Mažasis Vatikanas, arba kaip Knakfusas užmynė Gucevičiui ant vieno kairės kojos pirštelio

Net nežinau nuo ko pradėti - nuo Vatikano ar nuo Knakfuso su Gucevičiumi?

Vis tik pradžioje žodį tarsiu apie Vatikaną. Visi puikiai žinome, kad mons Vaticanus yra viena iš septynerių Amžinojo miesto kalvų, kurioje buvo nukankintas ir palaidotas šventasis Petras. Imperatorius Konstantinas ten pastatė baziliką, kuri buvo perstatinėjama visą XVI šimtmetį, kol galop kito - septynioliktojo amžiaus antra dešimtmetį ją baigė rekonstruoti Carlo Maderna, suteikęs statiniui ir mūsų dienomis esantį bazilikos tūrį ir regimą pagrindinį fasadą...

Dabar peršokime į kitas geografines platumas ir šiek tiek kitokius kultūrinius kontekstus. XVIII amžius, žinia, buvo Apšvietos ir klasicizmo epocha. Ne vienas save tokiu (klasicistiniu) laikęs menininkas - kalbėkime visų pirma apie architektus, tobulus kūrinius rentė, statė, komponavo ir formavo remdamasis pavyzdiniais artefaktas. Vienu iš tokių archetipų buvo minėtoji Vatikano Šv. Petro bazilika. Jos sąsajų su Vilniaus katedra esama (apie tai rašyta kad ir tokiame ekskurse - https://hurdahurda.livejournal.com/4855.html). 

Esmė slypi tame, kad Laurynas Gucevičius (klasicistinės Vilniaus katedros  projekto autorius) su Šv. Petro bazilikos Romoje koncepcija "koketavo" (vadinkime tai taip, nors ir nėra tikslu - kadangi Laurynas, kaip tikras švietėjas-klasicistas buvo santūriai, netgi patosiškai rimtas) ne vieną kartą.

Vienas iš tokių epizodų būtų Verkių rūmai. 1781 metais L. Gucevičius ėmėsi savo patrono rezidencijos - Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio rezidencijos perstatymo darbų. Įdomu, kad čia (iš tiesų - ne tik čia) jo kūrybiniai pėdsakai persipynė su M. Knakfusu - mat būtent šis, pradėjęs visą šį reikalą dar 1780 metais, buvo, galima sakyti, jo pirmtaku, mokytoju, gal net autoritetu. (Šioje vietoje galime prisiminti, kad anot Władysławo Tatarkiewicziaus, abu šie architektai atstovavo skirtingoms mokykloms - vienas esą kartojo Varšuvos klasicizmo normas, kitas - kūrė savitą Vilniaus klasicizmo mokyklą [W. Tatarkiewicz, Dwa klasycyzmy: wilenski i warszawski, Warszawa, 1921, s. 26-28]).  Ir nors sunku nusakyti - kurio indėlis šia prasme buvo svarbesnis (vis tik L. Gucevičiaus, nes jis visam ansambliui suteikė esminį vaizdą), tačiau akivaizdu, jog centriniam (rezidenciniam) korpusui bandyta suteikti charakteringų Šv. Petro bazilikos fasado bruožų (beje, nepamirštant ir rytinio Luvro fasado kaip pirmavaizdžio) - čia svarbiausiu elementu laikytinas centrinis rizalitas, kurio ašyje įkomponuotas šešių kolonų remiamas portikas, o visa tai vainikuoja kupolas. Ir nors tokiame sprendime esama dar senesnės klasikos pavyzdžių - vėlgi romėniškasis Panteonas, tačiau verta atkreipti dėmesį į visą kompleksą - į tą kompoziciją, remiamą oficinų ir pagrindinio pastato, primenančią barokinę Gian Lorenzo Berninio aikštę, su jos dominante - bazilikos fasadu. Akivaizdu, kad Verkių autorius buvo įkvėptas šios schemos.

Romos Šv. Petro bazilikos fasadas - tartum didžioji Abramavičienės rūmų Vilniuje versija.

Pagrindinis Verkių rūmų korpusas (neišlikęs). Marcelino Januševičiaus akvarelė (XIX a. 1 pusė, Lietuvos dailės muziejus) - 

https://www.limis.lt/greita-paieska/perziura/-/exhibit/mediaObjectPreview/20000001677374/20000001677394?_exhibitPreviewportlet_WAR_limiskportlet_backUrl=%252Fgreita-paieska%252Fperziura%252F-%252Fexhibit%252Fpreview%252F20000001677374

Reikia pastebėti, kad Knkfuso ir Gucevičiaus - dviejų menininkų, kūrusių Vilniuje ir Lietuvoje, labai dažnai prie tų pačių projektų (vis tik daug ką lėmė ir tai, kad abu jie dirbo Ignotui Masalskiui ir buvo jo remiami bei skatinami) pavyzdys rodo iki šiol šiame krašte egzistuojantį meno rinkos, arenos, scenos (panašią, bet skirtingą prasmę ir reikšmę kitokiais laikais įgauna šie apibūdinimai) ankštumą. Tai tikrai mažesnė erdvė nei toji Verkių dvaro reprezentacinė aikštė - kurdonera. Reikia labai preciziškai (tyrinėjant archyvinius šaltinius, analizuojant matomus plastinius sprendimus) preparuoti tuos objektus, prie kurių prisilytėjo ir Knakfusas, ir Gucevičius. Perdaug nesiplėtojant galima tik išskirti esminį skirtumą - vis tik Martyno architektūrinė kalba buvo žaismingesnė ir lengvesnė (to barokinio plevėsiškumo jis dar jaunatviškai buvo išsaugojęs), tuo tarpu Laurynas buvo akademiškesnis, santūresnis ir oresnis.

Ir šioji skirtybė akivaizdi žvelgant į abiejų architektų požiūriį į klasikinius archetipus. Kad ir tą pačią Šv. Petro baziliką Romoje.

Jeigu kažko neįtikino prielaida, esą Verkių dvaro ansamblis buvo inspiruotas svarbiausios katalikų šventovės, argumentuoti tokiam būtų galima kitu artefaktu - Maliatyčių Šv. Stanislovo bažnyčia (deja, neišlikusia). 1958 metais Krokuvos Čartoriskių bibliotekoje Eduardas Budreika atrado ir atkreipė lietuviškai skaitančios publikos dėmesį į grafinę kompoziciją, sukurtą paties Gucevičiaus (Laurent Gucewicz del), vaizduojančią 1794 metų birželio 29 dieną konsekruotą (data simboliška, nes kaip tik keliomis dienomis anksčiau - per pačias Jonines iš Vilniaus nacionalinės gvardijos vadovo pareigų pasitraukė Gucevičius, 26 dieną sukilėliai nelemtai pralaimėjo prie Salų, o 28-ąją Varšuvoje pakorė Masalskį) Mogiliovo arkivyskupo Stanislovo Sestrencevičiaus-Bohušo rūpesčiu Maliatyčiuose pastatytą Šv. Stanislovo bažnyčią. Tai iliustracija iš Leonardo Chodzkos veikalo La Pologne historique, littéraire, monumentale et illustrée, ou scènes historiques [...] (s. 401) (http://www.dbc.wroc.pl/dlibra/docmetadata?id=6031&from=publication), kurioje iš paukščio skrydžio pavaizduota kuo tikriausia lokalinė bazilikos kartotė (nors labiau tikėtina, kad tai idealus projektas, architektūrinė vizija, o ne realizuotas sumanymas - kažin ar Maliatyčiuose buvo bent jau egiptietiškų formų obeliskas, abejonių kelia ir berniniškos kolonados - nes, regis, to nėra užfiksuota ir XX amžiaus pradžios fotografijose).

Maliatyčių Šv. Stanislovo bažnyčia iš L. Chodzkos knygos

Maliatyčių bažnyčia XX a. pradžioje
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9C%D0%BE%D0%BB%D1%8F%D1%82%D0%B8%D1%87%D0%B8

Bet vis tik ne kolonados ar obeliskai. Pažvelkime ir palyginkime du kūrinius - Maliatyčių bažnyčios ir Abramavičių rūmų Vilniuje fasadus. Panašumas ar tiksliau - giminystė yra akivaizdi. Ir ją, it koks DNR tyrimas, liudija keli elementai - pseudo portikas kaip centrinės simetrijos ašis, keturios kolonos/puskolonės laikančios trikampį portiką, atikinis trečiasis aukštas. Būtent tai yra perimta iš Šv. Petro bazilikos. 

Pagrindinis Abramavičių rūmų fasadas. Martynas Knakfusas, 1790-1806 m.
Vilnius, Didžioji g. 36 (dabar Vilniaus Juozo Tallat Kelpšos konservatorija)

Neaiški yra Abramavičių rūmų fasado sukūrimo data. Žinoma, kad ši giminė valdą turėjo nuo 767 metų, o 1790-aisiais ją valdė berods Andriaus Abramavičiaus našlė (todėl rūmai vadinami būtent Abramavičienės), o visuma baigta formuoti 1806 m. [A.R. Čaplinskas, Valdovų kelias. Antra knyga. Didžioji gatvė, Vilnius, 2002, p, 109-111]. Neturint patikimų įrodymų galima tik kelti prielaidą, jog šie rūmai, jų fasadas pakeistas jau po Verkių ir Maliatyčių "precedentų". Viena aišku ir akivaizdu - tai skirtumas tarp "knakfusiškojo" ir "guceviškojo" klasicizmų. Vėl pakartosime tegul ir bravūrišką teiginį apie Martyno lengvabūdiškumą ir Lauryno akademiškumą.

Už rūmų esanti Šv. Kazimiero bažnyčia barokiškai žaismingai ir teatrališkai atlieka kupolo rolę

Įžvalgesnis, o ir ne toks atidus stebėtojas pastebės vieną esminį skirtumą tarp Šv. Petro bazilikos, Verkių centrinio korpuso, Maliatyčių bažnyčios vienoje pusėje ir Abramavičienės rūmų - kitoje. Pastarieji neturi kupolo. Regėtųsi, jog šis pastatas tokiu būdu yra praradęs vieną iš savo esminių komponentų. Nieko panašaus! Knakfusas šioje vietoje yra padaręs Vilniaus klasicizmo mokyklai būdingą ėjimą žirgu - panašiai elgėsi Gucevičius Katedros atveju (https://hurdahurda.livejournal.com/5327.html). Šiuo atveju iliuziškai (tai visiškai barokinis sprendimas) kupolu tarnauja Šv. Kazimiero bažnyčios kompozicinė dominantė. Tai puikiai matosi žiūrint į rūmus nuo jų rokokinių "konkurentų" - priešais stovinčių Dubinskienės rūmų - dabartinės Turkijos ambasados pastato (savo masteliu šis statinys niekuo nenusileidžia Abramavičių rezidencijai, todėl vadintinas rūmais, o ne tiesiog mūrnamiu). 

Jonėninis orderis ir pseudoportikas - prieangis, bet ne prieangis. Juk esama tame ir lengvumo, ir žaismingumo. Argi ne?

Palyginimui - bazilika

Tad kodėl visgi Knakfusas užmynė savo mokiniui Gucevičiui ant vieno kairės kojos pirštelio? 

Iš tiesų niekas niekam neužmynė. Tiesiog tai yra skambi metafora, pagalvojus apie iki šiol dailės pedagoginėje aplinkoje mūsų platumose bent jau tarp kai kurių subjektų gyvuojančius "baubus": "Kad tik, apsaugos, Viešpatie, mokinys nepralenktų mokytojo!". Būkime atviri - esama tokių baimių. Tad iš šių dienų aktualijų keista žvelgti į savo mokytoją tartum pranokusį mokytoją (kalbama apie Gucevičių ir Knakfusą). O pastarasis, regis, dėl to visai nepergyveno - linkėjo visko gero (antai, būtent Knakfusas dar 1778 metais rekomendavo priimti savo dvidešimt trejų metų mokinį į masonų "gerojo ganytojo" ložę) [V. Drėma, Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782-1801 metais, Vilnius, 1991, p. 196] ir, svarbiausia, kaip menininkas perfrazuodamas ne vien klasikinius pirmavaizdžius, bet ir savo mokinio šedevrus, juos truputėlį "pašvelnindavo", ironizuodamas jų orumą ir patosinę didybę. Antai, kaip klasicizme svarbi atrodytų net ir tokia detalė, jog vietoje "prakilnaus" dorėninio orderio, Knakfusas mieliau vartodavo žaismingesnį jonėninį - taip atsirado tam tikras kontekstualus dialogas ir architektūrinis pakrizenimas - šalia reprezentatyviosios Katedros pastačius de Reusų rūmus (it žaidybinę pirmosios parafrazę), netoli santūriosios Rotušės - žaismingą Šv. Petro bazilikos repliką (aišku, reikia turėti omenyje ir vietos sakralumą, vietos sanktuariumo diktuojamą toną, einant nuo Šv. Kazimiero bažnyčios iki Aušros vartų - beje, šis vektorius kažkuo primena ėjimą nuo Tibro iki Šv. Petro bazilikos Via della Conciliazione). Ar ne ironiška yra pastatyti rūmus Vilniuje, primenančius Vatikano baziliką? Toks tad šis ir užmynimas... 

Bent jau liūtas, saugantis įvažiavimą į vidinį kiemą savo išsprogusiomis akimis tikrai kelia čečyrišką šypsnį :) (nors čia jau gali būti tūlo Osipo Kozlovskio, pagal Tomo Tišeckio projektą tvarkiusio lipdybą 1858-1859 , nuopelnas). 

Kolonos (bent jau jų bazės) tartum iš Šv. Petro bazilikos... Piligrimai, žengiantys nuo Šv. Kazimiero bažnyčios iki Aušros vartų, simboliškai ar metaforiškai praeina ir pro jas.

Vėlgi - palyginimas iš Romos, Vatikano kalvos...

Bernardinų gatvė ir jos bromos

Puikiai žinau, kad žodis broma lietuvių kalboje yra nevartotinas. Pats irgi vengiu vartoti šį barbarizmą. Sakau "vartai" arba "arka", bet visuomet pagalvoju, kad Vilniaus atveju tai praranda kažkokį niuansą ar pustonį. Panašiai kaip dabar į taisyklingą lietuvių kalbą išverstume 1753 metų Mykolo Olševskio (turbūt tokiu atveju reikėtų sakyti Alšausko ar net Alšio?) veikalą Broma atwerta ing wicznasti - tai pavirstų "Vartais, atvertais į amžinybę" ir prarastų dalelę savęs -kažko tikro, nes atstovaujančio savam laikui ir kultūrai. 

Vilniaus įvažiavimų į kiemus atveju tai būtų tas pats. Broma - netaisyklingas pasakymas puikiai nusako šių tipiškai vilnietiškųjų vietų esmę. Nes juk numyžinėti, apvemti, meilės prisipažinimus girdėję ir neištikimybės akistatas regėję įvažiavimai yra būtent tokie. Tikros bromos ing viečnastį, saugančios Miesto paslaptis ir įkūnijančios (kaip niekas kitas) jo dvasią. 

Bromų yra įvairiausiose Vilniaus vietose. Galima eiti bet kuria senojo miesto dalimi ir akimis gaudyti jas bei jų formas. Vis tik kažkurį vėlyvą rudens vakarą vaikščiodamas po miestą ir atsitiktinai patekęs į Bernardinų gatvelę, pagalvojau: "Štai - čia ta vieta". Ta vieta dėl kelių priežasčių. Viena - tai iš tiesų labai rami, automobilių ir turistų (šie, ieškodami, kad ir Šv. Onos bažnyčios, paprastai renkasi kitus kelius) netrikdoma arterija. Kitas dalykas - čia yra mažai langų. Taip, kad ir kaip keistai nuskambėtų toks pasakymas, tačiau Bernardinų gatvė išsiskiria savo masyviomis, iš tiesų netgi viduramžišką dvasią saugojančiomis sienomis. Vytautas Levandauskas kadaise nurodė:

"Nuo XVI a. antrosios pusės Pilies skersgatvio [taip sovietiniais laikais vadinta ši gatvė - vp] sklypai priklausė Vilniaus katedros kapitulos jurisdikai. Kapitula, nuspirkusi ar gavusi dovanų namus ir sklypus, perleisdavo juos valdyti savo nariams - kanauninkams. pastarieji turėjo patys remontuoti pastatus, juos perstatinėti, medį keisti į mūrą. Kapitula griežtai kontroliavo tokių darbų apimtį ir eigą, nes pasitaikydavo atvejų, jog valdytojai, rekonstravę namus, reikalaudavo juos pripažinti savo nuosavybe [niekas nepasikeitę po šia saule! - vp]. Dėl šios priežasties 1698 m. spalio 1 d. buvo uždrausta bet ką statyti be specialaus leidimo. Matyt, dėl šio draudimo Pilies skersgatvio pastatai iki mūsų dienų išliko mažiau sudarkyti XIX a. rekonstrukcijų, negu kitose Vilniaus gatvėse" [V. Levandauskas, Vilniaus Pilies skersgatvis, Vilnius, 1980, p.3-10]. 

Žymusis dailės istorikas ir architektūros tyrinėtojas dar apibendrino, kad "Vilniaus gatvių labirinte šis skersgatvis vienas trumpiausių: jo ilgis nesiekia nė pustrečio šimto metrų, į jį įsijungia vienintelė Šiltadaržio gatvelė" [ten pat, p. 3]. O aš, vaikštinėdamas minėtą rudens vakarą šia vieta, sumąsčiau, kad tamsoje skendinčios bromos regisi ne tik šiek tiek baugiomis (kokia ir yra šio miesto istorija!), bet ir iškalbingomis. Tamsa slepia viduje esančius mūsų dienų atributus ir visokias kasdienes detales - automobilius, euroremontinius grindinius, plastikinius langus kitką; tamsa lyg jūros vanduo akmenėlius, nugludina momentinius fragmentus, ji palieka esmę ir suteikia galimybę ne tik įsivaizduoti, bet ir realiai pajausti, pamatyti, kaip atrodė bent jau ši konkreti gatvė net ne XIX, o XVIII amžiuje - laikais, kai po miestą vaikščiojo koks nors Johanas Kristupas Glaubicas ar Laurynas Gucevičius...

Į Bernardinų gatvę iš Pilies patenkama pro arką - kuo tikriausią senojo Vilniaus triumfo paminklą. O vilnietiškas (kalbu apie Miestą) triumfas yra be galo paprastas, tylus ir net kuklus. Belieka tik pridurti, kad arka ne tik atskiria dvi gatves (suteikdama galimybę užsibarikaduoti), bet ir remia du namus. Tai Renesanso palikimas, taip gajai suaugęs Didžiosios Kunigaikšystės sostinėje. 

Abipus arkos stovintys namai jau XVII amžiaus pradžioje priklausė Vilniaus katedros kapitulai. Dešiniajame (Pilies g. 8) XIX amžiuje veikė Vilniaus vyskupijos kanceliarija ir archyvas, knygyną čia turėjo garsusis spaustuvininkas Juozapas Zavadskis.
Tamsoje šmėžuoja studentų kompanija. Ji tartum įleido ir palydėjo į tyloje ir ramybėje skendinčią Bernardinų gatvę. 

Bernardinų gatvė visuomet rami. Tylą sudrumsčia pavienis praeivis, įsimylėjėlių porelė, keli draugiškai plepantys bičiuliai. 

Ypatingai įspūdinga yra būtent šioji (prie Pilies gatvės)  Bernardinų gatvės atkarpa. Čia beveik nėra langų ar juo labiau, durų ir bromų, todėl tenka praeiti mūriniu koridoriumi. Kaip kuo tikriausiu tuneliu iš tylos į triukšmą, iš amžinybės į kasdienybę. 

Bernardinų gatvės ramumą sėkmingai išnaudoja grafiorai. Ne visuomet pozityviai žvelgiu į gatvės meno apraiškas senajame Vilniuje, tačiau turiu pastebėti, kad Bernardinų gatvė yra būtent ta vieta, kur jų pasitaiko įdomių ir vykusių. Netrikdantys praeiviai sukuria komfortiškas (arba "šiltadaržiškas" - nuo šalia esančios Šiltadaržio gatvės) sąlygas "kūrybai". 

Buvęs įėjimas sienoje, saugančioje Vilniaus kapitulos valdą. Pusapskritė arka, profiliuota briauna - ar tik ne vietinio Renesanso formos?
Grafičiai čia keičia vieni kitus kaip praeiviai vieni kitus....

Bernardinų gatvės 3 namas - regėjęs ne vieną žymų katalikų dvasiškį ir Universiteto profesorių. Čia gyveno ir Livonijos vyskupas, Targovicos konfederacijos šalininkas (už tai pakartas Varšuvoje 1794 metų gegužės 9 dieną), rašytojas satyrikas (bet tai nepasaugojo jo nuo tragiško galo) Juozapas Kazimieras Kosakovskis (1738-1794) ar Vilniaus universitete hidrostatiką ir hidrauliką, aerometriją ir pirotechniką, architektūrą ir fortifikaciją dėstęs jėzuitas Tadeušas Kundzičius  iš Krinčino (1747-1829) - galbūt jis ir XVIII-XIX amžių sandūroje gerokai ir rekonstravo šiuos namus?

Štai ir turime puikią, pereinamojo stiliaus iš baroko į klasicizmą vartų arką. Rustai, spynos, archivoltai, liunetės ir kitos architektūrinės grožybės. Verta atkreipti dėmesį, kaip puikiai sukurtas perspektyvinis efektas - šiek tiek nusklembiant bromos kraštus ir suteikiant papildomo gilumo efektą, kurį ritmiškai papildo liunetėmis (nedideliais papildomais skliauteliais) išskaidyti skliautai su atraminėmis arkomis. 

Priešingoje pusėje esanti valda taip pat ilgai priklausė dvasiškiams. XIX amžiaus pirmajame ketvirtyje čia gyveno ir turbūt mirė ne bet kas, o pats Mykolas Dluskis (1760-1821) - masonas ir Ignoto Masalskio sekretorius, vėliau - bonapartistas ir dviejų metų tremtinys (rusų išvežtas į Tobolską už pastangas su Napoleono invazija atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę), rašytojas ir žurnalistas, netgi dailininkas savamokslis. 

Vartai verti Mykolo Dluskio - toks santūrus, į klasicizmą žvelgiantis barokas. Virš įvažiavimo arkos esanti rombinė spyna primena kunigišką "koloratkę", o viršuje esantis frontonėlis - dvasininko skrybėlę.
Paak V. Levandausko, visai prieš savo mirtį, 1820 metais M. Dluskis gerokai remonatvo namus bei 'įrengė įvažiavimo vartus ir juos apkaustė" [ten pat, p. 27]. 

Bernardinų gatvės 5 namas 1790 metais buvo pavadintas "prezidento Romanovičiaus rūmais" [ten pat, p. 35-36]. . Nors juridiškai valda priklausė Vilniaus katedros kapitulai, tačiau joje gyveno Pranciškus Romanovičius - Vilniaus žemės teismo teisėjas ("i prezydent sądow zieml" - p. 184 - žr. http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2007~D_20080130_090606-98738/DS.005.0.01.ETD), žymiojo reforminio Ketverių metų seimo atstovas (kuriame gynė Didžiosios Kunigaikštystės teises). 

Tai jau tikras barokas savo banguojančiais karnizais, ištapytais piliastrais ir sienomis. 

Namas Pilies g. 6 - buvę Minsko vyskupo Jokūbo Ignoto Dederkos (1753-1829) rūmai. Kažin, kiek laiko jis čia gyveno, kadangi už paramą Napooleonui 1826 metais jis buvo ištremtas į Olyką Lenkijoje ir ten praleido savo paskutiniuosius 13 metų.  

Tai irgi tikras barokas su masyviais papuošimais, filinginiais vartais, rustais ir net herbu.

Mįslingiausias dalykas yra šis herbinis kartušas su dvigubu kryžiumi. Tai nėra vyskupo Dederkos ženklas, kadangi Dederkų giminę ženklino Demborogo herbas (o pats vyskupas puikavosi sudėtiniu ir nei Jogailaičių, nei Lotaringijos kryžiaus neturinčiu herbu). Būtų galima spekuliuoti, kad už Respublikos laisvę pasisakęs ir veikęs asmuo savo namus ženklino Aukso amžių menančiu ženklu, tačiau greičiausiai tai XVIII amžiaus kurio nors gyventojo atminimas. 

Pravėrus vartų dureles galima užmesti akį į U konfigūracija išsidėsčiusių pastatų rėminamą kiemą. Tamsa visiškai uždengusi automobilius ir tereikia įsivaizduoti ten stovinčius vežimus bei karietas. Asimetriškas arkų (turbūt XVIII amžius - ne vėliau) ritmas statiniui suteikia tai, ką būtų galima pavadinti gyvybe.

Olizarų arba Lopacinskių rūmai (perstatyti po 1762-ųjų, kuomet šią valdą įsigijo garbusis ponas Mikalojus Lopacinskis (1715-1778) - vienas iš retų vėlyvojo baroko rūmų grynuolių (autorystė priskiriama tam pačiam Glaubicui). Arka matė ne vieną dvasiškį - kad ir Vilniaus vyskupą Joną Nepomuką Kosakovskį (1755-1808) (kurio rūpesčiu prieš pat mirtį 1808 metais rūmai buvo rekonstruoti ir įgavo dabartinę išvaizdą) ar menininką - štai Antanas Vivulskis (1877-1919) būtent čia (regis, kad oficinoje) 1913-1919 metais turėjo savo dirbtuvę. 

Šiuos rūmus 1818-1828 metais valdė Olizarų šeima - broliai Narcizas (1794-1862) ir Gustavas (1794-1868)  - iš čia tas ir pavadinimas. Beje, abu broliai buvo uoliais masonais (o ir 1831 metų sukilimo dalyviais), tad Bernardinų gatvę dėl daugybės jos masoniškųjų gyventojų drąsiai galima vadinti ir Masonų gatve. Beje, Olizarai šiuos namus tokia intencija - kaip erdve ložei ir pirko (http://www.autc.lt/lt/architekturos-objektai/1434?id=1434&pl=1).  1828 metais šiuos rūmus įsigijo Juozpas Zavadskis - turėjęs nekilnojamojo turto šios gatvės pradžios - matyt, leidybinis darbas buvo visai prasmingas...

Bromos nuo 7 iki 11 numerių. Užtvertos ir atvertos (visos klasicistinės), svarbiausia - kupinos tamsos (tad ir prisiminimų).

Šiame name 1939-1960 metais gyveno tapytojas Justinas Vienožinskis.

Adomas Mickevičius šiuos anuomet Vilniaus gimnazijos direktoriui ir Universiteto matematikos profesoriui Tomui Žickiui priklausiusių namų vartus varstė 1822 metais - čia poetas perrašinėjo savo Gražiną, rengė pirmąjį poezijos tomelį Baladės ir romansai.
Virš vartų esantis liūtas poetą regėdavo ryte ir vakare. 

13-asis namas pabaigia Bernardinų gatvę. Toliau jau pasitinka Šv. Mykolas, Šv. Ona ir Bernardinai...

Vilniaus langų klasika - kartūninės užuolaidėlės.