Anamorfozė
(kaip liudija žodynai ir senų žmonių išmintis) yra vaizdų deformacijos,
iškraipymai, kuriuos tam tikromis priemonėmis (naudojant veidrodį kaip
įrankį, pavyzdžiui) galima "ištaisyti". Kaip sako graikiškos kilmės
terminas, tokius dalykus žinojo ir naujojo, mėgo ir propagavo jau
Antikos laikais, tačiau kuo tikriausias anamorfozių bumas įvyko
Renesanse (juk viskas, kas blogo ir gero vyksta mūsų dienomis - yra iš
ten!).
Pats
žinomiausias anamorfozės mene pavyzdys, žinoma, yra Hanso Holbeino
"Ambasadoriai" - 1533 metų tapybos darbas, kur pirmajame plane kybanti
beformė masė ar lašinių pjaustymo lentą primenanti struktūra, pasukus
žvilgsnį iš šono, virsta kuo gražiausiu, nuostabiausiu Danijos princo
Hamleto atributu - t.y. žmogaus kaukole.
Et,
apie tas anamorfozes daug rašė mūsų tautietis Jurgis Baltrušaitis
Jaunesnysis (1955 m.) arba ne toks tautietis - Lacanas (2004 m.), tad
kartotis pernelyg kaip ir nevertėtų, tačiau užtenka pastebėti, jog
anomorfozes mėgo ir lietuviškojo Renesanso meistrai.
Geriausias
anomorfozės taikymas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūroje
pasirodo saulei vis labiau pradedant kopti dangaus skliautu ir
siekiant, bei pasiekiant lygiadienių ribas (vasaris - kovas,
rugsėjis-spalis - žyminti konkrečius mėnesius - įdomu, kad Archangelo
Šv. Mykolo diena žymima rugsėjo 29-ą). Bent tinka tų anamorfozių
pamatymui ir kitų mėnesių nebūtinai vidurdieniai.
 |
| Šv. Mykolo bažnyčia - fasadas, fotografuotas 2019 metų vasario 22 dieną, tarp 12 ir 13 valandų |
Omenyje
turima Šv. Mykolo bažnyčia Vilniuje. Dar XVI amžiaus gale - paskutinįjį
dešimtmetį pradėtas ir tik XVII amžiaus dvidešimtaisiais baigtas
statinys buvo sumanytas ir kaip Dievą garbinimui skirta katalikų
šventovė (apie tas jau pabodusias peripetijas, vykusias tarp skirtingų
krikščionių stovyklų čia net nekalbėkime), ir kaip garbingos Sapiegų
giminės mauzoliejus. To norėjo bažnyčios fundatorius Leonas Sapiega.
Žinomas
bent vienas asmuo - mūrininkas Jonas Kajetka, prisidėjęs prie šio
statinio, bent jau skliautų, 1627 metais įgriuvusių ir permūrytų,
atsiradimo [
http://bpmuziejus.lt/sv-mykolo-baznycia.html].
Tad galbūt šis vienas iš statytojų, o gal kažkas kompetentingesnis
(nors Kajetkos profesionalumu tartum ir negalima abejoti - nes tai žmogus,
kuris išmūrijo tokius impozantiškas cilindro pavidalo konstrukcijas su
rafinuotais lipdiniais) - bent jau orderių prasme, ir sukūrė (o gal tai
motulės Gamtos ir dievo Helijo darbas? - bet ar būna atsitiktinumų ypač
šiame, mūsų žemiškajame gyvenime?...) minėtas anamorfozes.
 |
| Principas
čia labai paprastas - Saulei sukantis Dangaus skliautu, nuo piliastrų,
jų kapitelių (kuriuos kažkas kadaise buvo apibūdinęs kaip dekoruotus
"lietuviškomis rūtomis" - iš tiesų tai tik stilizuoti korintiniam
orderiui būdingi akanto - toks graikiškas augalas, motyvai) ir karnizų
krentantys šešėliai meta groteskiškus profilius. Groteskiškas šioje
vietoje skamba labai gerai. |
 |
| Štai
matome dvi būtybes - vieną išsižiojusį ilganosį kairėje, ir išsišiepusį
profilį taip pat didele "bulbe" (ach, tos lietuviškos-baltarusiškos
nosys!) dešiniau. |
 |
| Veidai matomi ir pirmajame, ir antrajame tarpsniuose. Pirmojo aukšto didžianosiai antrajame virta pinokiais ir buratinais. |
Teigiant, kad renesansinis (su baroko skoniu) šviesos ir šešėlių žaismas (kuo tikriausias sfumato ar tenebroso!) sukuria anamorfozinius atvaizdus - profilinius portretus, būtina išsiaiškinti - ką tie atvaizdai vaizduoja.
Interpretuoti
galima keleriopai ar net trejopai. Prisiminus, kad ši Šventovė yra
dedikuota angelų kunigaikščiui Mykolui - tai jis juk kovoja ir įveikia
piktąją - tie profiliai (remiantis bizantinės ikonos schema ir
tradicija, kur "blogiečiai" vaizduojami ne en face, o profiliu),
manykime, kad čia regimi velnius. Tokiu atveju pati Bažnyčia su savo
šviesiu ir plačiu fasadu įkūnytų Archangelą. Bet taip, turbūt, negalėjo
būti, nes blogio stichijoms tokio dėmesio niekas negalėjo teikti. Nes
neatitiko tikėjimo dalykų.
 |
| Štai
- turime maskvėniškos ikonos klasiko - Semiono Ušakovo (irgi iš XVII
a.) pavyzdį, kur atvira širdimi ir veidu į maldininkus (t.y. - mus)
žvelgiantis archangelas Mykolas trypia profiliu vaizduojamą šėtoną
(ikonose tai įprasta - nes piktoji dvasia negali žvelgti tiesiai į
akis). https://gallerix.ru/album/ikony/pic/glrx-69144 |
Kitas
variantas - jog fasade matome Sapiegų giminės atstovų profilius.
Remiantis holbeiniška anamorfozės koncepcija, tai nebūtų nieko keisto.
Galop prisiminkime Kretingos Apreiškimo bažnyčioje esančias beveik
bendralaikes medines ir iki mūsų dienų paradoksaliai išlikusias
(Lietuvoje juk medis neišlieka! - bet čia gal suveikė pranciškoniškai
žemaitiškas faktorius...) duris, kuriose išdrožtos hermos vaizduoja
Chodkevičių giminės atvaizdus.
 |
| Kretingos bažnyčios durų vaizdas iš chrestomatinės "Lietuvos architektūros istorijos" 1 tomo (Vilnius, 1988, p. 208). |
 |
| Čia,
regis, kad pats Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius iš
tų pačių durų (kitas puslapis). Tad sakyti, ypač turint omenyje
manieristinę dviprasmybių ir daugiaprasmybių epochą, kad kažkuriame iš
Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios fasado šešėlių nematome paties Leono
Sapiegos - nebūtų tvirta... |
|
|
Galop, be didesnių sąmokslo teorijų ir įsivaizdavimų pažvelkime ir palyginkime du profilius -
 |
| Kairėje
- vienas iš Šv. Mykolo bažnyčios šešėlių, dešinėje - Videniškių Šv.
Lauryno bažnyčios sakyklos (irgi koks XVII amžiaus 3 dešimtmetis, taip
pat iš tų portretinių atvaizdų - galbūt vaizduojančių vieną iš
Giedraičių) herma. |
 |
| Tad
labai yra simbolistiškai simboliška - o tai yra būdinga, tipiška ir
charakteringa Manierizmo "gadynei", kad augaliniai Šv. Mykolo piliastrai
anamorfozių - tiksliau tariant - Saulės arba antikinio dievo Helijo,
dėka, virsta Sapiegų, o gal tiesiog herminiais, maskaroniniais
atvaizdais... |
Galop - turime penkias groteskiškas galvas iš Francesco Melzi piešinių albumo (jo Mokytojo Leonardo da Vinci groteskų ir galvų čia net neminėsiu...) - kažko juk esama bendro.
Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.
AtsakytiPanaikinti