Rodomi pranešimai su žymėmis Šv. Mykolo bažnyčia. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Šv. Mykolo bažnyčia. Rodyti visus pranešimus

2020 m. balandžio 15 d., trečiadienis

Sapiegos piramidė, arba pirmosios egiptomanijos apraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje


"/1583 m./ Rugsėjo vienuoliktą dieną anksti rytą sėdę ant asilų, - juos iš Kairo buvome atsisiųsdinę, - gerą mylią nujojome prie pietų pusėje esančių piramidžių, šalia kurių yra daug uolose iškaltų požeminių urvų. Kadaise tai buvo gyvenvietės arba įvairių šeimų kapai. Dabar jie smėlio užpilti. Nukasę smėlį, į tas kriptas leidžiasi virvėmis. Tai ir mes šalia vienos aukštesnės piramidės tokiu būdu nusileidome į dešimties ar daugiau uolekčių gylio duobę" /Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis Kelionė į Jeruzalę, iš lotynų kalbos vertė Ona Matusevičiūtė, Vilnius, 1990, p. 176/.  
 
Leonas Sapiega (1557-1633) per savo netrumpą gyvenimą ne tik pakeitęs ne vieną tikėjimą (gimęs ir augęs stačiatikiu, tapo kalvinistu, galop persikvalifikavo į aistringą ir uolų kataliką), užėmęs pačius įtakingiausius ir reprezentatyviausius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigybinius postus (tai vainikavo didžiojo kanclerio, Vilniaus vaivados, didžiojo etmono titulai bei veiklos), galop turėjęs ne vieną žmoną (kaip banaliai ir primityviai tai beskambėtų... – ir šioje vietoje reikia pabrėžti, kad turėjo jas, Dorotą` ir Elžbietą, ne vienu ir tuo pačiu metu), ir net pabuvojęs ne viename pasaulio mieste, ne vienoje šios Žemės sostinėje. Leipcigas, Maskva, Ryga, Varšuva...
O štai nei Romoje, nei Jeruzalėje Leonas Sapiega tikrai nebuvo. Tuo jis nusileido kitos to meto galingos ir įtakingos giminės – Radvilų, atstovui Našlaitėliui (šio tėvo dvare, beje, jaunystėje mokėsi ir prusinosi, su jo broliu Jurgiu, vėliau tapusiu kardinolu, studijavo Vokietijoje). Pastarasis ne tik apsilankė Šventojoje Žemėje (ką daugelis žinojo ir žino iš lotyniškai parašytos jo knygos), bet ir, nuvykęs į Egiptą, užkopė ant piramidžių, lindo į faraonų palaidojimus Karalių slėnyje...

Egiptietiško obelisko iškėlimas Romoje, Šv. Petro aikštėje, 1586 m. Iš: https://en.wikipedia.org/wiki/Domenico_Fontana
Leono Sapiegos gyvenimo metais, XVI amžiaus pabaigoje – XVII amžiaus pradžioje europiečių dėmesys Azijai, Artimiesiems Rytams, Levantui, Šiaurės Afrikai ir net konkrečiai senajam Egiptui gimte atgimė. Tai net galima pavadinti savotišku protoegiptomanija (turint omenyje, kad tikrasis dėmesys, mada, aistra Kemet civilizacijai sprogs po kelių šimtų metų, po to, kai į ten nusibeldęs Napoleonas Bonapartas ir koks Edipas pažvelgė į paslaptingojo Sfinkso akis). Ją ypatingai pakurstė du konkretūs asmenys – Felice Peretti, 1585 metais tapęs popiežiumi Sikstu V (tuo pačiu laiku mūsų minėtasis Leonas kaip tik tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleriu) ir jam dirbęs architektas Domenico Fontana. Vos per penketą metų šių žmonių duetas pakeitė Romos miestą iš pagrindų. Perbraižė Amžinojo Miesto gatvių tinklą, prieš pagrindines bazilikas pastatė šimtmečius patvoriuose ir tarp piktžolių dūlėjusius egiptietiškus obeliskus. (Vienas iš jų tokiu būdu iškilo prieš pat Šv. Petro baziliką). Tą vėlyvajį Renesanso ir ankstyvąjį Baroko susižavėjimą Egiptu reziumavo „šimto galų meistras“ – eruditas jėzuitų vienuolis Athanasius Kircheris, 1652-1654  metais išleidęs savo tritomį „OEDIPUS AEGYPTIACUS“, kuriame buvo aprašyta ne tik senosios kultūros politinė bei kultūros istorija, bet ir tariamai iššifruoti paslaptingieji hieroglifai.

Gizos piramidės iš Sebstiano Munsterio "Kosmografijos" (Cosmographia, 1544 m.). Regis, kad šie egiptietiški paminklai buvo labiau matomi ne savo buvimo vietoje - t.y. Egipte, o tai pat stebint jų imitacijas, kartotes Romos mieste (taip teigti galima kliaunantis pernelyg išilgintomis piramidžių proporcijomis).  Įdomu, kad pirmajame vokiškajame pasaulio aprašyme daug vietos buvo skirta ir Lietuvai.
Bet grįžkime prie Leono Sapiegos, o taip pat ir Egipto...
Žvelgiant į šio didiko pastatytąją Šv. Mykolo bažnyčią Vilniuje, kuri atliko savotišką jeigu ne egiptietiškos piramidės, tai bent sapiegiškojo mauzoliejaus rolę, tereikia užmesti akį į šventovės stogą. Žvelgiant į pastatą iš rytų pusės, nuo nuo presibiterijos, nuo jau anksčiau čia išdygusiųjų Bernardinų ir Šv. Onos, negali negluminti masyvus, monumentalus stogas. Jo proporcijos akivaizdžiai padiktuotos gotikinės tradicijos – aukščiu dengiančiosios konstrukcijos nenusileidžia sienoms, o forma pakartoja piramidės siluetą. 

Piramidinis Šv. Mykolo bažnyčios stogas žvelgiant į jį nuo Šv. Onos bažnyčios prieangio.
 
PIRAMIDĖ. Šv. Mykolo bažnyčios stogo proporcijos ir aukštis yra įspūdingi. Prilygsta sienų aukštingumui, o stačias stogas tartum balbieriaus skustuvas pjauna dangaus skliautą. Dar verta atkreipti dėmesį, kad šios bažnyčios fasade yra vartojamas dar vienas egiptietiškosios architektūros elementas - obeliskas. Jis, tiksliau - jie (nes yra du), ir dar tiksliau, ne obeliskai, o tiesiog "obeliskiukai", įkomponuoti pagrindiniame fasade. Čia vienas iš jų puikiai matomas - piramidės, t.y. stogo "papėdėje" - dešinėje pusėje.
Kodėl piramidė? Ir „prie ko“ čia tas-tie Sapiegos?
Galima tik pasvarstyti.
Visų pirma, galvokime, kad bažnyčios fundatorius pernelyg nesuko galvos ir viską už jį vykdė, darė statytojai. Tokia prielaida turbūt būtų neįtikinamiausia (ypač turint omenyje katalikų bažnyčios šiame Vilniaus pakraštyje, netoli gynybinės sienos ir pačiame protestantizmo epicentre, atsiradimo aplinkybes). Antra, pafantazuokime, kad su Mikalojumi Radvila Našlaitėliu bendravęs, jį tikrai asmeniškai neblogai pažinojęs (juk formavosi toje pačioje nesvyžiškoje Juodoje aplinkoje – net ir nuėjo paskui abu tais pačiais katalikiškais ir valstybiniais keliais) Leonas taip buvo sužavėtas šio pasakojimų apie Gizos stebuklus, kad net nusprendė tai pakartoti savo fundacijoje. Juolab, kad mauzoliejinės bažnyčios kripta, kurioje iki šiol ilsisi maskvėnų ir zaporožiečių išniekinti dignitoriaus ir jo artimųjų palaikai, yra įrengta tiesiai po didžiuoju altoriumi – lygiai po ta vieta, kurią kupoliškai (atsiprašau – piramidiškai!) vainikuoja minėtasis stogas. Trečia (bet tai tiesiogiai siejasi su pirmąja prielaida) – tiek Leonas Sapiega – šios bažnyčios fundatorius, tiek XVII amžiaus pirmaisias dešimtmečiais ją tikrąja ta žodžio prasme projektavę ir statę žmonės – architektai, statybininkai, mūrininkai tiesiog atidavė savo laiko madai. T. y. galvodami – „pastatysime, kad būtų kaip Romoje“ (Egiptas vis tik buvo toliau ne tik geografine, bet ir mentaline prasmėmis).
Šioje vietoje verta pri(si)minti, kad net ir dėl piramidžių (panašiai kaip ir obeliskų), juos imituojantiems nereikėjo keliauti už Romos ribų. Būtent šiame mieste taip pat būta tokio tipo statinių. Aišku, žinomiausias yra vadinamoji Cestijaus piramidė (Piramide di Caio Cestio) – Romos pretoriaus Gajaus Cestijaus mauzoliejus, atsiradęs paskutiniais metais prieš Kristaus gimimą ir, į ką vertėtų atkreipti dėmesį, 271-275 m., integruotas į gynybinę Miesto įtvirtinimų sistemą – Aureliano sieną. Tuo metu čia, šalia piramidės atsirado ir tai, kas vėliau buvo pavadinta Porta San Paolo (o iki krikščionybės įsitvirtinimo tai buvo tiesiog Porta Ostiensis). Įdomu, jog Renesanse (ir turbūt ne tik) Petrarkos dėka galvota, jog šioje piramidėje buvo palaidotas Remas, o jį nužudęs Miesto įkūrėjas Romulas esą buvo palaidotas didesnėje piramidėje („Meta Romuli“), buvusioje tarp Bazilikos ir Angelo pilies (iš tiesų – Adriano mauzoliejaus). Šv. Mykolo bažnyčia ir į nedraugiškus Rytus atsuktas piramidinis stogas kūrė deja vu įspūdį. Tai regėjosi it mažoji Romos kartotė sarmatiškoje jos versijoje. Šioje vietoje dar galime atkreipti dėmesį, kad sapiegiškoji piramidė žvelgė į jos papėdėje kurtą Jeruzalės modelį – tai yra, čia pat ir panašiu metu kurtas Jėzaus Kristaus kančiai ir žmonijos Atpirkimui dedikuotas kompleksas su iki šiol išlikusia Kristaus laiptų koplyčia (1617 m.). Tad ir piramidinis kaimyninės Šv. Mykolo bažnyčios stogas, jo siluetas organiškai, renesansinio moteto ar barokinės kantatos ritmu ir melodingumu įsiliejo į bendrą chorą. 

Cestijaus piramidė ir Šv. Pauliaus vartai Romoje. Vartai, pastatyti III amžiuje savo rūsčiu siluetu priminė tvirtovę. Nuo jų prasidėjo vienas esminių - Ostijos kelias / Via Ostiense. Iš:  https://it.wikipedia.org/wiki/Porta_San_Paolo
Stovėdami prieš pagrindinį Šv. Mykolo fasadą pastebėkime, kad du jo bokštai, remiantys navą savo kompozicinės struktūros principais primena Porta San Paolo esmę. Tad bažnyčia egzistuoja ir elgiasi tartum dekonstruotas Cestijaus piramidės ir Pauliaus vartų variantas - piramidė ir vartai, stogas ir bokštai čia egzistuoja vienas šalia kito ir kitaip negali būti. Net jeigu tai sakytume, jog tai tėra graži fantazija ir neįtikima, neįrodoma interpretacija, tikėti galime bent jau tuo, kad pagrindinis Bažnyčios fasadas veikia kaip savotiški vartai į Amžinybę, kurioje Šv. archangelas Mykolas savo ietimis ir svarstyklėmis paskirsto sieleles kairėn ir dešinėn. Iš romėniškosios architektūros - nesvarbu, kokiam periodui - Respublikos ar Imperijos, lietuviškasis Renesansas perėmė legionieriško tvirtumo, militarinio asketiškumo kokybes ir siekiamybes...
Kita vertus, renesansinė, bet į Baroko pusę jau žvelgusi Šv. Mykolo bažnyčia pasižymi labai architektonišku piliastrų (Renesanse jie pakeitė kontraforsus) "naudojimu". Šie ir konstrukciniai (tvirtina mūrą), ir puošybiniai elementai it kokios atramos įtaigiai kelia baldakimui prilygstantį išraiškingą stogą.
Taigi - toks rekonstrukcinis koliažas. Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje = Cestijaus  piramidė + Šv. Pauliaus vartai Romoje (su simpatija, pagarba Egiptui mintyse)...


2019 m. vasario 22 d., penktadienis

Helijo sukurti Sapiegų profiliai, arba Šv. Mykolo bažnyčios anamorfozės

Anamorfozė (kaip liudija žodynai ir senų žmonių išmintis) yra vaizdų deformacijos, iškraipymai, kuriuos tam tikromis priemonėmis (naudojant veidrodį kaip įrankį, pavyzdžiui) galima "ištaisyti". Kaip sako graikiškos kilmės terminas, tokius dalykus žinojo ir naujojo, mėgo ir propagavo jau Antikos laikais, tačiau kuo tikriausias anamorfozių bumas įvyko Renesanse (juk viskas, kas blogo ir gero vyksta mūsų dienomis - yra iš ten!). 

Pats žinomiausias anamorfozės mene pavyzdys, žinoma, yra Hanso Holbeino "Ambasadoriai" - 1533 metų tapybos darbas, kur pirmajame plane kybanti beformė masė ar lašinių pjaustymo lentą primenanti struktūra, pasukus žvilgsnį iš šono, virsta kuo gražiausiu, nuostabiausiu Danijos princo Hamleto atributu - t.y. žmogaus kaukole. 

Holbeino ambasadoriai su kaukole pirmajame plane - https://en.wikipedia.org/wiki/Hans_Holbein_the_Younger#/media/File:Hans_Holbein_the_Younger_-_The_Ambassadors_-_Google_Art_Project.jpg
Et, apie tas anamorfozes daug rašė mūsų tautietis Jurgis Baltrušaitis Jaunesnysis (1955 m.) arba ne toks tautietis - Lacanas (2004 m.), tad kartotis pernelyg kaip ir nevertėtų, tačiau užtenka pastebėti, jog anomorfozes mėgo ir lietuviškojo Renesanso meistrai.

Geriausias anomorfozės taikymas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūroje pasirodo saulei vis labiau pradedant kopti dangaus skliautu ir siekiant, bei pasiekiant lygiadienių ribas (vasaris - kovas, rugsėjis-spalis - žyminti konkrečius mėnesius - įdomu, kad Archangelo Šv. Mykolo diena žymima rugsėjo 29-ą). Bent tinka tų anamorfozių pamatymui ir kitų mėnesių nebūtinai vidurdieniai. 

Šv. Mykolo bažnyčia - fasadas, fotografuotas 2019 metų vasario 22 dieną, tarp 12 ir 13 valandų
Omenyje turima Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje. Dar XVI amžiaus gale - paskutinįjį dešimtmetį pradėtas ir tik XVII amžiaus dvidešimtaisiais baigtas statinys buvo sumanytas ir kaip Dievą garbinimui skirta katalikų šventovė (apie tas jau pabodusias peripetijas, vykusias tarp skirtingų krikščionių stovyklų čia net nekalbėkime), ir kaip garbingos Sapiegų giminės mauzoliejus. To norėjo bažnyčios fundatorius Leonas Sapiega.

Žinomas bent vienas asmuo - mūrininkas Jonas Kajetka, prisidėjęs prie šio statinio, bent jau skliautų, 1627 metais įgriuvusių ir permūrytų, atsiradimo [http://bpmuziejus.lt/sv-mykolo-baznycia.html].  Tad galbūt šis vienas iš statytojų, o gal kažkas kompetentingesnis (nors Kajetkos profesionalumu tartum ir negalima abejoti - nes tai žmogus, kuris išmūrijo tokius impozantiškas cilindro pavidalo konstrukcijas su rafinuotais lipdiniais) - bent jau orderių prasme, ir sukūrė (o gal tai motulės Gamtos ir dievo Helijo darbas? - bet ar būna atsitiktinumų ypač šiame, mūsų žemiškajame gyvenime?...) minėtas anamorfozes. 

Principas čia labai paprastas - Saulei sukantis Dangaus skliautu, nuo piliastrų, jų kapitelių (kuriuos kažkas kadaise buvo apibūdinęs kaip dekoruotus "lietuviškomis rūtomis" - iš tiesų tai tik stilizuoti korintiniam orderiui būdingi akanto - toks graikiškas augalas, motyvai) ir karnizų krentantys šešėliai meta groteskiškus profilius. Groteskiškas šioje vietoje skamba labai gerai.
Štai matome dvi būtybes - vieną išsižiojusį ilganosį kairėje, ir išsišiepusį profilį taip pat didele "bulbe" (ach, tos lietuviškos-baltarusiškos nosys!) dešiniau.

Veidai matomi ir pirmajame, ir antrajame tarpsniuose. Pirmojo aukšto didžianosiai antrajame virta pinokiais ir buratinais.
Teigiant, kad renesansinis (su baroko skoniu) šviesos ir šešėlių žaismas (kuo tikriausias sfumato ar tenebroso!) sukuria anamorfozinius atvaizdus - profilinius portretus, būtina išsiaiškinti - ką tie atvaizdai vaizduoja. 

Interpretuoti galima keleriopai ar net trejopai. Prisiminus, kad ši Šventovė yra dedikuota angelų kunigaikščiui Mykolui - tai jis juk kovoja ir įveikia piktąją - tie profiliai (remiantis bizantinės ikonos schema ir tradicija, kur "blogiečiai" vaizduojami ne en face, o profiliu), manykime, kad čia regimi velnius. Tokiu atveju pati Bažnyčia su savo šviesiu ir plačiu fasadu įkūnytų Archangelą. Bet taip, turbūt, negalėjo būti, nes blogio stichijoms tokio dėmesio niekas negalėjo teikti. Nes neatitiko tikėjimo dalykų. 

Štai - turime maskvėniškos ikonos klasiko - Semiono Ušakovo (irgi iš XVII a.) pavyzdį, kur atvira širdimi ir veidu į maldininkus (t.y. - mus) žvelgiantis archangelas Mykolas trypia profiliu vaizduojamą šėtoną (ikonose tai įprasta - nes piktoji dvasia negali žvelgti tiesiai į akis). https://gallerix.ru/album/ikony/pic/glrx-69144
Kitas variantas - jog fasade matome Sapiegų giminės atstovų profilius. Remiantis holbeiniška anamorfozės koncepcija, tai nebūtų nieko keisto. Galop prisiminkime Kretingos Apreiškimo bažnyčioje esančias beveik bendralaikes medines ir iki mūsų dienų paradoksaliai išlikusias (Lietuvoje juk medis neišlieka! - bet čia gal suveikė pranciškoniškai žemaitiškas faktorius...) duris, kuriose išdrožtos hermos vaizduoja Chodkevičių giminės atvaizdus.

Kretingos bažnyčios durų vaizdas iš chrestomatinės "Lietuvos architektūros istorijos" 1 tomo (Vilnius, 1988, p. 208).
Čia, regis, kad pats Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius iš tų pačių durų (kitas puslapis). Tad sakyti, ypač turint omenyje manieristinę dviprasmybių ir daugiaprasmybių epochą, kad kažkuriame iš Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios fasado šešėlių nematome paties Leono Sapiegos - nebūtų tvirta...

Galop, be didesnių sąmokslo teorijų ir įsivaizdavimų pažvelkime ir palyginkime du profilius -

Kairėje - vienas iš Šv. Mykolo bažnyčios šešėlių, dešinėje - Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios sakyklos (irgi koks XVII amžiaus 3 dešimtmetis, taip pat iš tų portretinių atvaizdų - galbūt vaizduojančių vieną iš Giedraičių) herma.
Tad labai yra simbolistiškai simboliška - o tai yra būdinga, tipiška ir charakteringa Manierizmo "gadynei", kad augaliniai Šv. Mykolo piliastrai anamorfozių - tiksliau tariant - Saulės arba antikinio dievo Helijo, dėka, virsta Sapiegų, o gal tiesiog herminiais, maskaroniniais atvaizdais...
Galop - turime penkias groteskiškas galvas iš Francesco Melzi piešinių albumo (jo Mokytojo Leonardo da Vinci groteskų ir galvų čia net neminėsiu...) - kažko juk esama bendro.

 https://en.wikipedia.org/wiki/Francesco_Melzi#/media/File:Francesco_Melzi_-_Five_Grotesque_Heads_-_WGA14797.jpg