbiero, cinamono, gvazdikėlių, ryžių, cukraus, net šviežių alyvuogių aliejaus – pačias alyvuoges pirko iš Varšuvos kanauninko Jono Vojslavskio tarno, bet irgi Alytuje. [Ten pat, p. 255-261].

Patogi Alytaus geografinė padėtis – visų pirma Nemunas, buvęs viena svarbiausių ne tik Trakų vaivadijos, bet ir visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magistralių, keliai nuo senų laikų vedę iš Prūsijos (Vakarų) į Vilnių ir kitas vietas, garantavo miesto jeigu ne klestėjimą, tai bent jau buvimą tikrai ne kažkur valstybės užkaboryje ir net ne pasaulio pakraštyje.