Žinau, kad toks klausimas suformuluotas (mažų mažiausiai) neetiškai. Bet juk ir kalbame ne apie etiką, o apie estetiką! Ši retorinė figūra taip pat yra anti-akademinio pobūdžio, bet juk ir kalbame apie gotikos laikotarpį, kuriame jokių akademijų dar nė nebūta (nebent universitetai).
O grožiui Viduramžiais, kaip žinome dėmesio skirta labai, netgi labai-labai daug. Suvoktas jis irgi s
pecifiškai. Apie tą sampratą elegantiškai ir įtaigiai yra rašę ir Umberto Eco, ir Władysław Tatarkiewicz, ir daugelis kitų. Tereikia kažką šioje vietoje pakompiliuoti. Antai, Šv. Augustinas, nuolat kartojęs trinarę grožio formulę - "norma, forma ir darna", teigė, jog "patikti gali tik grožis, grožyje - forma, formoje - proporcija, o proporcijoje - skaičiai" [W. Tatarkiewicz, Šešių sąvokų istorija, vertė Tamara Bairašauskaitė, Vilnius, 2007, p. 151].
Bet verta pastebėti, jog ir gotiškaisiais Viduramžiais tikėta Antikoje sukurta universalaus grožio teorija, teigiančia, jog grožis yra dalių proporcingumas. Be to, svarbu atkreipti dėmesį, jog konkrečiais "tamsiaisiais amžiais", bet ne tik akcentuota šviesos estetinė funkcija, šviesa kaip grožio įsikūnijimas apskritai.
Kaip pastebėjo Eco:
"Proporcingumo siekis iš pradžių buvo išreiškiamas kaip teorinė doktrina ir tik pamažu nusileido į praktinių nuorodų ir kūrybos taisyklių sritį, o spalvos ir šviesos pomėgis, atvirkščiai, - tai veikiau tipiška viduramžiams spontaniška estetinė reakcija, ne iš karto patekusi į mokslinių interesų akiratį ir atradusi savo vietą metafizikos sistemoje (nors nuo pat pradžių šviesa mistikų ir neoplatonikų raštuose buvo dvasinės tikrovės metafora)" [
https://monoskop.org/images/0/0b/Eco_Umberto_Menas_ir_gro%C5%BEis_viduram%C5%BEi%C5%B3_estetikoje_1997.pdf, p. 67].
Tad į šias dvi bažnyčias - Vilniuje stovinčias Šv. Onos ir Bernardinų (tiksliau - Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Bernardino) šventoves reikėtų žvelgti per dvejus tų pačių akinių stiklus, vienas jų privalėtų išryškinti harmoningą vienovę ir atskirų dalių visumą, o kitas - šviesą (bei spalvas).
 |
| Iš tiesų abi bažnyčios viena prie kitos glaudžiasi kaip kokios dvi meilios katės, viena kitai simpatizuodama ir šiek tiek kartodamos viena kitą. Tos į kadrą atsitiktinai patekusios žmonių figūrėlės taip pat yra simboliškos - bėgančioji - tai Šv. Ona, sparčiai einanti kresnesnė - Šv. Pranciškus (apie tai žr. žemiau). |
Bet pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad kalbame apie du priešingus polius. Jų skirtumai ypatingai ryškūs yra todėl, kad abu šie statiniai stovi vienas šalia (ir vienas už) kito.
Banalu, bet:
- Šv. Onos bažnyčia yra maža, Šv. Pranciškaus - didelė;
- Šv. Onos bažnyčia yra puošnesnė, Šv. Pranciškaus - saikingesnė;
- Šv. Onos bažnyčia yra smulkesnė (kalbame apie detales, proporcijas ir pan.), Šv. Pranciškaus - monumentalesnė ir sunkesnė;
- Šv. Onos bažnyčioje sienos ir visa esybė yra "nukūninta" (esmė čia slypi šviesos ir šešėlių žaisme, susidariusiame piliastrų, kolonėlių, kontraforsų, nišų ir langų arkų dėka), Šv. Pranciškaus - "kūniškesnė";
- Šv. Onos bažnyčios kompozicijoje tas tipiškas ir substanciškas gotikai kilimas viršun yra energingesnis, Šv. Pranciškaus - solidesnis.
 |
| Bendram vaizdui šiek tiek trukdo Nikolajaus Čiagino "produktas" - neogotikinė varpinė. Tai nėra pats bjauriausias šio architekto kūrinys (tikrai buvo stengtasi), bet jo buvimas šalia abiejų bažnyčių nei garbės jam teikia, nei pridėtinio grožio sukuria. |
Remiantis šių opozicijų ypatumais, o taip pat prisimenant Vitruvijų (kurio XV-XVI šimtmečiais gal nelabai kas žinojo Vilniuje ar Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) ir jo įžvalgas apie dorėniškąjį bei jonėniškąjį orderius, galime sakyti, kad Šv. Onos bažnyčia yra "moteriška", o Šv. Pranciškaus (ir Bernardino) - "vyriška". Juolab, kad tokią mintį suponuoja ir abiejų šventovių titulai.
 |
| Abi bažnyčios yra gotikinės, abi jos veržliai kyla lėktuvo kryptimi - į Dangų. |
Dabar pažvelkime į abu statinius proporcijų - harmonijos ir darnos aspektu.
Aišku, mums, XXI amžiaus žmonėms, praradusiems skonius ir regėjimo dovaną apkritai (mes juk žiūrime, bet dažnai nieko nematome!) lengviausia būtų pasianalizuoti, kad ir kokio į XVI amžiaus Vilnių atvykusio italo akimis. "Kodėl italo?", - paklausite jūs (ir būsite teisūs). Ogi todėl, kad abu šie statiniai, tegul ir pradėti statyti dar penkioliktojo šimtmečio gale, buvo statotomi, perstatomi, "restauruojami" ir visą ateinantį amžių. Laiką, kuomet visame normaliame pažangiame pasaulyje jau pavasariškai klestėjo Renesansas. Antikinio "atgimimo", reikia pastebėti, esama ir šiuose objektuose - tegul ir nedrąsiai (tartum pirmosios žibuoklės Vilijos krantų šlaituose) jau sušmėžuoja pusapskritės arkos (tipiškas renesansinis elementas). Viena tokia yra ganėtinai patogiai įsitaisiusi netgi Šv. Onos pagrindiniame fasade kaip vienas iš "plastinių mazgų" - tokią formuluotę, tikrą profesinį burtažodį mėgsta vartoti šalia bažnyčių, buvusiame bernardinų vienuolyne įsikūrusios Dailės akademijos Tapybos katedros profesūra... Taigi, tas italas (sakykime, kad tai koks nors akmens tašymo, kupolų mūrijimo, skulptūrų drožimo meistras Giovanni iš šlovingojo Sienos miesto) šioje niūrioje sarmatiškoje padangėje pamatęs Šv. Oną ir Šv. Pranciškų, turbūt iš karto sušuktų (arba net tą ir darė): "Oh, Dio, Šv. Onos bažnyčia yra pernelyg neproporcinga - joje pernelyg išryškintas tas vertikalizmas, o La chieza di San Francesco d'Assisi šia prasme yra tobulesnė!".
Šiuo punktu užtenka tik pasibraižyti abiejų bažnyčių, kad ir šoninius fasadus, įsprausti juos į pagal "auksinę formulę" (puikiai žinotą ir Viduramžiais) nubraižytą stačiakampį, kad visas harmonijos grožis ir negrožis išryškėtų mūsų akyse ir protuose.
 |
| Matome, kad Bernardinų bažnyčia idealiai sutelpa į "auksinį" stačiakampį. Pagal Leonardo Fibonaccio apskaičiuota spiralė puikiai apsisuka ir baigiasi ties didžiuoju altoriumi. |
 |
| Šv. Onos bažnyčia taip "puikiai" neįsikomponuoja į stačiakampį. Aišku, regime, jog presbiterinė dalis puikiai paklūsta šiai logikai - kraigo linija sutampa su stačiakampio kraštine. Tačiau ypatingai pagrindinio fasado bokštai - jie styro (beje, jų aukštis atitinka bažnyčios ilgį - tokiu būdu susidaro kvadratas), pažeisdami visą klasikinės harmonijos sampratą. |
Tad belieka tarti verdiktą "normos, formos, darnos" požiūriu - Bernardinų bažnyčia šiuo atveju yra gražesnė (
sic! - nepriimkite tai, vis tik, už gryną pinigą).
Dabar meskime akį kitaip - žvelkime kito (šviesos ir spindesio) stiklo dėka.
Kad jau prakalbome apie stiklą, tai akivaizdu, jog šios medžiagos (t.y. langų ir kitokių angų bei kiaurymių) yra daugiau Šv. Onos bažnyčioje. Matuojant kiekybiškai, ploto matais, svertai galbūt vėl pasvirtų Šv. Pranciškaus pusėn. Bet šiuo atveju kalbame apie esmę. Štai, tik užmetę akį į pietinį Šv. Onos bažnyčios fasadą (pažvelkite į tas brėžinių nuotraukas), mes pamatytume 7 (4 + 3 - jeigu kalbame apie pagrindinio tūrio ir apsidės santykį) smailėjančias langų arkas. Bernardinuose - netgi 8 (5 + 3). Tačiau kardinaliai priešingas yra sienų ir langų santykis. Jeigu Šv. Onoje langas glaudžiasi prie lango, juos vieną nuo kito skiria tik trečdalio storio sienos, tai Šv. Pranciškuje intervalai tarp langų užima visą, netgi šiek tiek platesnį tarpą.
 |
| Man gražiausi yra šie Šv. Onos bažnyčios langai. |
Be abejo, tai sąlygoja ir geresnį pirmosios, bei prastesnį antrosios bažnyčios apšvietimą (vėlgi reikia pastebėti, jog skirtingi masteliai čia irgi diktuoja sąlygas), tačiau juk kalbame ne tik apie interjerus, bet ir eksterjerus (gotikinėse bažnyčiose akivaizdžiai svarbūs yra abu).
Toks įspūdis, kad Šv. Onos bažnyčia ir atspindi, ir sugeria šviesą (tai turbūt lemia tas nepakartojamas šviesotamsos efektas), o Šv. Pranciškaus - daugiau atspindi (šviesos spinduliai daužosi į tas raudonas sienas it kokie žirniai). Tad vėlgi tęsiant opozicijų paieškas, galime tarti, jog Šv. Ona yra intravertė, o Šv. Pranciškaus - ekstravertė. Tame esama šiokio tokio paradokso, kadangi sakyčiau, remdamasis savo personaliai subjektyvia nuomone, jog Šv. Onos bažnyčios vidus, ypatingai po visų XX amžiaus pradžios rekonstrukcijų, yra žymiai neįdomesnis, skurdesnis; kita vertus - Bernardinams "padeda" jų dydis, sienų plotas, travėjų skaičius etc., galop - galimybė prie pagrindinio tūrio, kaip prie kokios perekšlės viščiukus, glausti koplyčias - visa tai sąlygojo atskirų įdomybių, visokiausių detalių ir fragmentų gausą. Bet kokiu atveju - šviesos ir spindėjimo požiūriu Šv. Onos bažnyčia yra "gražesnė".
 |
| Pagrindiniai fasadai - artimi, giminingi, bet skirtingi. |
 |
| Žvilgsnis į pietinį Šv. Onos bažnyčios bokštą - nišos, glifai, karnizai, kontraforsai - visa puokštė detalių |
 |
| Žvilgsnis į pietinį Šv. Pranciškaus bažnyčios bokštą - "kampuotoji" gotika |
Įdomumo-neįdomumo, atraktyvumo-nuobodulio kategorijos yra žinomos ir vartojamos bent jau dailėtyriniame diskurse (o buitiniame lygmenyje tai dar ir kaip!). Šiame ekskurse gal jau net labai į tai nesigilinkime. Tik verta užmesti akį į abiejų bažnyčių, kad ir žvaigždinius skliautus. Šv. Onos bažnyčios skliautai nėra seni - tai 1902-1909 metų restauravimo (projekto autorius - produktyvusis Varšuvos politechnikumo dekanas Józef Pius Dziekoński) rezultatas. Akivaizdu, kad architektas-restauratorius paisė tokio dalyko kaip kontekstualumas - naujuosius skliautus jis labai akademiškai "nukopino" (kaip sako mano vaikai) nuo Bernardinų bažnyčios šoninės navos travėjos. Tačiau tai rodo ne tik skirtumą tarp gotikos gyvumo ir neogotikinės stilizacijos. Taip, Šv. Pranciškaus bažnyčios skliauto nerviūros yra ne tokios "taisyklingos", taip, visos kompozicijos piešinys ne toks geometriškai tikslus, tačiau būtent tuose "nukrypimuose", tose "klaidose" ir slypi visa gyvastis...
 |
| Šv. Onos bažnyčios skliautai |
 |
| Bernardinų bažnyčios skliautai |
Tam, kad nepatikėtumėt, jog visa tai buvo sakoma rimtai (iš kitos pusės - kiekviename karnavale slypi didelės tiesos), deklaruočiau, jog abi bažnyčios yra puikios ir gražios. Ginčytis ir aiškintis - kuri iš jų gražesnė ar negražesnė - yra ne tik ne etiška, bet ir neestetiška...
 |
| Iš tiesų į abejas bažnyčias reikia žvelgti kaip į vientisą ir nedalomą, netgi simetrišką (jeigu žvelgiame ypatingai iš pietų taško) ansamblį, prasidedantį Šv. Onos bažnyčios vakariniu fasadu, kulminaciją pasiekiantį ties jos presbiterija ir pakitusiu Šv. Pranciškaus frontonu, pasibaigiantį nuostabiuoju pietiniu bokšteliu.Ansamblio (ir gotikos stiliaus) ypatingumas yra akivaizdus lyginant jį su baltaplyčiais sandėliukais kitame Vilnios krante. |
|
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą