Net nežinau nuo ko pradėti - nuo Vatikano ar nuo Knakfuso su Gucevičiumi?
Vis tik pradžioje žodį tarsiu apie Vatikaną. Visi puikiai žinome, kad mons Vaticanus yra viena iš septynerių Amžinojo miesto kalvų, kurioje buvo nukankintas ir palaidotas šventasis Petras. Imperatorius Konstantinas ten pastatė baziliką, kuri buvo perstatinėjama visą XVI šimtmetį, kol galop kito - septynioliktojo amžiaus antra dešimtmetį ją baigė rekonstruoti Carlo Maderna, suteikęs statiniui ir mūsų dienomis esantį bazilikos tūrį ir regimą pagrindinį fasadą...
Dabar peršokime į kitas geografines platumas ir šiek tiek kitokius kultūrinius kontekstus. XVIII amžius, žinia, buvo Apšvietos ir klasicizmo epocha. Ne vienas save tokiu (klasicistiniu) laikęs menininkas - kalbėkime visų pirma apie architektus, tobulus kūrinius rentė, statė, komponavo ir formavo remdamasis pavyzdiniais artefaktas. Vienu iš tokių archetipų buvo minėtoji Vatikano Šv. Petro bazilika. Jos sąsajų su Vilniaus katedra esama (apie tai rašyta kad ir tokiame ekskurse - https://hurdahurda.livejournal.com/4855.html).
Esmė slypi tame, kad Laurynas Gucevičius (klasicistinės Vilniaus katedros projekto autorius) su Šv. Petro bazilikos Romoje koncepcija "koketavo" (vadinkime tai taip, nors ir nėra tikslu - kadangi Laurynas, kaip tikras švietėjas-klasicistas buvo santūriai, netgi patosiškai rimtas) ne vieną kartą.
Vienas iš tokių epizodų būtų Verkių rūmai. 1781 metais L. Gucevičius ėmėsi savo patrono rezidencijos - Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio rezidencijos perstatymo darbų. Įdomu, kad čia (iš tiesų - ne tik čia) jo kūrybiniai pėdsakai persipynė su M. Knakfusu - mat būtent šis, pradėjęs visą šį reikalą dar 1780 metais, buvo, galima sakyti, jo pirmtaku, mokytoju, gal net autoritetu. (Šioje vietoje galime prisiminti, kad anot Władysławo Tatarkiewicziaus, abu šie architektai atstovavo skirtingoms mokykloms - vienas esą kartojo Varšuvos klasicizmo normas, kitas - kūrė savitą Vilniaus klasicizmo mokyklą [W. Tatarkiewicz, Dwa klasycyzmy: wilenski i warszawski, Warszawa, 1921, s. 26-28]). Ir nors sunku nusakyti - kurio indėlis šia prasme buvo svarbesnis (vis tik L. Gucevičiaus, nes jis visam ansambliui suteikė esminį vaizdą), tačiau akivaizdu, jog centriniam (rezidenciniam) korpusui bandyta suteikti charakteringų Šv. Petro bazilikos fasado bruožų (beje, nepamirštant ir rytinio Luvro fasado kaip pirmavaizdžio) - čia svarbiausiu elementu laikytinas centrinis rizalitas, kurio ašyje įkomponuotas šešių kolonų remiamas portikas, o visa tai vainikuoja kupolas. Ir nors tokiame sprendime esama dar senesnės klasikos pavyzdžių - vėlgi romėniškasis Panteonas, tačiau verta atkreipti dėmesį į visą kompleksą - į tą kompoziciją, remiamą oficinų ir pagrindinio pastato, primenančią barokinę Gian Lorenzo Berninio aikštę, su jos dominante - bazilikos fasadu. Akivaizdu, kad Verkių autorius buvo įkvėptas šios schemos.
Vienas iš tokių epizodų būtų Verkių rūmai. 1781 metais L. Gucevičius ėmėsi savo patrono rezidencijos - Vilniaus vyskupo Ignoto Masalskio rezidencijos perstatymo darbų. Įdomu, kad čia (iš tiesų - ne tik čia) jo kūrybiniai pėdsakai persipynė su M. Knakfusu - mat būtent šis, pradėjęs visą šį reikalą dar 1780 metais, buvo, galima sakyti, jo pirmtaku, mokytoju, gal net autoritetu. (Šioje vietoje galime prisiminti, kad anot Władysławo Tatarkiewicziaus, abu šie architektai atstovavo skirtingoms mokykloms - vienas esą kartojo Varšuvos klasicizmo normas, kitas - kūrė savitą Vilniaus klasicizmo mokyklą [W. Tatarkiewicz, Dwa klasycyzmy: wilenski i warszawski, Warszawa, 1921, s. 26-28]). Ir nors sunku nusakyti - kurio indėlis šia prasme buvo svarbesnis (vis tik L. Gucevičiaus, nes jis visam ansambliui suteikė esminį vaizdą), tačiau akivaizdu, jog centriniam (rezidenciniam) korpusui bandyta suteikti charakteringų Šv. Petro bazilikos fasado bruožų (beje, nepamirštant ir rytinio Luvro fasado kaip pirmavaizdžio) - čia svarbiausiu elementu laikytinas centrinis rizalitas, kurio ašyje įkomponuotas šešių kolonų remiamas portikas, o visa tai vainikuoja kupolas. Ir nors tokiame sprendime esama dar senesnės klasikos pavyzdžių - vėlgi romėniškasis Panteonas, tačiau verta atkreipti dėmesį į visą kompleksą - į tą kompoziciją, remiamą oficinų ir pagrindinio pastato, primenančią barokinę Gian Lorenzo Berninio aikštę, su jos dominante - bazilikos fasadu. Akivaizdu, kad Verkių autorius buvo įkvėptas šios schemos.
 |
| Romos Šv. Petro bazilikos fasadas - tartum didžioji Abramavičienės rūmų Vilniuje versija. |
 |
Pagrindinis Verkių rūmų korpusas (neišlikęs). Marcelino Januševičiaus akvarelė (XIX a. 1 pusė, Lietuvos dailės muziejus) -
|
Reikia pastebėti, kad Knkfuso ir Gucevičiaus - dviejų menininkų, kūrusių Vilniuje ir Lietuvoje, labai dažnai prie tų pačių projektų (vis tik daug ką lėmė ir tai, kad abu jie dirbo Ignotui Masalskiui ir buvo jo remiami bei skatinami) pavyzdys rodo iki šiol šiame krašte egzistuojantį meno rinkos, arenos, scenos (panašią, bet skirtingą prasmę ir reikšmę kitokiais laikais įgauna šie apibūdinimai) ankštumą. Tai tikrai mažesnė erdvė nei toji Verkių dvaro reprezentacinė aikštė - kurdonera. Reikia labai preciziškai (tyrinėjant archyvinius šaltinius, analizuojant matomus plastinius sprendimus) preparuoti tuos objektus, prie kurių prisilytėjo ir Knakfusas, ir Gucevičius. Perdaug nesiplėtojant galima tik išskirti esminį skirtumą - vis tik Martyno architektūrinė kalba buvo žaismingesnė ir lengvesnė (to barokinio plevėsiškumo jis dar jaunatviškai buvo išsaugojęs), tuo tarpu Laurynas buvo akademiškesnis, santūresnis ir oresnis.
Ir šioji skirtybė akivaizdi žvelgant į abiejų architektų požiūriį į klasikinius archetipus. Kad ir tą pačią Šv. Petro baziliką Romoje.
Jeigu kažko neįtikino prielaida, esą Verkių dvaro ansamblis buvo inspiruotas svarbiausios katalikų šventovės, argumentuoti tokiam būtų galima kitu artefaktu - Maliatyčių Šv. Stanislovo bažnyčia (deja, neišlikusia). 1958 metais Krokuvos Čartoriskių bibliotekoje Eduardas Budreika atrado ir atkreipė lietuviškai skaitančios publikos dėmesį į grafinę kompoziciją, sukurtą paties Gucevičiaus (Laurent Gucewicz del), vaizduojančią 1794 metų birželio 29 dieną konsekruotą (data simboliška, nes kaip tik keliomis dienomis anksčiau - per pačias Jonines iš Vilniaus nacionalinės gvardijos vadovo pareigų pasitraukė Gucevičius, 26 dieną sukilėliai nelemtai pralaimėjo prie Salų, o 28-ąją Varšuvoje pakorė Masalskį) Mogiliovo arkivyskupo Stanislovo Sestrencevičiaus-Bohušo rūpesčiu Maliatyčiuose pastatytą Šv. Stanislovo bažnyčią. Tai iliustracija iš Leonardo Chodzkos veikalo La Pologne historique, littéraire, monumentale et illustrée, ou scènes historiques [...] (s. 401) (http://www.dbc.wroc.pl/dlibra/docmetadata?id=6031&from=publication), kurioje iš paukščio skrydžio pavaizduota kuo tikriausia lokalinė bazilikos kartotė (nors labiau tikėtina, kad tai idealus projektas, architektūrinė vizija, o ne realizuotas sumanymas - kažin ar Maliatyčiuose buvo bent jau egiptietiškų formų obeliskas, abejonių kelia ir berniniškos kolonados - nes, regis, to nėra užfiksuota ir XX amžiaus pradžios fotografijose).
 |
| Maliatyčių Šv. Stanislovo bažnyčia iš L. Chodzkos knygos |
 |
| Maliatyčių bažnyčia XX a. pradžioje https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9C%D0%BE%D0%BB%D1%8F%D1%82%D0%B8%D1%87%D0%B8 |
Bet vis tik ne kolonados ar obeliskai. Pažvelkime ir palyginkime du kūrinius - Maliatyčių bažnyčios ir Abramavičių rūmų Vilniuje fasadus. Panašumas ar tiksliau - giminystė yra akivaizdi. Ir ją, it koks DNR tyrimas, liudija keli elementai - pseudo portikas kaip centrinės simetrijos ašis, keturios kolonos/puskolonės laikančios trikampį portiką, atikinis trečiasis aukštas. Būtent tai yra perimta iš Šv. Petro bazilikos.
 |
| Pagrindinis Abramavičių rūmų fasadas. Martynas Knakfusas, 1790-1806 m. Vilnius, Didžioji g. 36 (dabar Vilniaus Juozo Tallat Kelpšos konservatorija) |
Neaiški yra Abramavičių rūmų fasado sukūrimo data. Žinoma, kad ši giminė valdą turėjo nuo 767 metų, o 1790-aisiais ją valdė berods Andriaus Abramavičiaus našlė (todėl rūmai vadinami būtent Abramavičienės), o visuma baigta formuoti 1806 m. [A.R. Čaplinskas, Valdovų kelias. Antra knyga. Didžioji gatvė, Vilnius, 2002, p, 109-111]. Neturint patikimų įrodymų galima tik kelti prielaidą, jog šie rūmai, jų fasadas pakeistas jau po Verkių ir Maliatyčių "precedentų". Viena aišku ir akivaizdu - tai skirtumas tarp "knakfusiškojo" ir "guceviškojo" klasicizmų. Vėl pakartosime tegul ir bravūrišką teiginį apie Martyno lengvabūdiškumą ir Lauryno akademiškumą.
 |
| Už rūmų esanti Šv. Kazimiero bažnyčia barokiškai žaismingai ir teatrališkai atlieka kupolo rolę |
Įžvalgesnis, o ir ne toks atidus stebėtojas pastebės vieną esminį skirtumą tarp Šv. Petro bazilikos, Verkių centrinio korpuso, Maliatyčių bažnyčios vienoje pusėje ir Abramavičienės rūmų - kitoje. Pastarieji neturi kupolo. Regėtųsi, jog šis pastatas tokiu būdu yra praradęs vieną iš savo esminių komponentų. Nieko panašaus! Knakfusas šioje vietoje yra padaręs Vilniaus klasicizmo mokyklai būdingą ėjimą žirgu - panašiai elgėsi Gucevičius Katedros atveju (https://hurdahurda.livejournal.com/5327.html). Šiuo atveju iliuziškai (tai visiškai barokinis sprendimas) kupolu tarnauja Šv. Kazimiero bažnyčios kompozicinė dominantė. Tai puikiai matosi žiūrint į rūmus nuo jų rokokinių "konkurentų" - priešais stovinčių Dubinskienės rūmų - dabartinės Turkijos ambasados pastato (savo masteliu šis statinys niekuo nenusileidžia Abramavičių rezidencijai, todėl vadintinas rūmais, o ne tiesiog mūrnamiu).
 |
| Jonėninis orderis ir pseudoportikas - prieangis, bet ne prieangis. Juk esama tame ir lengvumo, ir žaismingumo. Argi ne? |
 |
| Palyginimui - bazilika |
Tad kodėl visgi Knakfusas užmynė savo mokiniui Gucevičiui ant vieno kairės kojos pirštelio?
Iš tiesų niekas niekam neužmynė. Tiesiog tai yra skambi metafora, pagalvojus apie iki šiol dailės pedagoginėje aplinkoje mūsų platumose bent jau tarp kai kurių subjektų gyvuojančius "baubus": "Kad tik, apsaugos, Viešpatie, mokinys nepralenktų mokytojo!". Būkime atviri - esama tokių baimių. Tad iš šių dienų aktualijų keista žvelgti į savo mokytoją tartum pranokusį mokytoją (kalbama apie Gucevičių ir Knakfusą). O pastarasis, regis, dėl to visai nepergyveno - linkėjo visko gero (antai, būtent Knakfusas dar 1778 metais rekomendavo priimti savo dvidešimt trejų metų mokinį į masonų "gerojo ganytojo" ložę) [V. Drėma, Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. Vilniaus katedros rekonstrukcija 1782-1801 metais, Vilnius, 1991, p. 196] ir, svarbiausia, kaip menininkas perfrazuodamas ne vien klasikinius pirmavaizdžius, bet ir savo mokinio šedevrus, juos truputėlį "pašvelnindavo", ironizuodamas jų orumą ir patosinę didybę. Antai, kaip klasicizme svarbi atrodytų net ir tokia detalė, jog vietoje "prakilnaus" dorėninio orderio, Knakfusas mieliau vartodavo žaismingesnį jonėninį - taip atsirado tam tikras kontekstualus dialogas ir architektūrinis pakrizenimas - šalia reprezentatyviosios Katedros pastačius de Reusų rūmus (it žaidybinę pirmosios parafrazę), netoli santūriosios Rotušės - žaismingą Šv. Petro bazilikos repliką (aišku, reikia turėti omenyje ir vietos sakralumą, vietos sanktuariumo diktuojamą toną, einant nuo Šv. Kazimiero bažnyčios iki Aušros vartų - beje, šis vektorius kažkuo primena ėjimą nuo Tibro iki Šv. Petro bazilikos Via della Conciliazione). Ar ne ironiška yra pastatyti rūmus Vilniuje, primenančius Vatikano baziliką? Toks tad šis ir užmynimas...
 |
| Bent jau liūtas, saugantis įvažiavimą į vidinį kiemą savo išsprogusiomis akimis tikrai kelia čečyrišką šypsnį :) (nors čia jau gali būti tūlo Osipo Kozlovskio, pagal Tomo Tišeckio projektą tvarkiusio lipdybą 1858-1859 , nuopelnas). |
 |
| Kolonos (bent jau jų bazės) tartum iš Šv. Petro bazilikos... Piligrimai, žengiantys nuo Šv. Kazimiero bažnyčios iki Aušros vartų, simboliškai ar metaforiškai praeina ir pro jas. |
 |
| Vėlgi - palyginimas iš Romos, Vatikano kalvos... |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą