Nugriauti ir pastatyti? Atviras laiškas Vilniaus merui Remigijui Šimašiui dėl paminklo Petrui Cvirkai

Ponas Mere,

Rašau Jums, nes manau, jog turiu tokią teisę. 

Pateiksiu bent kelis argumentus. 

Visų pirma, laikau save pilnateisiu Jūsų rinkėju, net du (iš tiesų – gal tris, atsižvelgiant į pakartotinius antrojo turo balsavimus) kartus esu patikėjęs savo balsą būtent Jums. Prisipažinsiu, kad pirmąjį kartą tai dariau be jokių abejonių, antrą sykį (buvusį ne taip seniai), rinkausi apniktas didelių dilemų. Na, galbūt toji konfūzija ypač aštriai iškilo per pakartotinį balsavimą, tačiau atsižvelgdamas į Jūsų konkurento praeitį ir nuopelnus Vilniaus miestui, vis tik pasirinkau Jus. Dar pastebėsiu du niuansus. Pirma, vietoje Jūsų galbūt būčiau pasirinkęs kitą alternatyvą pirmajame ture, tačiau to pretendento aplinkoje buvo garsiai (bet visiškai neprofesionaliai) kalbama būtent apie tai, dėl ko ir kreipiuosi į Jus – t. y. paminklo lietuvių rašytojui Petrui Cvirkai nugriovimą. Na, gal ne „barbarišką“ nuvertimą, o komerciškai patrauklų demontavimą ir išvežimą į sovietinį pramogų parką esantį Grūte. Šioje vietoje nesiplėsiu kalbėdamas, kuo man atrodo pavojingu sovietinės praeities ir paveldo ironiškas komercializavimas (kalbu apie minėtą parką Dzūkijoje), bet nepolitikuodamas pastebėsiu, kad keista yra matyti, kuomet į vieną sąjungą šiuo punktu susivienija, mano nuomone, ne visai skaidrios Druskininkų valdžios ir jų oponentų jėgos. Tos kalbos suveikė taip, kad būdamas nuosekliu Tėvynės sąjungos rėmėju, vis dažniau ir dažniau, pagalvoju, jog partijoje yra svarbu ne tik ideologija, bet ir atskirų narių idėjos. Tad rinkausi Jus... 

Antras dalykas, dėl kurio manau turįs teisę kreiptis į Jus tiesiogiai, savo vardu, yra tas, kad kai išleidau savo pirmąją knygą, skirtą mylimam miestui – „Nedingęs Vilnius: miesto akupunktūros“ (Tyto alba, 2016 m.), Jūs pats asmeniškai mane pasikvietėte pietų į netoli Savivaldybės esančiame restorane. Žvelgdamas į kitoje Neries pusėje atsiveriantį Miesto vaizdą, Jūs kalbėjote, kad yra puiku, jog knyga pasižymi tam tikru optimizmu ir neverkšlenimu dėl pokyčių ir pasikeitimų. (Dar priminsiu – tuo metu vyko diskusijos dėl buvusio Kelių policijos pastato ir Jūs klausėte mano nuomonės; pats deklaravote, kad tokių „paveldo objektų“ saugoti nederėtų, nes jie trukdo atsinaujinimui etc.). Tuomet mūsų pokalbis tokia šviesia gaida ir baigėsi... 

Turiu pastebėti, kad praėjus dar tik kelioms savaitėms po maniškio „Nedingusio Vilniaus“ (tai įvyko 2016 metų sausio mėnesį), nuo šios žemės paviršiaus dingo net keli aprašyti objektai. Dabar jų yra dar daugiau, ir daugiau. Ir matau, kad sąrašas plečiasi. Jau yra tokių gatvių ir net kvartalų, per kuriuos ir pro kuriuos nebeinu. Nes skauda širdį. Nevardinsiu jų, nes sąrašas susidarytų ilgokas. Nedingęs Vilnius vis labiau dingsta... 

Taigi, prieš balsuodamas už Jus, pradėjau galvoti – ar netapsite Vilniaus paveldui labiausiai nenusipelniusia miesto galva, savo destrukcijos ir dekonstravimo užmojais prilygstantis kad ir po II pasaulinio karo su nemažesniais užmojais naująją sostinę „gerinantiems“ savosios srities (visų pirma – griovimo) specialistams? Bet čia kito laiško verta tema.

Pereikime prie to, dėl ko ir kreipiuosi į Jus. 

Taigi, šiuo metu bręsta realūs planai demontuoti paminklą P. Cvirkai. Nežinau, galbūt tie planai jau ne tik bręsta, bet ir yra subrendę, suaugę ir tyliai-ramiai (nekreipiant dėmesio į kitokią, ypač savos srities specialistų, reiškiamą nuomonę) pražysta pačiais gražiausiais pavasario žiedais. Nekalbėsiu ir apie paties rašytojo – gero ir puikaus (tie, kas yra net ne mokykloje–privalomai, o tiesiog dėl malonumo yra skaitę nemirtinguosius „Frank Kruk“, „Cukrinius avinėlius“ ar „Nemuno šalies pasakas“, manau tam neprieštaraus) politines nuodėmes. Jos yra labai didelės ir jas daug kas žino. Kartais gal net geriau, nei indėlį lietuvių literatūrai. Tokių pačių nuodėmių turi ir monumento, pastatyto pačiais gūdžiausiais stalinizmo metais, autorius Juozas Mikėnas (1901–1964). Prisiminkime, kad dar 1946 metais už dalyvavimą memorialo sovietiniams kariams sukūrime Karaliaučiuje šis Nepriklausomoje Lietuvoje labai gerbtas ir vertintas skulptorius buvo apdovanotas prestižine Stalino premija. „Tai dar vienas argumentas, kad Cvirkos paminklą reikia griauti“, – galbūt atsakysite Jūs arba kiti „balvono“ priešininkai. Beje, pati kasdieniniame žargone išplitusi „balvono“ sąvoka veidrodiniu principu primena panslaviškųjų Putino pasekėjų terminologiją... 

Jau su Žaliojo tilto laikinuoju skulptūrų demontavimu (ten beje, irgi prisilytėta J. Mikėno ir Jūsų, jas laikinai „nuimant“, o tas laikinumas prilygsta lygiai taip pat „trumpam“ Vilniaus tiltus sudarkiusių skulptūrinių-pakabukų demagogiškumui) buvo atidaryta kuo tikriausia Pandoros skrynia. Nes remiantis tokia nuodėmių logika, reikėtų pašalinti iš Konstitucijos prospekto ir Neries kaimynystėje, prie Nacionalinės dailės galerijos esantį kitą J. Mikėno artefaktą – turiu omenyje „Pirmąsias kregždes“. Beje, priminsiu, jog šios skulptūros variantas bent mano lankymosi Maskvoje metu dar prieš dešimtį metų stovėjo priešais garsiąją Tretjakovo galeriją. Tai vėlgi būtų argumentas paminko P. Cvirkai nuvertimui. 

 

Bet šioje vietoje estafetė nesibaigtų. 

Jūsų žiniai (tikiu, kad tą esate girdėjęs) – panašius laurus yra gavęs ir dar vieno paminklo viešojoje erdvėje kūrėjas – Petras Aleksandravičius (1906–1997). 1950 metais sukūręs rašytojos Žemaitės skulptūrą, po metų TSRS Ministrų Tarybos nutarimu jis buvo apdovanotas III laipsnio Stalino vardo premija. Pats monumentas atsirado kiek vėliau. Manau, kad tai suveiktų papildomu argumentu dar vieno „balvono“ išvežimui. Juolab, kad toje vietoje atsirastų puiki vieta investicijų skatinimui (apie kokią nors Antano Gudaičio dailės galeriją reikėtų nutylėti taip, kaip dabar pamirštami „develouoperių“ pažadai buvusio Žalgirio stadiono vietoje išsaugoti sportui ir sveikatingumui skirtų erdvių). 

Ironizuodamas pastebėčiau, kad nereikėtų apsiriboti Aleksandravičiumi ir Žemaite. Prie Bernardinų vienuolyno ir dalyje jo vis dar veikiančios Dailės akademijos – kuo tikriausios sovietinių išdavikų kalvės, stovi paminklas Adomui Mickevičiui. Lenkų ar bent jau baltarusių poetas... – nieko sau; juolab, jo papėdėje suguldyti dar prieškariniai lenkų (!!!) skulptoriaus Henryko Kunos reljefai, vaizduojantys net ne sovietinius, o carinius okupantus – vienas ten esantis personažas nuostabiai primena patį Muravjovą-Koriką. Monumentas sukurtas jau sovietinėje Lietuvoje, o jį sukūrė Gediminas Jokūbonis (1927–2006), ankstesniais metais Stalino premija nepagerbtas, bet apdovanotas jos ekvivalentais – LTSR valstybine premija (1960 m.) ir Lenino premija (1963 m.). Ar tai negalėtų būti motyvu nuvertimui? 

Žodžiu, politizuotais teiginiais argumentuojant vieno ar kito objekto pašalinimą iš mūsų kultūrinio kraštovaizdžio, mes galime išbraukti daug ką mums ir nepatinkančių kolektyvinių potyrių – carinės Rusijos geltonplyčius namus, tarpukario Lenkijos modernizmą (kad ir tokį Lenkijos karinininkų namą Vilniaus g. 9 – gyvenęs ten ne vienas želigovskininkas, juolab frontonai taip pat dekoruoti tegul ir stilizuotu, tačiau militarines Antrosios Žečpospolitos vertybes deklaruojančiu būdu), sovietinės Lietuvos modernizmą (tik tų „chruščiovkių“ ar brežnevinių „panelių“ iki šiol niekas labai ir neliečia, tik aprenginėja). 

Galop – ar nepradėsime gyventi pagal azijietiškus papročius ir naikinti kapų. Juk P. Cvirka ilsisi šalia mažiau diskusijų keliančių asmenybių Rasų kapinėse?... Anksčiau būčiau tuo netikėjęs - dabar jau beveik...

Bet nustokime kalbėti apie demontavimus. Kalbėkime apie paminklų statybas. Jūsų buvimo meru metai pasižymi ypatingai klaikių paminklų istorinėms asmenybėms – broliams Vileišiams, dr. Jonui Basanavičiui, statymu. Dalis viešųjų erdvių infrastruktūros gerinimų irgi primena paksiškus fasadų padažymus ar zuokiškus grindinius – be galo džiaugdamasis Neries krantinės sutvarkymu jau matau vis labiau ir labiau ryškėjantį broką (besiklaipančias plyteles, byrantį cementą ir panašiais). Gal nukrypau, bet manau kad kalbame apie tą patį. Pertvarkas reikia daryti ten, kur jų ypač reikia. Be to, sutinku, jeigu geras pakeičiamas dar geresniu (ar blogas – geru). O dabar taip būna ne visuomet. 

Tad tai būtų vienu iš kontr-argumentų, kodėl reikia palikti P. Cvirkos paminklą. Nes tai puikiai erdvėje sukomponuotas objektas. Tai yra tiesiog geras meno kūrinys. Vilniuje jų jau trūksta. Nors kiekio prasme tik daugėja ir dauginasi. Kalbėkime ne tik apie skulptūrą, verta atkreipti dėmesį ir į architektūrinius sprendimus.

Be to, paminklas P. Cvirkai veikia kaip istorinio laiko atspindys, kurių „išvalymas“ yra savotiškas aborto darymas Vilniau įsčiose. Save laikote liberalių pažiūrų žmogumi, tad turėtumėte žinoti,  jog tokiam (o ir demokratiškam apskritai) mąstymui yra būdingas ypatingas dėmesys, atidumas įvairovei. Miestas, praradęs dalį savo istorinio sluoksnio, tampa skurdesniu. P. Cvirkos paminklo demontavimas būtų dar vienas lopas jau ir taip skylėtame Vilniaus apsiauste. 

Turėdamas sąsajų su dailės ir kultūros istorija, galop gidų ir ekskursijų rengimu, galiu Jus užtikrinti, kad pasivaikščiojimas po sovietinį (gal net pirmųjų stalininės okupacijos metų) Vilnių teiktų kur kas daugiau vertės ir mums paties (besimokantiems iš sunkios savo praeities – ne iš vadovėlių ar deklaratyvių tiesų, o čia ir dabar – in situ), ir miesto svečiams. Tai teiktų kur kas daugiau naudos nei disneilendiškas Grūtas. Juolab, kad P. Cvirkos paminklas kaip atskirybė nėra aplipdytas jokiais sovietiniais simboliais (bandau suprasti, jog vis dar ką nors erzino kerziniai raudonarmiečio batai ant Žaliajo tilto postamento). 

Pakartosiu - tai yra tiesiog geras meno kūrinys, sukurtas specifinėmis aplinkybėmis ypatingu laiku. Paminklas P. Cvirkai – žmogiškosios patirties atspaudas, politinės, dailės  ir literatūros istorijos faktas, todėl jį reikia palikti savo vietoje ir savo aplinkoje.

Ponas Mere, manau, kad išsilavinimas, sveikas protas ir meilė savam miestui (beje, kaip ir Jūs, esu gimęs ne čia, todėl visuomet manau, kad atvykėlis ypatingai jautriai turi žvelgti į jau susiformavusią aplinką) nugalės ir Jūs padarysite viską, kad Juozo Mikėno paminklas, sukurtas Petrui Cvirkai, išliks savo vietoje ir savajame kontekste.