Ką DAR griaučiau Vilniaus mieste?

Žinau, kad toks temos formulavimas - su labai negatyviu, netgi negražiu žodžiu - "griaučiau" yra absurdiškas. Juolab, kad prie to dar prijungtas žodelis DAR. Visa tai skamba nepopuliariai ir net nepopulistiškai - štai juk mūsų nepriklausomai valstybei sėkmingai žygiuojant ekonominio gerbūvio keliu, pačiame sėkmingiausiame Lietuvos mieste juk labiau statoma, o ne griaunama! Kaip grybai po lietaus kyla stikliniai dangoraižiai, tiesiami nauji aplinkkeliai, dviračių takai ir pėsčiųjų takeliai, statomos monumentalios statulos ir dekoratyvinės skulptūros. Viskas yra gerai, netgi puiku!

Bet čia reikia tarstelėti žodelį "bet". Nes kai kas Vilniaus mieste yra griaunama - netgi sąmoningai naikinama. Ypač visokie istoriniai reliktai liudijantys mus pavergusių okupantų ir kitokio plauko užkariautojų norą primesti savas vertybes, - ištrinti, ištrinkti, gerai išplauti mūsų tyrus ir nekaltus protus. Štai nuvertėme (deja, to nepadarėme - o kaip efektingai jos būtų pūkštelėjusios į šaltas Neries bangas - kur kas smagiau nei koks nors savanoris skenduolis - savižudis...) Žaliojo tilto skulptūras - tuos galifuotus kareivas, apsmuktakelnius komjaunuoliškus studentus ar varganuosius kolchoznikus. 

Netrukus nuo Tauro kalno bus nušluoti nelaimingi Profsąjungų rūmai (apskritai - tos profsąjungos tik vargų ir rūpesčių  uraganus Tautos gerove besirūpinančių Seimo narių ir Vyriausybės ministerių galvose kelia). Bus realizuota didžioji Tautos tėvų ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio svajonė - tviskėdami stiklu ir vėjyje barškančio aliuminio juostomis iškils išsvajoti Tautos namai...

Tad kur lenkiu šias savo kreivas mintis? Lenkiu į tai, kad kadaise, jau nuėmus (tiksliau reikėtų tarti "nukėlus", tačiau nuėmimas simboliškai primena suėmimą) Žaliojo tilto statulas, pagalvojau, kad būtų galima sudaryti sąrašą - kokius ideologiškai ydingus artefaktus dar reikėtų likviduoti mūsų Sostinėje? Kas dar - tiesioginiais ar užslėptais pavidalais žaloja mūsų sielas ir iškraipo didingą  Lietuvos istoriją...

Griautinų Vilniaus pastatų sąrašais tikrai nesu originalus - juos savo stalčiuose ir kišenėse turi būsimi, esami ir buvę politikai, tokius sąrašus jau yra publikavę populiarūs ir žinomi rašytojai, tad tik prisidedu savo kukliai menka nuomonyte. 

Štai - kaip puikiai P. Cvirkos balvono vietoje atrodytų net šis kuklios architektūros pavyzdys (realybėje statomas visai netoli - Dainavos gatvėje).

 Kadangi dėl Petro Cvirkos paminklo ir Vilniaus oro uosto fasadų labai kompetentingi asmenys - tie, kurie nusimano apie literatūrą ir dailę, galop - išmano politinės istorijos vingrybes, jau yra išsakę savo nuomones, tad malti liežuviu daugiau ir nebeapsimoka. P. Cvirka tikrai buvo prastas rašytojas (kas gi skaito tuos jo "Cukrinius avinėlius" ar "Nemuno šalies pasakas"?), jam monumentą pastatęs Juozas Mikėnas - tikras estetinis parsidavėlis, nei modernistas, nei realistas - versti ir viskas. O toje vietoje statyti arba kažką tauriau, arba - pelningiau - kokį multifunkcinį pastatą su kino salėmis (dar juk Leninas yra pasakęs, kad iš visų menų yra svarbiausias kinas...) bei, žinoma, erdvėmis biurams ir ištaigingiems apartamentams viršutiniuose aukštuose. O Oro uosto fasado atveju mūsų valstybės pasiekimus ir visuomenės brandą tikrai geriau liudytų koks nors kur kas didingesnis ir DIDESNIS korpusas. Mes juk jau ne kokie Sovietų Sąjungos provincialai!

Bet manau, kad lietuvių tautos, Lietuvos valstybės ir Vilniaus bei vilniečių ideologiniam tyrumui ir skaistybei trukdo ir kiti okupaciniai monumentai. Tūno jie pasislėpę, it kokie tarakonai, ir tik laukia progos, kuomet atsiradus galimybei sužibės vėl visomis savo propagandinėmis spalvomis. O gal net ir dabar koduoja mus, indoktrinuoja skaidrius mūsų protus, veikia sąmones bei pasąmones, ugdydami mumyse užkariautųjų ir baudžiauninkų, visą laiką apgaudinėjamų cholopų mentalitetą?

Kalbu čia ne tik apie sovietinius reliktus. Daug dar yra likę carinės Rusijos bei pilsudskinės Lenkijos artefaktų. Versti juos "beni-feni" ir pamiršti!

1) Štai - pačiame Vilniaus centre ir mūsų patriarcho J.Basanavičiaus (!!!!!) pavarde pavadintoje gatvėje stovi kuo tikriausias carinės okupacijos simbolis - Šv. Konstantino ir Mykolo cerkvė. Tik bažnytiniai tamsybininkai vadina šią šventyklą tokiu titulu. Paprasti žmonės dažnai apibūdiną pastatą "Romanovų cerkvės" vardu. Ir jie yra teisūs - 1913 metais šis bizantinio-rusiško (svetimo mūsų kultūrai) stiliaus statinys buvo pastatytas minint Lietuvai ir lietuvių tautai tiek daug blogo suteikusios dinastijos tris šimtuosius buvimo soste metus. Griauti ir nesigailėti!

Vietoje nelemtosios Romanovų cerkvės su jos svogūniniais kupolais labai gražiai regėtųsi funkcionalus daugiaaukštis - miesto plėtros ir piliečių gerbūvio įsikūnijimas.

2) Romanovus mena - irgi - ach lietuvių dievai! - dar vienas objektas. Tai mes jį vadiname Žvėryno tiltu. Pastatymo metu jis buvo pavadintas Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II vardu. Įsivaizduokime hipotetinį vaizdą - Litvą vėl okupuoja rytiniai kaimynai - ir koloradkėmis bei trikolorais pasidabinę kazokai ir vagneriai parado žingsniu, pravoslaviškai žegnodamiesi šalia esančiai "Znemenskoje" cerkvei, įžygiuoja į šalia esantį Seimą. Manyčiau, kad vien dėl to reikia nugriauti. 

Visa laimė, kad po tiltu 2010 metais pakabinus skulptūrą "Laivas-pusmėnulis", toji seniena buvo ideologiškai neutralizuota. Cerkvė čia irgi nepageidautina. Vietoje jos geriau būtų koks nors gražus namas

 3) Galop, iš carinės okupacijos ir režimo laikų mus yra pasiekusi pirmojo Vilniaus gubernatoriaus - Nikolajaus Repnino žmonos Natalijos koplyčia. Stovi ji pačioje Vingio parko pradžioje ir bado  poilsiaujančiųjų akis. Kadangi tai yra architektūros paminklas (vis tik statė okupuotos Lietuvos meistrai!), o ir šiaip kapinių objektus negražu griauti, ją, nenaudingai eksploatuojamą, reikėtų pritaikyti visuomeninėms reikmėms - pavyzdžiui, įstatyti gražias plastikines duris ir paversti tautinių patiekalų restoranu. 

Štai - vaizdas kur kas geresnis!

Bet užtenka su tais carais.

Lenkų legionieriai taip pat pridarę visko. 

4) Štai, kad ir toks Antanas Vivulskis. 1918 metais jis užsirašė į Vilniaus savigynos būrį ir saugojo miestą nuo būsimojo bolševikų puolimo. Garantuotai, jeigu tarnybos metu nebūtų persišaldęs ir miręs, būtų atstovavęs šovinistinės Lenkijos, o ne Lietuvos, interesams. Kitas dalykas - jo pastatytieji Trys kryžiai įamžina svetimą mūsų prigimtinei kultūrai tikėjimą. Juolab, kad ir ženklina XIV amžiaus įvykius, kuomet tautiškai susipratę patriotai nužudė tariamą nuolankumą, niekam nereikalingą raštą ir visą tą svetimą Vakarų civilizaciją brukusius pranciškonus.Tris kryžius bolševikai jau buvo išsprogdinę, tačiau klerikalai, pasinaudoję euforija, pristatinėjo vėl visko, ko reikia ir ko nereikia.

Mes ne sovietai - kad nugriautų Trijų kryžių vietoje nešniokštų skersvėjai, pastatytume irgi pastatą - kad ir naują Savivaldybės rūmą, su Mero kabinetu viršuje. O šlaitus, kad nenuslinktų, išgrįstume trinkelėmis. 

5) Galop, Vilniaus Antakalnio rajone yra garbi mokymo įstaiga - Vilniaus Antakalnio gimnazija. Pastatyta 1929-30 metais - per patį lenkmečio klestėjimą, ji buvo pavadinta Lucjano Żeligowskio vardu. Manau, kad tie, kurie mokėsi vidurinėse ir gimnazijose, žino, ką Vilniui reiškia ši familija. Tad tarp tokių sienų mokosi mūsų ateitis. Nugriauti! 

Šio pastato nuotraukos net nededu - reikėtų jį sulyginti su žeme - būsimosios jokiose ten mokyklose nesimokiusios (o kam to reikia, jeigu pamokų metu tik miegame?) kartos tuo tik džiaugtųsi ir geriau žinotų - ką dar reikia nugriauti garbiajame Vilniaus mieste.

Ir šiaip nesu patenkintas, kad vargais-negalais sugraibiau viso labo penkis pastatus. Žinoma, reikėtų versti kur kas daugiau. Tad rekomenduočiau ir Jums pulti sudarinėti tai, ką reikia griauti ir modernizuoti - ir siūlyti  tai savo politikams.