2020 m. vasario 28 d., penktadienis

Falas kaip laikrodis. Apie Gedimino bokštą ir jo teiktą naudą

Tikiuosi, kad tie, kurie yra skaitę Umberto Eco "Il nome della rossa" (lietuviškai tai, žinoma, būtų tiesiog "Rožės vardas"), prisimena didžiulio statinio, pavadinto Buveine, aprašą...

"Jis buvo aštuonkampis, tačiau iš tolo atrodė keturkampis (tobula Dievo Miesto tvirtybės ir neprieinamumo išraiška), <...>. Žvelgiant iš apačios, kartais atrodė, jog į dangų kyla vientisa uola, vienos spalvos ir materijos, kuri, pasiekusi jai skirtą aukštį, staiga virsta donžonu ir bokštu (darbas milžinų, artimai sugyvenusių ir su žeme, ir su dangumi). Trys langų eilės bylojo apie triaukštį vertikalųjį pastato ritmą, ir tuo būdu tai, kas buvo fiziškasis žemės kvadratas, tapo dvasiškuoju dangaus trikampiu. <...> Ir nėra žmogaus, kuris neįžvelgtų čia nuostabios santarvės tiekos šventų skaičių, kurių kiekviename slypi subtiliausia dvasinė prasmė. Aštuoni - kiekvieno keturkampio tobulybės skaičius, keturi - Evangelijų skaičius, <...>." [U. Eko, Rožės vardas, vertė Inga Tuliševskaitė, Vilnius" Alna, 1991, p. 16]. 

Gedimino bokštas ryte. 2016 metų rugpjūtis
Visuomet praeidamas pro Gedimino kalną ir žvelgdamas į Auštutinėje pilyje vis dar besistiebiantį Gedimino bokštą - beveik išnykusių korpusų bei bokštų atžvilgiu jis taip pat atrodo donžonu (tik statė jį ne kokie ten milžinai, o visai nedidelio ūgio Vytautas Didysis - manau, jog suradę valdovo palaikus, tuo galėsime be didesnių diskusijų įsitikinti).

Žinoma, žvelgdamas į Gedimino bokštą, visuomet pamenu ir Ričardo Gavelio žodžius, pasakytus personažo lūpomis dar paauglystėje skaitytame ir sąmonę bei pasąmonę geroką supurčiusiame "Vilniaus pokeryje":

"... Vienišas bokštas, išniręs iš apžėlusių kalno šlaitų - Vilniaus falinis simbolis. Jis išduoda visas paslaptis. Simbolinis Vilniaus phallos: trumpas, bukas ir bejėgis. Seniai nebegalįs sudirgti pseudogalybės organas. Raudonas triaukštis bokštas, falinis NIEKAS, begėdiškai rodomas visiems, Vilniaus bejėgiškumo įvaizdis. Iškastruoto miesto, iškastruotos Lietuvos didysis ženklas, kemšamas į visus atvirukus, visus fotoalbumus, visus turistinius prospektus. Iškrypėliškos begėdystės ženklas: savo negalią derėtų slėpti, nepripažinti, bent apsimesti dar šį tą sugebant. Bet miestas jau seniai prarado viską - net savigarbą. Čia liko tik melas, absurdas ir baimė" [R. Gavelis, Vilniaus pokeris, Vilnius: Vaga, 1989, p. 58]. 

Šioje vietoje pastebėčiau tik kelis dalykus. Visų pirma, slapta nuo tėvų skaityta Gavelio knyga, naminis jos egzempliorius buvo sąmoningai ar netyčia (vis tik mušė paskutiniuosius kanukiškojo sovietmečio metus) buvo įrištas žemyn galva.. It koks Šventas Petras ant kryžiaus. Atvertus celofonuotą, vyriškojo kapšo linijomis susiraukšlėjusį viršelį, tekdavo prasta spaustuvine kokybe pasižymėjusį, tamsybinėse miglose skendintį ir geltonu popieriumi jau tuomet išblukusį tekstą versti į skaitymui tinkamą padėtį... Ir taip, Gavelis buvo absoliučiai teisus - nuskutus tuos apžėlusius kalno šlaitus, depiliavus anuos klevus ir uosius, Bokštas kaip miesto bei valstybės bejėgiškumo simbolis išryškėjo visomis raudonšonėmis savo formomis.

Ibid
 Bet kalba čia ne apie tai.

Vaikščiojant pro Bokštą įvairiais metų laikais ir skirtingomis valandomis, akis norom-nenorom atkreipdavo dėmesį į daugiau arba mažiau apšviestas statinio sienas. Jų, priminsiu, išaugusio iš granitiškai pilko ir keturkampio cokolio, yra lygiai aštuonios. Tiek pat, kiek Eco aprašytoje Buveinėje. Ir lygiai tiek pat, kiek Bokšto pastatymo laikais egzistavo valandų. Turimos aštuonios liturginės valandos. Nekalbėsime čia apie jų simboliką, bet vėlgi priminsime, jog tas pats Eco, savo ruožtu, besirėmęs Édouardo Schneiderio knyga "Benediktinų valandos" (Les heures bénédictines, Paris: Grasset, 1925) yra pateikęs jų struktūrą ir sudėtį:
  1. Aušrinė (Vigiliae). Tarp 2.30 ir 3.00 nakties.
  2. Rytmetinė ("Matutinumas"). Tarp 5.00 ir 6.00 ryto, baigiasi dienai auštant.
  3. Pirmoji. Apie 7.30, prieš pat aušrą.
  4. Trečioji. Apie 9.00
  5. Šeštoji. Pusiaudienis.
  6. Devintoji. Tarp 2.00 ir 3.00 po pietų.
  7. Mišparai. Apie 4.30, prieš pat saulėlydį.
  8. Naktinė. Apie 6.00 [E. Eko, ten pat, p. 8]. 
Ten pat ir tas pats Eco dar yra nurodęs, jog kanoninės valandos (jų trukmė bei fiksuojamas laikas) kisdavo priklausomai nuo vietos ir metų laiko (tad sakykime, Šiaurės Italijoje kokį nors lapkritį valandos būdavo dėliojamos vienaip, o Šiaurinėje Sarmatijoje - kitaip...). 

Žvelgiant į bokštą iš palydovo, lėktuvo ar p[aukščio skrydžio, matosi, jog jo briaunos (ne sienos) yra orientuotos pagal pasaulio šalis. Tartum kompaso rodyklės jos rodo šiaurę-pietus, rytus-vakarus bei kitas kryptis.
Taigi, ką tuo norėta pasakyti? Ir prie ko čia Tas Bokštas?

Aštuonios šio statinio sienos tartum saulės laikrodžio rodyklės sukasi ir rodo jeigu ne pasaulietines 12, tai aštuonias liturgines valandas. (Beje, prisiminus, jog boktas, kaip ir visa Aukštutinė pilis vis tik - Gotikos, ne tik Vytauto Didžiojo, kūdikis, - tas mūrų tiesimas į spindulius - lyg besideginanti mauduolė Palangoje tai darytų..., - irgi neatrodo toks jau atsitiktinis...).

Tai mums gal yra neaktualu. Bet anais - visuotiniais laikrodžių nebuvimo laikais, kuomet galėdavai kliautis tik Rotušės ar Katedros varpų malone, bei Pilies gyventojo malonybe, toks virš Miesto iškilusio bokšto altruizmas gal vis tik buvo pamatuotas...

Ir tuo įsitikinti galima vaikščiojant aplink Kalną bei stebint, kaip saulėtą dieną skirtingais metų laikais, įvairiausiu paros metu žvaigždė apšviečia skirtingas Gedimino bokšto sienas.

Bokštas žvelgiant į jį iš pietų. 2018 metų balandžio 3 dieną, apie 12 val.
Bokštas žvelgiant iš šiaurės vakarų. 2018 metų kovo 4 dieną, apie 12 val.
 
Bokštas žvelgiant iš šiaurės. 2017 metų kovo 8 dieną, apie 8 valandą ryto
Bokštas iš pietų. 2016 metų rugpjūčio 22 dieną, apie 8 valandą ryto.
R. Gavelis buvo visiškai teisus. Tas falinis organizmas iš tiesų regisi kaip pseudogalybės organas, bet jau anuomet, savo atsiradimo valandomis, jis puikiai galėjo skaičiuoti įstabųjį laiką, kuris anuomet, kapsėdavo ne tik lašais, tiksėdavo ne tik mechaninėmis rodyklėmis, bet ir sukdavosi šviesotamsos ritmu.

1 komentaras:

  1. Labai įdomūs pastebėjimai. Tik... ar ne Gediminas jį statė? Vytautas - Trakų salos pilis.

    AtsakytiPanaikinti