Bet kurio miesto vartai atlieka
vizitinės kortelės rolę. Nepasakyta šiuo sakiniu nieko naujo. Žinojo tai ir
šumerai, ir romėnai, ir visi kiti. Vilniaus vartai taip pat buvo šios Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės sostinės vizitinėmis kortelėmis. Tik gaila, kad tų
kortelių, kurių dėka sužinome pirmuosius dalykus apie patį miestą, liko ne tiek
jau daug – vieneri – garsieji Aušros vartai.
Iš tiesų kalbėsime ne apie vartus
kaip vizitines korteles. Vartų ypatybė slypi tame, kad būdami savotiškomis
vizitinėmis kortelėmis, jie automatiškai tapdavo ir aplinkos, besisukančios
aplink juos (tiek vidinėje, tiek išorinėje miesto pusėje) epicentrais. Būtent
vartai tarnaudavo kaip tam tikri atspirties taškai (prisiminus garsiąją
Galilėjaus frazę), nuo kurių vykdavo tolimesnė architektūrinė ir urbanistinė
plėtra.
Argumentu galėtų pasitarnauti
išlikusieji Aušros vartai, kuriems, kaip jau buvo analizuota, renesansiniai
perstatinėtojai suteikė nei daugiau – triumfo arkos pavidalą. Nuostabu yra ne
tik tai, bet ir tas faktas, kad po kelių dešimtmečių vidinėje miesto pusėje
iškilusi karmelitiškoji šv. Teresės bažnyčia savo fasadu barokiškai pakartojo
analogišką schemą. Žinoma, šioje vietoje reikia turėti omenyje ir Sebastiano
Serlio padiktuotą bebokštės bažnyčios fasado pavyzdį (kuriame taip pat labai
aiškiai yra įpiešta triumfo vartų kompozicija), tačiau barokinis
kontekstualumas čia irgi veikia kaip priežastis bei simptomas.
 |
| Pranciškus Smuglevičius Rūdininkų vartai 1786 m. |
Tą patį turbūt būtų galima
pasakyti ir apie neišlikusius Rūdininkų vartus. Kaip jie atrodė, ir ypač iš
vidinės pusės, pasakyti jau niekuomet nebegalėsime. Tačiau tam tikrų štrichų
menamam tų vartų portretui (kuo tikriausiam „autorobotui“) galbūt suteiktų
šalia iki šiol stovinti Visų Šventųjų bažnyčia.
O šiuo atveju svarbu yra tai, kad
Visų Šventųjų bažnyčios fasadas yra suprojektuotas remiantis labai konkrečiu
pirmavaizdžiu – ne bet kokiais, o pačios Romos – katališkiško pasaulio centro,
sostinės ir bambos vartais – Aureliano sienoje įrengtais Porta Pia (1561 m. suprojektuotais ne ko nors kito, o paties
didžiojo Michelangelo). Šioje vietoje reikėtų atkreipti būtent į vidinę jų
pusę, kurių portalo ir langų bei nišų apvadai yra giminingi pagrindiniam Visų
Šventųjų bažnyčios fasadui (tiksliau – atvirkščiai).
 |
| Visų Šventųjų bažnyčios fasadas, 1624-1631 m. |
 |
| Michelangelo, Porta Pia, Roma, 1561-1565 m. |
 |
| Ypač ryškus Visų Šventųjų bažnyčios ir Porta Pia ryšys regimas apatiniame bažnyčios tarpsnyje. Analogiška yra bendra kompozicija (net spalvinis sprendimas), langų apvadai ir, be abejo, pagrindinio portalo kompozicija. Žinoma, reikia pastebėti, kad Michelangelo sprendimas "renesansiškesnis", o vilnietiškasis variantas - manieristiškai grafiškesnis. |
Porta Pia (nuotrauka iš Wikipedijos)
 |
Įdomumo dėlei galima palyginti ir abiejų vartų kompozicijas. Negalima sakyti, kad jos nėra giminingos (ypač turint omenyje tai, kad abu statiniai yra sukomponuoti iš dviejų laiptiškai priglaustų stačiakampių gretasienių).
|
Ką tai įrodo?
Tai (šiuo atveju tik galbūt)
įrodo, kad ir Rūdininkų vartų vidinė pusė galėjo būti ne tokia minimalistinė,
kokia buvo orientuota į miesto išorę.
Tai (iš tiesų) taip pat įrodo,
kad Visų Šventųjų bažnyčią, konkrečiai jos fasadą turėjo projektuoti ne koks
nors vietinis mūrininkas (kaip dažnai teigiama dailėtyrinėje literatūroje), o
itališkojo Renesanso ir baroko plastiką neblogai perpratęs, konkrečius
pavyzdžius (iš graviūrų arba in situ)
žinantis specialistas.
 |
| Dar į ką galima atkreipti dėmesį - tai į Visų Šventųjų bažnyčios puikų "įklijavimą" į aplinką. Tai nepriekaištingo barokinio perspektyvizmo pavyzdys. Viršutinis statinio tarpsnis atsiveria einant Šiaulių gatve. (Šioje vietoje reikia turėti omenyje, kad dabartinis Rūdininkų skveras iki II pasaulinio karo buvo užstatytas, tačiau bent jau iki XIX amžiaus gyvenamieji statiniai neturėjo uždengti perspektyvos.beje, šiuo sprendimu Visų Šventųjų bažnyčia yra artima Šv. Teresės bažnyčiai. |
 |
1743 m. Jonas Kristupas Glaubicas, pastatydamas varpinę, perėmė jau padiktuotas žaidimo taisykles. Bokštas (kaip muzikiniame kūrinyje) sukuria kulminacijos įspūdį, atsiverdamas įpusėjus į Šiaulių gatvę... Paskui dar pasitinka fasadas...
|