Studijų studijos: Simono Kuliešio studija

Simonas Kuliešis (g. 1987) yra tapytojas, kalbantis ekspresyviais gestais ir skausmingomis spalvomis, išmąstytomis ir išjaustomis (mene mąstymas eina kartu su jausmu ir atvirkščiai – ir tai yra labai puiki kombinacija) kompozicijomis. Šiuo metu menininkas, studijavęs ne tik Vilniaus dailės akademijoje, bet ir dalyvavęs mainų programoje Kuvataideakatemia akademijoje Helsinkyje, kurš laiką gyvenęs ir kūręs Roterdame (Olandija), dėsto savo alma mater. Pavadinčiau šį kūrėją spalvų konceptualistu, nes būtent tai, ką jis daro, yra ne kas kita, kaip spalvos idėjos gryninimas ir mąstymas apie tai. 

Simono Kuliešio studija yra įsikūrusi buvusiajame Pranciškonų vienuolyne. Čia labai tinka tas pasakymas – įsikūrusi, nes Simono atveju iš tikrųjų regisi, kad studija pati susirado šią vietą. Iš viso paties menininko pasakojimo, supratau, kad jis yra tapytojas – nomadas, pankuojantis skvoteris (mene ir gyvenime – bet ar gali tarp šių dalykų būti kokios nors perskyros?) vis keičiantis savo darbinių erdvių geografines koordinates. Tačiau nuotaika išlieka ta pati – gaivališka ir impulsyvi, tuo pačiu meditatyvi ir susimąsčiusi. Nepasakysiu nieko naujo ir netikėto, kad tokia pati, kaip S. Kuliešio kūryboje.

Einant Pranciškonų vienuolyno koridoriumi - durys ir varteliai

Šeimininkas laukė prie įėjimo į kluatrą. Kluatre – uždarajame vienuolyno kieme, viešpatavo į gegužės dangų besistiebiančios žolės ir rūkantys bei besišnekučiuojantys darbininkai. Tuomet vėsiais ir prietemoje skendinčiais koridoriais, pilnais visokiausių kliūčių – nuo metalinių pinučių vartelių („Turbūt dar iš tų laikų, kuomet čia veikė pranciškonų vienuolynas“, – pastebėjo Simonas) iki visokiausių nenaudojamų baldų, plastmasinių kibirų, galop – iškasinėtų, išdaužytų, duobėtų grindų. Pagalvojau, kad tokius koridorius ne kartą esu sapnavęs – paprastai tie sapnai būdavo ypatingai ryškūs (gal dėl to, kad ne visuomet labai jau optimistiški?) Tuomet, praėję daugybę bedurių celių (jos buvo tuščios, dulkino stiklo langais arba visai net be rėmų), stabtelėjome prie vienų durų. Jas atsirakinę, patekome į celę – tapytojo dirbtuvę. Prieš tai dar turėjome praskleisti scenos uždangą – sunkų, storą kilimo gabalą, dengiantį duris iš vidaus. Kaip supratau – tai apsauga ir nuo išorės žmonių pasaulio (sakykime – nereikalingos akies), ir nuo pasaulio apskritai – kad ir šalčio. Tai liudijo tipiški šios profesijos atstovų rekvizitai – užtapytos arba dar tepamos drobės, dažai (ir jų kvapas), porėmiai, teptukai, skiedikliai ir taip toliau. Skliautuota erdvė, tartum scenografija klasikinei tapytojo studijai. Ekspresyvios spalvinės dėmės, linijos, plokštumos drobėse giminiavosi su palimpsestiškomis, daugiasluoksnėmis vienuolyno sienomis. Net koloritas (sienų ir paveikslų) pasirodė giminingas... Tapytojas rodė ir komentavo savo tapomą drobę ir taip pamojavo rankomis, kad net ir jam nelaikant rankoje dažuose pamirkytų teptukų, puikiausiai įsivaizdavau, kokiais judesiais ir gestais yra tapybiškai kaunamasi su drobe.

Pirmojo aukšto koridorius - einant link studijinės celės

Menininkas savo studijoje

Darbo vieta, darbo priemonės

Tapomas paveikslas (paskui jis dalyvavo 2017 metų "Jaunojo tapytojo prizo" finaliniame renginyje VDA parodų salėse "Titanikas")

 Studijos kampe it koks apsnūdęs katinas ramiai dunksojo krosnelė – „buržuika“ („Labai greitai įkaista ir prišildo studiją“), joje atsirandančios anglys tampa viena iš daugelio šio menininko darbo (kūrybos) priemonių. 

Šildymo priemonės - "pečiukas" kairėje ir veltiniu lyg burka apgobtos durys dešinėje

Buitis ir būtis: gyvenimo rakandai, meno kūriniai

Drobelės arba "zagatovkės"

Šiškinas kampe

 Po vienos ar kelių cigarečių surūkymo ir pokalbio apie meną (ausyse skamba ramus menininko balsas), autorius nuvedė į kitą celę – joje sienas ramstė dar viena naujesnių darbų kolekcija, paskui užkopėme į antrąjį aukštą. 

Saugyklų celė - šioje patalpoje laikomi paveikslai

 Čia nutįsusio koridoriaus gale stovėjo dar vienas tapomas paveikslas. „Strategiškai labai gera vieta – pakanka erdvės atsitraukimui. Paprastai čia tapau vasaromis...“. Taigi, – Pranciškonų vienuolyne esama dviejų S. Kuliešio studijų: „žieminės“ ir „vasarinės“. „Dar labai norėčiau nutapyti šias anfiladiškas erdves“, – mostelėjo ranka menininkas. Iš tiesų – antrajame aukšte nuostabiai skyrėsi (it kokio barokinio teatro scenovaizdžiai) sienos ir mūsų žvilgsniai kiaurai skrodė visą šio korpuso kūną. Visai kaip S. Kuliešio tapyboje.

Pranciškonų vienuolynas. II aukštas

Vasaros studija

Vasarinės tapybos priemonės